Atutienė, Eglė

Šio disertacinio tyrimo tikslas – remiantis moksline analize, atskleisti mediacijos, kaip verslo ginčų sprendimo būdo, teorinius pagrindus, taikymo ypatumus ir vystymosi tendencijas. Visapusiškam pasirinkto tyrimo dalyko atskleidimui nuspręsta išanalizuoti fundamentaliuosius požymius, nusakančius kas yra verslo ginčų mediacija ir kokie ginčai yra laikomi verslo ginčais, bei atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje turėtų atsirasti vietos verslo ginčų mediacijai. Disertacijoje išskiriami ir nagrinėjami mediacijos susitarimo teisiniai padariniai bei susitarimo dėl verslo ginčų esmės vykdymo problematika. Apžvelgiama verslo mediacijos padėtis užsienio valstybėse, nagrinėjamos tarptautinių verslo ginčų sprendimo mediacijos būdu ypatybės. Atliktos mokslinės analizės pagrindu nurodoma verslo ginčų mediacijos, lyginant ją su kitomis mediacijos rūšimis, specifika. Pristatomi atlikto kiekybinio tyrimo apie mediacijos ypatybes ir jos taikymą versle rezultatai ir pateikiama disertacijos autorės siūloma verslo ginčų mediacijos vystymo koncepcija Lietuvoje.

Vadovaujantis Komercinio arbitražo įstatymu, 1958 m. Niujorko konvencija ir 1985 m. UNCITRAL pavyzdiniu įstatymu, taip pat moksliniais tyrimais ir teismų praktika, magistro baigiamajame darbe yra kompleksiškai nagrinėjami arbitražinis susitarimas ir jo teisiniai padariniai. Taip pat pateikiama arbitražinio susitarimo samprata, nagrinėjamos jo rūšys, atskleidžiamas arbitražinio susitarimo turinys ir formos reikalavimai. Darbe taip pat analizuojami arbitražinio susitarimo teisiniai padariniai, kurie gali atsirasti ne tik teismui ar arbitražinį susitarimą sudariusioms šalims, bet ir trečiosioms šalims. Pažymėtina, kad bylose dėl nacionalinių teismų jurisdikcijos atsisakymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra nuosekli. Priimtos dvi viena kitai iš dalies prieštaraujančios nutartys: vienoje nutartyje konstatuojama, kad teismas ex officio gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu tik tokiu atveju, kai jo negaliojimas yra akivaizdus, kitoje byloje, priešingai, teigiama, jog teismas gali atsisakyti priimti ieškinį arba palikti tokį ieškinį nenagrinėtą tik tuo atveju, jeigu įsitikina, kad tikrai yra arbitražinis susitarimas, galiojantis tiek turinio, tiek formos požiūriu. Nagrinėjama arbitražinio susitarimo negaliojimo ir neįvykdomumo reikšmė nacionalinių teismų jurisdikcijai. Taip pat analizuojama draudimo pradėti teismo procesą principo problema. Darbo pabaigoje suformuluojamos pagrindinės išvados, nurodomos esminės problemos, pastebėtos nagrinėjant arbitražinio susitarimo sampratą, pozityvius ir negatyvius jo teisinius padarinius.