Vaitkevičius, Eduardas

Atlikus kompleksinį trasologinį ir tekstilės pluoštų tyrimą buvo konstatuotas nukentėjusiosios striukės ir įtariamojo automobilio kontaktas, nors ant eismo nelaimėje nukentėjusiosios pilietės striukės nebuvo rasta transporto priemonės dažų, plastiko ar stiklo dalelių.

Mūsų šalyje jau dešimt metų civilinę ginklų apyvartą reguliuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas). Teisinėje literatūroje jau buvo atkreiptas dėmesys į problemas, kurias kelia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme esanti neapgalvota ir moksliškai nepagrįsta ginklų klasifikacija ir skirstymas į kategorijas. Šio straipsnio tikslas – atkreipti teisės specialistų dėmesį į neigiamas pasekmes, kurias gali sukelti tiesioginis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normų taikymas baudžiamojoje teisenoje. Straipsnyje nagrinėjama ginklo pavojingumo sampratos kolizija Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme, kriminalistikoje bei baudžiamojoje teisėje. Atkreipiamas dėmesys, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinta ginklų klasifikacija pagal jų pavojingumo laipsnį yra nepagrįsta, sudaryta pažeidžiant esminius klasifikavimo principus, neapima visų klasifikuojamų objektų ir faktiškai neatspindi ginklų pavojingumo. Ginklų klasifikavimas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme turėtų būti iš esmės pakeistas sisteminant kitais pagrindais – pagal ginklų paskirtį ir, priklausomai nuo paskirties, pagal apyvartos apribojimus. Į kategorijas turėtų būti suskirstyti tik Europos Tarybos 1991 m. birželio18 d. direktyvoje Nr. 477 nurodyti ginklai ir šaudmenys. Ginklo pavojingumo samprata Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme iš esmės skiriasi nuo ginklo pavojingumo sampratos kriminalistikoje bei baudžiamojoje teisėje, todėl neturėtų būti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai taikoma baudžiamojoje teisenoje. Baudžiamosios teisės specialistai turėtų suformuluoti aiškią ginklo sampratą remdamiesi baudžiamosios teisės doktrina bei kriminalistinės ginklotyros mokslo žiniomis.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, fizinių ir juridinių asmenų disponavimą ginklais reguliuoja valstybė. Pagrindinis norminis teisės as. Autorių nuomone, šiame įstatyme išvardyti kriterijai, kuriais remiantis reguliuojama medžioklei, sportui bei savigynai skirtą ginklų apyvarta nepakankami. Dėl šios priežasties į apyvartą patenka labai pavojingi ginklai, sukeliantys rimtų visuomenės saugumo problemų. Mūsų šalyje konkrečių modelių ginklų apyvartos apribojimai nustatomi remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu sudarytos Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti nutarimais. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad ši komisija priskirdama ginklus konkrečiai kategorijai remiasi formaliais kriterijais, neįvertina jų paskirties. Ekspertų komisija dėl savo veiklos specifikos negali ištirti ir įvertinti ginklą, kuriuos numatoma gaminti ar importuoti į Lietuvą, ir nepajėgi tinkamai sureguliuoti civilinės ginklų apyvartos. Siūloma steigti atskirą Vyriausybės įgaliotą instituciją, turinčią atitinkamą materialinę bazę, kurios uždavinys būtų ištirti kiekvieną ginklo modelį, kuris numatomas gaminti ar importuoti į Lietuvą, ir pateikti išvadą, ar konkretaus modelio ginklai atitinka medžioklei, sportui bei savigynai skirtų ginklų reikalavimus, ir nustatyti jų apyvartos apribojimus.

2003 m.gegužės 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau – BK). Naujajame BK šaunamojo ginklo sąvoka vartojama vardijant baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kvalifikuojant tokias nusikalstamas veikas, kaip plėšimas, kontrabanda, dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje, orlaivio užgrobimas, taip pat straipsniuose, numatančiuose atsakomybę už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, jų pagrobimą ir laikymo taisyklių pažeidimą. Pačios šaunamojo ginklo sąvokos išaiškinimo BK, kuriame pateikiami kai kurių sąvokų išaiškinimai, nėra. Tai suprantama, nes Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, baudžiamoji teisė šaunamojo ginklo sampratos nenagrinėja. Norminiuose teisės aktuose šaunamojo ginklo sąvokos apibrėžimas pirmą kartą pateiktas 1996 metų Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. Šis apibrėžimas iš esmės neprieštaravo pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos baudžiamojoje teisėje ir visuomenėje susiformavusiai šaunamojo ginklo sampratai. 2003 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame naujame Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinta nauja šaunamojo ginklo samprata, iš esmės besiskirianti nuo senosios. Šiuo įstatymu prie šaunamųjų ginklų priskirti pneumatiniai ginklai, dujiniai pistoletai ir revolveriai, templiniai ir netgi signaliniai ginklai. Kyla klausimas, kaip vertinti šiuos ginklus, kai jie panaudojami darant tokias nusikalstamas veikas, kaip plėšimas, orlaivio užgrobimas, riaušių organizavimas arba išprovokavimas ir kt., kai šaunamojo ginklo naudojimas yra nusikaltimą kvalifikuojantis požymis arba sunkinanti aplinkybė (BK 60 str.10 punktas). Manome, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas vertas išsamesnės baudžiamosios teisės ir kriminalistikos specialistų analizės ir komentarų.