Žalnieriūnas, Linas

The second chapter (“The Search for Legal Coherence in the Criminalization or Decriminalization of Drug Possession”) considers the coherence of global drug law policies and trends in the criminalization and decriminalization of drugs, seeking to identify the main factors influencing legal policy decisions and to clarify the interrelationships and implications of these decisions for society, public health, and human rights. Inevitably, the phenomenon of drug use itself, its genesis and the development of relevant legal regulation are also analyzed. This analysis aims to provide a unified understanding of the complexity and multidimensionality of global drug policy, to discuss the experiences of different countries that have adopted diametrically opposed legal solutions in the field of drugs, and to decide and reflect on the prospects for a coherent legal understanding of the issue in an increasingly globalized world.

Straipsnyje sistemiškai analizuojami svarbiausi 2023 m. Lietuvos Respubli- kos baudžiamojo kodekso pokyčiai ir naujovės. Koncentruotai aptariama priimtų naujovių įtaka ir reikšmė teisės taikymo praktikai. Analizuojami pokyčiai pasižymėjo siekiu sistemiškai harmonizuoti Baudžiamąjį kodeksą, panaikinti perteklinį reglamentavimą ir efektyvinti įstatymo taikymą prak- tikoje. Straipsnyje taip pat atskleidžiama, kad baudžiamosios justicijos sistema įgyvendintais poky- čiais orientuojama į atsakomybės už lengvesnius nusikaltimus persvarstymą susikoncentruojant į sunkesnius nusikaltimus, siekiant bausmių proporcingumo, derinantis prie šiuolaikinių nusikaltimų sudėtingumo ir mažinant mažiau pavojingų veikų kriminalizavimą. Sistemiškai apžvelgiant priim- tus pakeitimus aptariamas jų ryšys ir reikšmė kitiems įstatymams, įvertinant ir giminingų teisės šakų įstatyminius pokyčius, tapusius strateginiu posūkiu link griežtesnio požiūrio į kriminalinę žvalgybą ir teisminį procesą, taip stiprinant visuomenės saugumą ir siekį sukurti platesnį teisinių priemonių, kurių reikia vykdant nusikaltimų išaiškinimą ir prevenciją. Straipsnyje pasisakoma dėl reikšmingų baudžiamojo įstatymo pakeitimo projektų, kurie nebuvo patvirtinti, tačiau sulaukė platesnių disku- sijų viešojoje erdvėje.

Straipsnyje analizuojama baudžiamosios teisės doktrinoje labiausiai paplitusi – adekvataus priežastinio ryšio (priežastingumo) teorija ir jos nustatymo procese kylanti problema: priežastinis ryšys, kaip objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, dėl netinkamai pasirinktos teorijos, neretai siejamas bei turinio prasme tapatinamas su subjektyviuoju nusikalstamos veikos sudėties požymiu – kalte. Darbe detalesnės analizės sulaukė priežastinio ryšio, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymio, priskyrimas objektyviesiems požymiams. Todėl pagrįstai gilinamasi į priežastinio ryšio objektyvų pobūdį bei adekvataus priežastingumo teorijos turinį. Pateikiama skirtingų nusikalstamos veikos sudėties požymių analizė – priežastinio ryšio ir kaltės sugretinimas ir palyginimas. Jais siekiama pateikti šių, unikalų turinį turinčių, požymių takoskyrą. Straipsnyje taip pat analizuojamos baudžiamosios ir civilinės teisės reguliavimo priežastinio ryšio tematika alternatyvos netinkamai teorijai pakeisti.

Straipsnyje apžvelgiamas priežastinio ryšio, kaip mokslinės kategorijos, o taip pat ir kaip baudžiamosios teisės instituto, lemiančio asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, atsiradimas ir raida filosofijos ir teisės šaltiniuose. Priežastinio ryšio turinio supratimas analizuojamas chronologine tvarka apžvelgiant skirtingus civilizacijos laikotarpius. Detalesnės analizės sulaukė išskirtinę reikšmę turintys darbai ir teorijos, prisidėjusios prie priežastinio ryšio suvokimo raidos. Straipsnyje neišvengiama skirtingų mokslo šakų gretinimo, kuriuo siekiama nustatyti, kaip evoliucionavo analizuojama kategorija ir kokių teorijų pagrindu yra sukurtas šiandienis priežastinio ryšio įrodinėjimo mechanizmas. Straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą, ar filosofijos moksle susikūręs pradinis šio požymio suvokimas yra reikšmingas šių dienų baudžiamajai teisei. Pateikiamas atsakymas, kokiu pagrindu suformuotos šiandienos Lietuvos baudžiamosios teisės naudojamos priežastinio ryšio teorijos. Šis autoriaus straipsnis – tai įžanginis priežastinio ryšio problematikos diskursas, atskleisiantis priežastinio ryšio genezę bei raidą.

Nagrinėjama Lietuvoje nauja ir moksliškai dar neanalizuota tema – fizinio smurto naudojimas sporte ir baudžiamoji atsakomybė už jį. Atsižvelgiant į tai, kad mokslinių straipsnių šia tema bei tokio pobūdžio bylų Lietuvoje dar nėra, straipsnyje analizuojama užsienio šalių doktrina ir praktika. Pateikiamas teisinis sporto, kaip fizinės veiklos, reglamentavimas. Analizuojami fizinės prievartos atvejai (susidūrimai), šiurkščiai pažeidžiantys sporto taisykles ir galintys užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Diskutuojama apie sportininko sutikimo, apimančio galimybę būti sužalotam, turinį ir apimtį. Straipsnyje siekiama pateikti objektyvius kriterijus, leidžiančius identifikuoti nusikalstamos veikos padarymo faktą sporto metu. Galiausiai diskutuojama, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas už šiurkščius, sportiniams principams bei taisyklėms prieštaraujančius nusižengimus, sukėlusius sveikatos sutrikdymą ar gyvybės atėmimą, nepažeidžia ultima ratio principo.

Šiame straipsnyje nagrinėjami vengimo išlaikyti vaiką (BK 164 str.) probleminiai kvalifikavimo aspektai Lietuvos baudžiamojoje teisėje – vengimo išlaikyti pilnametį asmenį baudžiamasis teisinis įvertinimas, specialaus subjekto nustatymo klausimai, nusikalstamos veikos baigtumo momento nustatymas ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pakankamai aišku, kada vengimo išlaikyti vaiką atveju pažeistas vaiko teises būtina ginti pasitelkiant civilinės teisės normas, o kuriuo momentu galima inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą, – analizuojamas glaudus ryšys ir takoskyra tarp baudžiamosios ir civilinės teisės šakų. Siūlomas šių teisės šakų instrumentų parinkimo ir panaudojimo eiliškumas. Straipsnyje aptariamos būtinosios Baudžiamojo kodekso 164 straipsnio inkriminavimo sąlygos. Autorių atlikta analizė leidžia teigti ir tai, kad baudžiamosios teisės norma, reglamentuojanti vengimą išlaikyti vaiką, suformuluota nepakankamai tiksliai, o normos dispozicija – perteklinė. Siekiant sklandaus analizuojamos normos praktinio įgyvendinimo bei vienodos ir aiškios jos taikymo praktikos, siūloma normą keisti ją supaprastinant, taip darant ją tikslesnę.