Šaltinytė, Loreta

This thesis asks whether the Fundamental Rights Impact Assessment (FRIA) under Article 27 of Regulation (EU) 2024/1689 actually protects fundamental rights before high-risk AI is deployed, or whether it ends up as a paper exercise - and what design lessons follow for Ukraine. The study sets out the constitutional foundation of the AI Act under Article 114 TFEU and the New Legislative Framework, traces the relationship between high-risk AI deployment and the Charter of Fundamental Rights, and draws normative criteria from the Data Protection Impact Assessment under Article 35 GDPR and from the Human Rights Impact Assessment tradition. It then analyses Article 27 doctrinally and compares it against the HRIA and DPIA, the Dutch FRAIA, the Canadian Directive on Automated Decision-Making, and the Corporate Sustainability Due Diligence Directive. The central finding is that Article 27 is built in a way that pushes deployers toward box-ticking: it satisfies none of the four HRIA process criteria as binding legal requirements and only partly meets the content criteria. The thesis turns that diagnosis into a connected set of seven design choices for Ukraine, grounded in Articles 3 and 22 of the Constitution and tailored to Draft Law No. 8153, the National AI Concept, and wartime institutional capacity. It shows that approximation under Article 474 of the EU- Ukraine Association Agreement requires Ukraine to reach the same protective result as EU law, which permits (and in fact calls for) a Ukrainian FRIA stronger than its EU model.

Klimato kaita yra globalus ir neatidėliotinas šių dienų iššūkis, galintis iš esmės paveikti įprastines tarptautinės teisės sritis, įskaitant tarptautinę investicijų teisę. Investicijų apsaugos sutartys numato teisinę apsaugą visoms užsienio investicijų formoms, įskaitant ir tas, kurias ilgainiui reikėtų uždrausti, siekiant neviršyti 2 °C pasaulinio atšilimo ribos, numatytos Paryžiaus susitarime. Dauguma investicijų sutarčių suteikia investuotojams teisę naudotis investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmu (ISDS). Tokiu būdu tarptautiniai arbitražo tribunolai atlieka esminį vaidmenį aiškindami investicijų sutartis, kurios dažnai formuluojamos plačiai ir palieka didelę interpretavimo erdvę. Sąžiningo ir teisingo elgesio įsipareigojimas magistro baigiamajame darbe pasirinktas kaip pagrindinis analizės objektas, kadangi šis įsipareigojimas pasižymi plačia taikymo apimtimi tiek investicijų sutartyse, tiek investicijų arbitražo jurisprudencijoje, todėl jis daro didelį poveikį valstybių reguliavimo veiksmų vertinimui. Rizika klimato kaitos politikai, kylanti iš FET, glūdi jo bendrame pobūdyje – sąvokos „sąžiningumas“ ir „teisingumas“ nėra aiškiai apibrėžtos ir palieka daug vietos subjektyviam arbitrų vertinimui. Valstybės susiduria su neapibrėžtumu, nes iš anksto negali numatyti, kurie veiksmai bus traktuojami kaip FET pažeidimas. Ši įtampa ypač išryškėja bylose, susijusiose su klimato kaita, kai valstybės, siekdamos aplinkosauginių tikslų, yra priverstos keisti ar griežtinti teisinį reguliavimą, kuris, investuotojų akimis, galėtų neatitikti teisėtų lūkesčių ir stabilumo principo pagal FET. Toks požiūris akivaizdžiai gali trukdyti klimato kaitos darbotvarkei, nes valstybės, bijodamos teisinių ginčų rizikos, gali vengti ryžtingų aplinkosaugos ar klimato politikos priemonių. Darbe nagrinėjamas teisinio reguliavimo sąstingio reiškinys. Diskusijos dėl teisinio reguliavimo sąstingio egzistavimo ir jo poveikio valstybių reguliavimo laisvei yra itin intensyvios, šiame darbe teigiama, kad reguliavimo sąstingio rizika yra pagrįsta ir aktuali. Darbe taip pat analizuojamas ir identifikuojamas poreikis sukurti aiškesnį arbitražo praktikos standartą, kuris derintų investuotojų apsaugą su valstybių teise reguliuoti viešojo intereso labui. Itin svarbu, kad arbitražo tribunolai atsižvelgtų į šiuolaikinius klimato kaitos tikslus ir atitinkamus valstybių tarptautinius įsipareigojimus. Analizuojami reikalingi nauji teisėkūros sprendimai, t.y. investicijų sutarčių modifikavimas kuriose būtų įtvirtintos aiškesnės valstybių reguliavimo laisvės ribos, įskaitant klimato kaitos prioritetą. Harmoningas teisės aiškinimas ir sisteminė įvairių teisės sričių integracija padėtų sumažinti atotrūkį tarp tarptautinės investicijų teisės ir aplinkosaugos teisės.

International regulation of marine renewable energy development in areas beyond national jurisdiction faces significant challenges due to the lack of relevant legally-binding rules governing this ocean sector. The main regulatory gaps and uncertainties of the high seas MREIs management are the issues of jurisdiction and ownership, resolution and mitigation of space use conflicts and environmental requirements and implications of energy development. The existing regulations alone would not be able to resolve these matters, therefore new approaches and governing mechanisms must be adopted and implemented. It could be suggested that the application of the flag state principle, marine special planning, environmental impact assessment, and creation of specialized international authority or delegation of regulatory functions to an existing international organization are potentially able to bring clarity in regulation and promote efficient ocean governance with respect to the high seas renewable energy development.

Almost two decades ago already, the UN Human Rights Council recognized that “climate change-related impacts have a range of implications, both direct and indirect, for the effective enjoyment of human rights”. These words were a monumental achievement both for climate change policy and human rights policy and ushered in a new era. The international movement for drawing the nexus between these two fields finally bore some fruits as climate policy makers reconsidered the utility and value of rights-based approach. What began as a concern of a lose organization of consisting of vulnerable states, civil societies, human rights bodies and some individuals, grew into an organized movement advocating for the inclusion of human rights into the climate framework. The recognition of climate change’s devastating effect on human rights and vital human ecosystems coupled with a frightening scientific prognosis of future climate change evolution caused the political focus to shift away from viewing the problem from politico-scientific approach and towards the plight of peoples and their rights.

Mokslinio tyrimo problema Prieš keturis dešimtmečius Vienos konvencija dėl tarptautinių sutar-čių teisės įtvirtino, kad tarptautinė sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutar-ties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą. Šios taisyklės paprotinį statusą yra pripažinęs ir Tarptautinis Teisingumo Teismas. Nepai-sant to, kartais abejojama tiek dėl to, ar įmanomos aiškinimo normos, (t.y. ar ne tiksliau jas vadinti principais) tiek ir dėl jų naudingumo (t.y. ar ne geriau būtų palikti jas nerašytinėmis) – į tai dėmesį buvo atkreipusi ir pati Tarptauti-nės teisės komisija, rengusi šios taisyklės formuluotę. Kita vertus, jau sutarties rengimo metu buvo aiškūs nuomonių skirtumai dėl tarptautinių sutarčių aiški-nimo, o priėmus Konvenciją mokslinės Niuheiveno grupės atstovai prognoza-vo jos nesėkmę dėl jos „įkyrios, praktikoje nepritaikomos, konformizmo reika-laujančios pažodinio aiškinimo taisyklės.“ Šiuo požiūriu tarptautinės sutartys turėjo būti vertinamos kaip tęstinis šalių bendravimo ir bendradarbiavimo pro-cesas, kuris reikalautų į kontekstą atsižvelgti kur kas labiau nei tai numatė Vienos Konvencija, t.y. sutartis turėtų būti aiškinama siekiant nustatyti ben-druosius šalių ketinimus įsipareigoti sutartimi, o aiškinant sutartį būtina atsi-žvelgti į tarptautinės bendruomenės vertybes. Nepaisant šių akcentų, tekstas būtų išlikęs kaip reikšmingas šalių lūkesčių rodiklis: būtinybė atsižvelgti į šalių parengtą sutarties tekstą buvo vienas iš įvardijamų aiškinimo tikslų. Tokiu dėmesiu sutarties šalių parengtam tekstui užtikrinamas lūkesčių aiškumas, ypatingai tais atvejais, jei panašaus patikimumo įrodymai dėl šalių ketinimų leidžia daryti prieštaringas išvadas. Nors Niuheiveno mokyklos požiūris į tarptautinių sutarčių aiškinimą nebuvo priimtas kodifikuojant tarptautinių sutarčių aiškinimo taisykles, visgi jų atspindį galima įžvelgti nacionalinėje teisėje, ypatingai būdingą kontinenti-nės teisės sistemų valstybėms. Sutinkama, kad didžiausias skirtumas tarp kon-tinentinės ir bendrosios teisės sistemų yra būtent aiškinimo klausimai: bendro-sios teisės sistema grindžiama prielaida, kad teisės aktai yra įkeliami į jau eg-zistuojančią teisės sistemą, dėl to jie turi būti formuojami kiek įmanoma deta-liau, kad nekiltų abejonių, kokių santykių jie nereglamentuoja. Iš čia dėmesys teisės akto tekstui ir pažodiniam aiškinimui. Tuo tarpu kontinentinės teisės sistemose linkstama vertinti teisės aktus kaip teisinės sistemos pagrindą – ati-tinkamai, teisės aktai formuojami abstrakčiai, paliekant teismams užduotį už-pildyti įstatymo spragas atsižvelgiant į teisės akto leidėjo ketinimus. Tačiau šis kertinis skirtumas linkęs blėsti – bendrosios teisės sistemoje pastebima tendencija daugiau analizuoti teisės akto leidėjo ketinimus ir nebe taip akcen-tuoti pažodinį sutarčių aiškinimą, t.y., jau yra susiformavusi nauja, „užlopy-ta“ pažodinio teisės aiškinimo principo versija, kuri reikalauja nustatant įprastą (ar techninę) sąvokų reikšmę atsižvelgti ir į vartojamos terminologijos kon-tekstą bei teisės akto tikslą. Kontinentinės teisės sistemos valstybės ir toliau linkusios labiau akcentuoti ketinimų reikšmę. Kontraktų teisėje ši tendencija tampa globali: tiek Lando, tiek UNIDROIT komercinių sutarčių principai įtvir-tina sutarčių aiškinimo taisyklę, reikalaujančią aiškinant sutartį nustatyti tik-ruosius šalių ketinimus. Šis požiūris atsispindi ir Lietuvos Respublikos civili-niame kodekse, kuris buvo parengtas vadovaujantis UNIDROIT Principais, perimant ir sutarčių aiškinimo taisyklę. Prie tarptautinių sutarčių aiškinimo temos Tarptautinės teisės komisija vėl sugrįžo po trisdešimties metų, 2000 metais siekdama aptarti tarptautinės teisės fragmentacijos keliamus klausimus. Šiuo tikslu jos 2006 m. darbo gru-pės ataskaitoje dėl tarptautinės teisės fragmentacijos yra įvardijami keturi tarptautinės teisės normų aiškinimo ir taikymo principai: viena, žvelgti į tarp-tautinę teisę kaip į vientisą teisės sistemą; antra, taikant tarptautinę teisę, atsi-žvelgti į konkretų santykį tarp dviejų ar daugiau taikytinų normų (t.y. ar tarp jų yra aiškinimo santykis, ar kolizija); trečia, normas aiškinti sutinkamai su Vie-nos Konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, ir, ketvirta, kai kelios normos turi įtakos tam pačiam klausimui, jas aiškinti taip, kad jos sudarytų vieningą suderinamų įsipareigojimų sistemą. Detalizuodama paskutinį principą, Ko-misija, kaip ir Niuheiveno mokslinė grupė, akcentuoja poreikį atsižvelgti į tarptautinės bendruomenės vertybes, t.y. ius cogens ir erga omnes įsipareigo-jimus, tačiau ir toliau rekomenduoja aiškinti sutartis vadovaujantis Vienos Konvencijos taisyklėmis. Šiuo metu jau galima mėginti vertinti, ar Niuheiveno mokyklos išsa-kyta kritika dėl Vienos Konvencijos taisyklių, reikalaujančių aiškinti tarptauti-nės sutarties tekstą pagal įprastinę žodžių reikšmę, buvo pagrįsta, kiek reikš-mingas yra skirtumas tarp taisyklės, aiškinimu reikalaujančios nustatyti tikruo-sius šalių ketinimus, ir taisyklės, reikalaujančios sutartis aiškinti pagal įprasti-nę žodžių reikšmę, bei kokią praktinę reikšmę asmenų teisių apsaugai turi šie skirtingi aiškinimo būdai. Šiam tikslui pasirinkta užsienio investicijų apsaugos energetikos sek-toriuje tema dėl jos tinkamumo ir patogumo analizuoti tarptautinių sutarčių aiškinimo ir pačios tarptautinės teisės fragmentacijos keliamoms problemoms. Jos šaltiniai yra ir tarptautinė, ir nacionalinė, o Europos valstybėms - ir Euro-pos Sąjungos teisė. Europos Sąjungos teisės ir užsienio investicijų apsaugos teisės santykio pobūdis šiuo metu yra diskusijų objektas. Energetikos sektorius pasirinktas siekiant aiškiau įvertinti aiškinimo ir tarptautinės teisės fragmenta-cijos įtakos poveikį konkrečių asmenų teisių turiniui ir jų užtikrinimui. Tyrimo šaltiniai. Disertacinio darbo teorinį tyrimo pagrindą sudaro energetikos sektoriui reikšmingos tarptautinės dvišalės ir daugiašalės sutartys dėl užsienio investicijų apsaugos bei tarptautinių arbitražo tribunolų, nagrinė-jusių ginčus dėl užsienio investicijų energetikos sektoriuje, sprendimai. Pagrindiniai užsienio investicijų apsaugos teisės šaltiniai šiuo metu yra tarptautinės sutartys, kurios turi būti aiškinamos pagal Vienos Konvencijos taisykles. Šiuo metu didžiausią svarbą turi Energetikos Chartijos sutartis, ICSID konvencija, ir dvišalės dvišalės užsienio investicijų apsaugos sutartys, tačiau nacionalinė teisė išlieka reikšminga aiškinant valstybinius kontraktus, bei pripažįstant ir vykdant arbitražų sprendimus (šiuo klausimu aktualu, ar ginčą galima nagrinėti arbitražu pagal pripažįstančios valstybės teisę, bei pagal teisę valstybės, kurioje buvo arbitražo proceso vieta). Į valstybinių kontraktų tekstus ir toliau įtraukiamos konkrečios nuo-statos dėl ginčų sprendimo mechanizmų tarp užsienio investuotojų ir priiman-čių valstybių bei specialios, sutarties teisinį, fiskalinį režimą stabilizuojančios teisinės nuostatos. Individualios investicijų sutartys tarp užsienio investuotojo ir valstybės ypatingai būdingos energetikos sutartims dėl paties sektoriaus specifikos – viena vertus, energetika yra politizuotas sektorius dėl jo reikšmės valstybės ūkio raidai bei jo stabilumui ir netgi nacionaliniam saugumui, dėl to valstybės linkusios jį laikyti strateginiu. Ši savybė jam būdinga nuo pat XX amžiaus pradžios. Kita vertus, energetika yra infrastruktūros sektorius, kuriam plėtoti yra būtinos labai didelės investicijos. Ne visos valstybės turi finansines galimybes šį sektorių plėtoti savarankiškomis lėšomis, dėl to mėgina pritraukti užsienio investuotojus. Tokios veiklos rezultatas visada yra investicijų sutar-tys, kurios laikomos tarptautiniais komerciniais kontraktais; taigi jos šalys gali pasirinkti tiek jai taikytiną teisę, tiek ginčų nagrinėjimo instituciją. Paprastai į energetikos sutartis yra įtraukiamos ir specifinės – sutartį stabilizuojančios nuostatos, kurios siekia išlaikyti stabilias verslo sąlygas investavimo laikotar-piu. Tokiems kontraktams taikoma ne tarptautinė, o nacionalinė teisė. Lietuvos civilinis kodeksas yra įdomus dėl to, kad jis perima lex mer-catoria komercinių sutarčių principus ir jų aiškinimo taisykles, kurios buvo kuriamos orientuojantis į tarptautinius komercinius kontraktus. Tokiu būdu jis galimai žymi ir nacionalinės teisės globalizavimosi tendenciją. Pripažįstant ir vykdant arbitražo sprendimus nacionalinė teisė reikš-minga siekiant nustatyti, ar tiek pagrindinė sutartis, tiek arbitražinis susitari-mas yra sudaryti teisėtai. Taigi nors užsienio investicijų teisinė apsauga dau-giausia priklauso nuo tarptautinės teisės, nacionalinė teisė išlaiko svarbą tada, kai klausimas yra susijęs su arbitražinėmis išlygomis, joms ir sutarčiai taikyti-na teise bei, šalims pasirinkus ginčus nagrinėti arbitražu, arbitražo sprendimo pripažinimu ir vykdymu. Galiausiai, manytina, kad Europos Sąjungos teisė taip pat gali būti laikoma šaltiniu užtikrinant užsienio investicijų apsaugą, nors jos tikslai yra suformuluoti vartojant kitokią, platesnę terminologiją - ji siekia stiprinti savo šalių ekonomiką ir pasiekti ekonomikos ir pinigų sąjungą, įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos laipsnišką formavimą, įkurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Ji ir užsienio inves-ticijų apsaugos teisė iki šiol suvokiamos kaip savarankiškos ir vangiai susiju-sios teisės šakos. Tačiau integracijai tarp ES valstybių narių tampant vis glau-desne, EB teisės aktai daro didesnę įtaką ir konkretiems ūkio sektoriams, įskai-tant ir energetiką. Tyrimo objektas Šio tyrimo objektas – teisės aiškinimo ir taikymo problemos, išryškė-jusios per pastarąjį dešimtmetį. Jas būtų galima sąlyginai suklasifikuoti į tris grupes pagal taikytiną teisę. 1. Tarptautinių sutarčių aiškinimo problemos. Tiek dvišalės, tiek daugiašalės užsienio investicijų apsaugos sutartys apsaugą teikia tik investici-joms. Į ICSID galim