Kirkutis, Mykolas

Viešosios tvarkos, kaip teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo pagal reglamentą „Briuselis Ia“ taikymas yra vienas iš komplikuočiausių ir sudėtingiausių. Tai lemia ne tik viešosios tvarkos išlygos abstraktumas ir neapibrėžtumas, bet ir vis dar Europos Sąjungoje egzistuojantys teisiniai skirtumai tarp valstybių narių teisės sistemų. Nuo pat Briuselio konvencijos priėmimo viešosios tvarkos išlyga sulaukė daugybės kritikų ir siūlymų jos atsisakyti ar susieti ją tik su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu. Taip reglamentuose „Briuselis I“ ir „Briuselis Ia“ įtvirtinant tik procesinį viešosios tvarkos išlygos aspektą. Nors šie siūlymai nesulaukė palaikymo, disertacijoje atliktas tyrimas parodė, kad valstybių narių teismų sprendimų nepripažinimo klausimas viešosios tvarkos kontekste dažniausiai keliamas dėl procesinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimų. Taip pat disertacijoje atliktas tyrimas atskleidžia, kad ne bet kokie teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimai gali būti pagrindu nepripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Taip pat reglamente „Briuselis Ia“ nustatytais nepripažinimo pagrindais suteikiama ne pakankama apsauga susitarimams dėl išimtinės jurisdikcijos, kadangi tokių susitarimų nepaisymas nėra pagrindu nepripažinti kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo. Tokia situacija sudaro galimybes asmenims ieškoti palankiausios jurisdikcijos ir nėra suderinama su siekiu užkardyti taktinio bylinėjimosi galimybes.