Kai kurie atstovavimo instituto reglamentavimo romėnų teisėje klausimai
Mykolo Romerio universitetas |
Date Issued |
---|
2008 |
Iš pradžių romėnų teisėje vyravo atstovavimo negalimumo koncepcija, kuria remiantis kiekvienas juridinis veiksmas teisines pasekmes galėjo sukelti tik tiems, kurie dalyvavo jį atliekant. Atstovavimo, atsirandančio susitarus atstovaujančiajam ir atstovui, idėja Romoje kilo ir aktyviau pradėta plėtoti tik susiformavus formuliniam procesui. Straipsnyje autoriai atskleidė tiesioginio ir netiesioginio atstovavimo sąvokų materialinę ir teisinę prasmę, nurodydami priežastis, kodėl romėnų teisėje vyravo ne šiuolaikinėms privatinės teisės sistemoms būdingas tiesioginis atstovavimas, bet netiesioginio atstovavimo atvejai, aptarė procesinio atstovavimo instituto skirtingų romėnų civilinio proceso legisakrinio, formulinio ir ekstraordinarinio formų plėtotę, supažindino su privalomojo (būtinojo), pagal įstatymą ir savanoriškojo (pasirenkamojo) atstovavimo rūšimis bei išanalizavo savanoriškojo atstovavimo atvejus atskleisdami kognitoriaus ir prokuratoriaus skyrimo tvarkos ir teisinio statuso ypatumus, jų dalyvavimo procese sukeliamas teisines pasekmes.
Legal representation is an institute common to both - civil substantive and procedural law. Part 1 of Art. 51 of the Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania states that parties have a right to participate in the litigation themselves or through a representative. The institute of legal representation, today accepted as an inseparable element of civil law and procedure, has a long and complicated history in private law of the ancient Rome. Contrary to the other legal systems of ancient world where the idea of legal representation was accepted, in Rome initially it was sharply opposed to. This was because of a prevailing concept of individualized legal acts pursuant to which a legal act could produce legal effect only for those who took part in its adoption. [...].