Pirmenybės vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana sąlyga: trečiojo asmens nesąžiningumo aiškinimo nacionalinių teismų praktikoje problematika

Straipsnyje apžvelgiama actio Pauliana instituto taikymo nacionaliniuose teismuose praktika, kai faktiškai nemokus ar turintis finansinių sunkumų skolininkas atsiskaito su vienu iš kreditorių, taip jam suteikdamas pirmenybę kitų savo kreditorių atžvilgiu. Konkrečiai straipsnyje aptariama trečiojo asmens, sudariusio su skolininku atlygintinį sandorį, nesąžiningumo aiškinimo Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje problematika. Lyginamuoju aspektu kartu analizuojamas Jungtinių Amerikos Valstijų teisėje įtvirtintos trečiojo asmens, kaip vieno iš skolininko kreditorių, sąžiningumo doktrinos turinys. Straipsnyje teigiama, kad per trečiojo asmens sąžiningumo kriterijų nacionalinių teismų praktikoje suformavimą Lietuvos teisėje faktiškai įtvirtintas draudimas kreditoriams – verslininkams tam tikromis aplinkybėmis siekti savo reikalavimo patenkinimo ir tokį iš skolininko priimti. Tuo metu senesnes teisės tradicijas turinčiose Jungtinėse Amerikos Valstijose sandoriai dėl ankstesnės skolos padengimo, kuriais suteikiama pirmenybė vienam iš skolininko kreditorių, bendruoju atveju laikomi teisėtais. Autorė išreiškia nuomonę, kad trečiojo asmens kaip verslininko siekis gauti atlyginimą už darbus ar paslaugas yra natūralus ir suprantamas, tad šį siekį įgyvendinantys kreditoriaus veiksmai Lietuvos teismų actio Pauliana bylose neturėtų būti prilyginami jo sąmoningam dalyvavimui nesąžiningoje skolininko veikoje kitų kreditorių atžvilgiu

This article addresses controversial aspects of the interpretation of the third person’s, who has entered into a bilateral transaction for consideration with the debtor, dishonesty in rulings of the national case law in the light of preference given to one of the creditors as a condition of the Actio Pauliana. The author examines the Paritas creditorum principle in the national law, recent rulings of the national case law based on the Actio Pauliana, where the debtor, although insolvent or in failing financial circumstances, prefers one of his creditors by paying this person first, and the doctrine of honesty of the third person as one of the debtor’s creditors in Fraudulent conveyance and Preferences institutes, existing in the United States of America. It is observed in the article that in the USA transactions related to the settlement of an earlier debt when a preference is given to one of the debtor’s creditors is generally considered lawful. In the Lithuanian case law, however, a deterrent has been established for businesspeople to seek the satisfaction of their claims and get paid by the debtor under certain circumstances based on the criterion of the third person’s honesty. The author arrives at the conclusion that while applying the Actio Pauliana institute in Lithuania, courts should not require or expect the transferee to be his debtor’s other creditors’ guardian. The third person’s as a businessman’s objective to be paid cannot be equated to his wilful misconduct.