Algimantas Dziegoraitis – valstybininkas ir teisininkas
| Date | Volume | Issue |
|---|---|---|
2024 | 31 | 2 |
Straipsnis skirtas Algimantui Dziegoraičiui prisiminti. Straipsnyje apžvelgiami profesinės biografijos duomenys, bibliografija. Daugiausia dėmesio skiriama teisininko mokslinei ir publicistinei veiklai. Ji padėjo atskleisti advokato esmines mintis ir idėjas, kurias jis brandino per visą savo ilgą profesinį kelią, trukusį bent keturiasdešimt penkerius metus. Jo mintys apie teisinę valstybę, valdžių padalijimą, teisinę kultūrą, advokatams keliamus rei- kalavimus, advokatūros vaidmenį demonstruoja neišsenkančią teisininko išmintį, vertybių sistemą. Straipsnis parašytas remiantis ne tik A. Dziegoraičio mokslinėmis ir publicistinėmis įžval- gomis, bet ir archyvine medžiaga, ieškant teisininko išsilavinimo, mokslo laipsnių dokumen- tų, užimtų pareigybių sąrašo ir visuomeninės veiklos įrodymų. Naudotasi Mykolo Romerio universitete saugomais archyvais, įvairiais spaudoje paskelbtais interviu, straipsniais. Autorė taip pat dėkoja A. Dziegoraičio našlei Reginai Gražinai ir sūnui Vyteniui už suteiktą informaciją ir medžiagą.
This article is dedicated to the memory of Algimantas Dziegoraitis. The article reviews professional biography and bibliography data. Significant attention is paid to the jurist’s scientific and publicist activities, helping to reveal essential thoughts and ideas, which he cultivated throughout his long professional career, which lasted at least 45 years. His thoughts on the rule of law, the separation of powers, legal culture, requirements for lawyers, and the role of the legal profession demonstrate his inexhaustible wisdom and strong value system. This article is based not only on A. Dziegoraitis’ scientific work and insights into current affairs, but also on archival material, uncovering evidence of his education, degree documents, positions held, and social activities. Archives kept at Mykolas Romeris University were used, along with various interviews and articles published in the media. The author thanks A. Dziegoraitis’ widow, Regina Gražina Dziegoraitienė, and his son, Vytenis Dziegoraitis, for the information and material provided.