Jurisprudencija / Jurisprudence 2025, t. 32

Straipsnyje analizuojami strateginiai ieškiniai dėl visuomenės dalyvavimo (SLAPP). Išskiriami bendrieji piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymiai ir SLAPP įvertinami kaip viena iš galimų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis formų. Apibūdinamos teisinės vertybės, kurios pažeidžiamos reiškiant SLAPP, ir išskiriami teisiniai subjektai, galintys reikšti SLAPP. Straipsnyje įvertinama ir SLAPP objektyvioji pusė, t. y. pati veika, padariniai, priežastinis ryšys ir kitos aplinkybės, būdingos SLAPP. Be to, aptariama SLAPP subjektyvioji pusė, t. y. vertinama, ar SLAPP gali būti reiškiamas tyčia, ar ir per neatsargumą. Galiausiai straipsnyje analizuojamos apsaugos nuo SLAPP procedūros, skirtos atsakovams apsaugoti. Straipsnyje vertinamos tiek nacionalinės, tiek Europos Sąjungos teisėje numatomos priemonės ir jų efektyvumas užtikrinant teisę į teisingą teismą. Tyrime analizuojamas CPK pakeitimo projektas, kuriuo siekiama atnaujinti SLAPP institutą Lietuvoje, ir vertinama šiuo metu Lietuvoje susiformavusi teismų praktika dėl SLAPP.

Administracinė procedūra yra neatskiriama viešojo administravimo dalis, per ją priimami teisines pasekmes sukeliantys administracinių teisinių santykių subjektams privalomi sprendimai. Dominuojanti Lietuvos administracinių teismų pozicija yra siejama su galutinio, administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo apskundimo teisme galimybe. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) priėmė sprendimą byloje UAB „Kesko Senukai Lithuania“ prieš Lietuvą, kuriame pripažino, kad teisminės kontrolės nebuvimas dėl tarpinio pobūdžio administracinio sprendimo, priimto per administracinę procedūrą, kai jis susijęs su teisės į privataus gyvenimą ribojimu, pažeidžia teisę į privatų gyvenimą. Šis teismo sprendimas kelia klausimų, susijusių su vykdomąją tvarkomąją veiklą atliekančiomis institucijomis, jų vykdomomis procedūromis ir teisminės valdžios vaidmeniu administracinės procedūros metu, t. y. prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį sprendimą. Straipsnyje analizuojama, ar tokia teismo pozicija, pripažįstant poreikį užtikrinti tarpinių viešojo administravimo subjektų sprendimų teisminę kontrolę, nelemia nepagrįsto administracinės procedūros vilkinimo ir apskritai nedaro viešojo administravimo subjekto veiklos neveiksmingos. Taip pat siekiama įvertinti, ar administracinės procedūros dalyvis, kreipdamasis į teismą nepasibaigus tyrimui (administracinei procedūrai), taip nepagrįstai neužvilkina administracinės procedūros. Straipsnyje neanalizuojama administracinė procedūra Viešojo administravimo įstatymo prasme.

Straipsnyje analizuojamos viešumo principo tinkamo įgyvendinimo nuotoliniame teismo posėdyje civiliniame procese problemos. Kadangi nuotolinis teismo posėdis vis dažniau Lietuvoje rengiamas ne atliekant atskirus procesinius veiksmus, o bylą nagrinėjant iš esmės, straipsnyje analizuojama, ar taip užtikrinamas vienas iš esminių civilinio proceso principų ir tikslų – viešumas. Pirmiausia tyrime atskleidžiami viešumo principo elementai, leidžiantys spręsti, kad byla yra nagrinėjama viešame teismo posėdyje, analizuojami nuotolinio teismo posėdžio ypatumai, jo reglamentavimo tinkamumas ir pakankamumas. Galiau- siai įvertinama, ar nuotolinis teismo posėdis visa apimtimi užtikrina viešumo principo įgyvendinimą, aptariamos tam tikros praktinės nuotolinio teismo posėdžio taikymo problemos ir pateikiami galimi jų sprendimo variantai.

Įmonių restruktūrizavimas yra priemonė, skirta mokumo problemų turinčioms įmonėms išsaugoti. Vienas svarbiausių restruktūrizavimo proceso ypatumų yra tai, kad įmonės veiklai šio proceso metu toliau vadovauja įmonės valdymo organai, tačiau tam tikrais atvejais procesui administruoti gali būti skiriamas ir nemokumo administratorius. Šiame straipsnyje nagrinėjama, koks yra savo turtu disponuojančio skolininko principo turinys, analizuojama, kodėl jis yra taikomas restruktūrizavimo procese ir ar jo taikymas leidžia pasiekti restruktūrizavimo proceso tikslus. Apžvelgiama, koks yra šio principo turinys Europos Sąjungos ir Lietuvos nemokumo teisėje ir kokios yra nemokumo administratoriaus funkcijos jį paskyrus restruktūrizavimo procese. Taip pat analizuojama, kokias funkcijas restruktūrizavimo procese turėtų atlikti nemokumo administratorius ir kaip jo atliekamos funkcijos yra suderinamos su įmonės valdymo organų kompetencija.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso norma, kriminalizuojanti neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimą. Autorius atskleidžia esminių šios nusikalstamos veikos sudėties požymių (dalyko ir veikos) teisinio neapibrėžtumo problemą, lemiančią nevienodą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir sudarančią prielaidas įvairių smulkių žmogiškųjų konfliktų dirbtiniam kriminalizavimui ir nukrypimui nuo tikrosios tos baudžiamojo įstatymo normos paskirties – saugoti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą nuo pavojingiausių veiksmų. Nusikalstamos veikos definici- jai būdingas teisinis neapibrėžtumas gali lemti ir priešingą rezultatą, t. y. negalėjimą pagrįsti iš tikrųjų pavojingų informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo metodų neteisėto ir nusikalstamo pobūdžio. Straipsnyje taip pat pateikiama kai kurių Europos valstybių baudžiamųjų įstatymų, kuriuose yra panašių normų, apžvalga ir siūlymų, kaip būtų galima sukonkretinti šios kriminalizacijos turinį ir užtikrinti jos atitiktį baudžiamosios teisės principams.

Vienas iš žiedinės ekonomikos tikslų – užtikrinti, kad produktai būtų patvarūs ir galėtų būti naudojami ilgesnį laiką, sudarant teisines ir ekonomines sąlygas vartotojams dalyvauti žiedinėje ekonomikoje. Šiame straipsnyje aptariama teisė į remontą, nagrinėjant Europos Sąjungos (toliau taip pat – ES) ir Lietuvos teisines priemones, teismų praktiką ir tvarią politiką. Išanalizavus skirtingų mokslininkų nuomones, teisę į prekės taisymą galima apibūdinti kaip judėjimą, kuriuo siekiama skatinti žmones taisyti prekes, o ne jas keisti naujomis. Nors gamintojai dažnai laikosi strategijos gaminti trumpalaikio naudojimo prekes, kurių neįmanoma pataisyti, tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmeniu stengiamasi rasti veiksmingų būdų, kaip tam užkirsti kelią. Šiame straipsnyje atskleidžiamas teisės į prekės taisymą turinys, pristatomos ES tvaraus vartojimo iniciatyvos ir įvertinamos įvairios priemonės, kurios galėtų prisidėti prie gaminių taisymo skatinimo Lietuvoje.

Straipsnyje analizuojama informacijos, sudarančios valstybės paslaptį, kva-lifikavimo kaip įrodymo civiliniame procese problematika. Valstybės paslaptis yra viena iš seniausių valstybės saugomų informacijos rūšių, kurios slaptumas užtikrinamas ne tik visuo-menėje, bet ir civiliniame procese. Informacija, sudaranti valstybės paslaptį, bendrosios teisės šalyse yra vienas iš įrodymų privilegijos taikymo pagrindų. Straipsnyje analizuojama, kas yra valstybės paslaptis ir ar Lietuvos teisėje nėra įtvirtintų teisės institutų, savo esme atitinkančių įrodymų privilegijas. Kadangi civiliniame procese gali būti naudojami tik leistinumo kriterijų atitinkantys įrodymai, straipsnyje nagrinėjama, ar informacija, sudaranti valstybės paslaptį, yra leistinas įrodymas ir kokiais atvejais ji gali būti naudojama byloje.

Straipsnyje analizuojamas korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų (kyšininkavimo, prekybos poveikiu, papirkimo) dalykas – kyšis. Kyšis gali būti įvairių formų, o tinkamas kyšio vertės nustatymas lemia baudžiamosios atsakomybės taikymą ir jos sunkumą, todėl darbe analizuojami probleminiai klausimai, susiję su kyšio vertės nustatymu ir kyšio atribojimu nuo dovanos, o dovanos – nuo kyšio. Išnagrinėjus, kaip yra nustatoma kyšio vertė, pažymėtina, jog nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra nustatytos specialios kyšio vertės įrodinėjimo taisyklės ir jo piniginė vertė gali būti įrodinėjama visomis teisėtomis priemo- nėmis, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformulavęs tam tikras teisės aiškinimo taisykles dėl kyšio vertės įrodinėjimo, kurios leidžia veiksmingai spręsti teisės taikymo problemas, susijusias su korupcinėmis nusikalstamomis veikomis. Straipsnyje taip pat išanalizuoti socialiniai ir teisiniai kyšio ir dovanos skirtumai: dovana – neatlygintina ir nesiejama su tarnybiniu santykiu; kyšis – atlygis už atliktus, atliekamus ar dar tik būsimus veiksmus ar neveikimą. Pateikiama išvada, jog tiek įstatymuose, tiek teismų praktikoje suformuota bendra taisyklė, kad dovanos viešojo sektoriaus darbuotojams yra draudžiamos ir nusikalstamos – laikomos kyšiu, nepaisant jų įvardijimo, vertės, teikimo ir gavimo momentų.

Straipsnyje gvildenamas klausimas, ar visuomenės atstovų dalyvavimas teismuose suteikia jiems daugiau demokratijos bruožų, daro teismus artimesnius visuomenei, leidžia geriau pažinti visuomenę ir lengviau priimti teisingesnius sprendimus, ar, priešingai,– visuomenės atstovai įneša daugiau sumaišties, emocionalumo ir mažiau objektyvumo. Istoriškai visuomenės atstovų, dar vadinamų prisiekusiaisiais, dalyvavimas teismų sudėtyse labiau siejamas su bendrosios teisės (anglosaksų) teisinės sistemos valstybėmis, o visuo- menės atstovų – neprofesionalių teisėjų – institutas pradėjo formuotis Vakarų Europos valstybėse, besiremiančiose kontinentinės (romanų–germanų, civilinės) teisės tradicija. Straipsnyje aptariamas visuomenės įtraukimas į teisingumo vykdymą, analizuojama Europos Sąjungos demokratinių šalių patirtis. Visuomenės įtraukimas akivaizdžiai didina pačios visuomenės teisinę sąmonę, todėl suprantamas politikų noras nuolat grįžti ir plėtoti idėją, leisti visuomenei iš arčiau „prisiliesti“ prie teisingumo vykdymo. Neabejotina, kad visuomenės atstovų institutas teismuose yra demokratijos priemonė, padedanti pasiekti tikslą – parodyti žmonėms, jog jų sprendimai gali prisidėti prie trokštamo teisingumo jausmo. Priimtino modelio paieškoje itin svarbu įvertinti visuomenės teisinę sąmonę.

Straipsnyje analizuojami apribojimai išieškoti iš skolininko fizinio asmens turto priverstinio vykdymo procese. Turtinio pobūdžio vykdymo procese išieškojimas įprastai yra nukreipiamas į visą skolininkui priklausantį turtą. Vis dėlto, siekiant teisingo išieškotojo ir skolininko interesų balanso, įstatyme nustatyti apribojimai, taikomi išieškant iš skolininko turto. Šie apribojimai atskleidžia socialinius ir ekonominius priverstinio vykdymo proceso tikslus. Straipsnyje nagrinėjamas apribojimų išieškoti iš skolininko turto tikslas ir jų taikymo taisyklės. Siekiama atskleisti, kaip, taikant šiuos apribojimus vykdymo procese, turi būti suderinamas išieškotojo interesas dėl efektyvaus vykdomojo dokumento įvykdymo ir skolininko teisių (teisės į nuosavybę, privatų gyvenimą) apsauga.