Lietuvos teisė 2022

Straipsnyje analizuojami du 2022 metų pabaigoje paskelbti ir įsigalioję Europos Sąjungos (ES) reglamentai – Skaitmeninių paslaugų aktas ir Skaitmeninės rinkos aktas, kuriais įvedamos reikšmingai naujos skaitmeninės paslaugų teikimo ir skaitmeninės rinkos dalyvių veikimo rinkoje taisyklės, kuriomis siekiama apginti skaitmeninių paslaugų naudotojų teises bei interesus ir paskatinti ES skaitmeninės rinkos plėtrą ir pažangą. Minėti reglamentai reikšmingai keičia skaitmeninių paslaugų rinką, nes lyderiaujantiems skaitmeninių paslaugų teikėjams numatomos naujos papildomos imperatyvaus pobūdžio pareigos, o ES sukuria naujus šių lyderiaujančių skaitmeninių paslaugų tiekėjų priežiūros instrumentus. Skaitmeninių paslaugų aktu ir Skaitmeninių rinkų aktu iš esmės siekiama perkelti dalį dominuojančių skaitmeninių paslaugų teikėjų turimos galios mažesniems jų konkurentams, verslo klientams ir galutiniams naudotojams (vartotojams).

Lietuvos Respublikos Seimui 2022 m. birželio 30 d. priėmus Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymą Nr. XIV-1311 ir 16 susijusių įstatymų pakeitimus, iš esmės buvo pradėta vykdyti žemės valdymo ir naudojimo reforma, kuria savivaldybėms siekiama suteikti daugiau galių valdant valstybinę žemę. Poreikis pakeisti tam tikrus valstybinės žemės valdymo ir naudojimo santykius formavosi ilgą laiką. Valstybinės žemės valdymo, atskirto nuo savivaldybių funkcijų vykdymo, koncentravimas Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos lėmė jų funkcijų dubliavimąsi ir perteklinius institucijų veiksmus, išryškinusius investicijų pritraukimo savivaldybėse, teritorijų plėtros ir kitų savivaldybių funkcijų vykdymo problemas. Straipsnyje analizuojami žemės valdymo ir naudojimo reformos teisiniai aspektai, pateikiamas galimų su jos turiniu ir įgyvendinimo pradžia susijusių probleminių klausimų teisinis vertinimas.

Kaip ir daugelis teisės aktų, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (ABTĮ) teisėkūros subjektų yra nuolat tobulinamas, t. y. keičiamos arba pripažįstamos netekusiomis galios atitinkamos jo nuostatos. Faktiškai kasmet yra atliekamos tam tikros minėto teisės akto korekcijos. Šis straipsnis yra skirtas naujausių ir reikšmingiausių ABTĮ pakeitimų, padarytų 2022 metais, analizei. Jame aptariamos ne tik priimtų ir įsigaliojusių konkrečių ABTĮ pakeitimų įstatymų redakcijos ir jų esmė, bet analizuojamos ir priežastys, lėmusios tokių pakeitimų iniciatyvas. Taip pat trumpai apžvelgiama, kokie ABTĮ ir apygardų administracinių teismų sistemos pakeitimai šiuo metu svarstomi Lietuvos Respublikos Seime ir projektuojami artimiausioje ateityje, taip pat kokie veiksniai nulemia poreikį tobulinti administracinių bylų teisenos teisinį reguliavimą ir su juo susijusių kitų teisės aktų nuostatas. Tyrimo metu nustatyta, kad inicijuoti ABTĮ pakeitimai neabejotinai užtikrins didesnę administracinių bylų teisenos proceso kokybę ir veiksmingesnį asmenų pažeistų teisių ir laisvių gynimą administraciniuose teismuose.

Straipsnyje analizuojami 2022 m. lapkričio 17 d. priimti esminiai Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimai, susiję su akcijų klasių liberalizavimu, bendrovės akcijų išpirkimo instituto įvedimu nebiržinėms bendrovėms, uždarųjų akcinių bendrovių minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimo sumažinimu, dalyvavimo ir balsavimo visuotiniame akcininkų susirinkime elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos detalizavimu, susijusių šalių sandorių tvirtinimo ir atskleidimo taisyklių tikslinimu. Daroma išvada, kad dauguma teisinio reglamentavimo pakeitimų rodo vis didėjančią startuolių teisės ir amerikietiškojo bendrovių teisės modelio įtaką. Po įstatymo pakeitimų padaugėjo teisinio tikrumo kai kuriais klausimais, tačiau galbūt ne visiškai dėl bendrovių steigėjų (dalyvių) savireguliacijos laisvės ribų nustatant akcijų suteikiamas teises. Į kai kuriuos klausimus atsakymus turės pateikti teismų praktika arba ateityje toliau bus tobulinamas teisinis reguliavimas. Įstatymų leidėjui pritrūko ir sisteminio požiūrio dėl mažųjų akcininkų pasitraukimo iš bendrovės galimybių reglamentavimo.

Šiame straipsnyje analizuojamas 2022 m. teisėkūros procedūros būdu priimtų Europos Sąjungos (ES) Tarybos teisės aktų dėl ribojančių priemonių (sankcijų) taikymo Rusijos Federacijai, Baltarusijos Respublikai ir Irano Islamo Respublikai dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą ir Baltarusijos ir Irano prisidėjimo prie šios agresijos reglamentavimas. Atlikus analizę nustatyta, kad iki 2022 m. Taryba neturėjo patirties per trumpą laiką (per beveik 9 mėnesius) savarankiškai taikyti tokio masto ES sanacijas, kurios Tarybos buvo pritaikytos Rusijai. Šios ES sankcijos ir jų mastas buvo diskutuojamas tarp ES valstybių narių siekiant surasti priimtiną balansą tarp šių sankcijų siekiamų tikslų ir ES valstybių narių siekio užtikrinti būtiniausių viešųjų paslaugų tiekimo nepertraukiamumą nacionaliniams ūkio subjektams ir vartotojams, inter alia, jos buvo derinamos ir tuo pačiu metu taikomos kartu su ES partneriais (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Jungtine Karalyste). Taip buvo siekiama padaryti didesnį poveikį Rusijos valdžios atstovams, kad jie nutrauktų karinę agresiją prieš Ukrainą. Analizuojamas ES sankcijų taikymo reglamentavimas ypatingas ir tuo, kad jis nustatė naujų rūšių ES sankcijas, kurios dar nebuvo Tarybos taikomos jokiai kitai valstybei ir buvo išplėstos gretutinėms valstybėms už jų prisidėjimą prie Tarybos sankcionuotos valstybės karinės agresijos Europos žemyne, nematytos nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Atliktus analizę taip pat nustatyta, kad Lietuvos nacionaliniai teisėkūros subjektai ėmėsi 2022 m. priimtų ES sankcijų įgyvendinimo reglamentavimo pakeitimų, kurių reglamentavimas buvo papildytas naujomis teisės nuostatomis. Tačiau šių teisės nuostatų neišsamumas tapo virtinės skirtingų instancijų Lietuvos teismų procesinių sprendimų priėmimo priežastimi. Dėl to šiame straipsnyje atlikta analizė buvo sukoncentruota ir į esminių Lietuvos nacionalinio reguliavimo pokyčių nustatymą. Juos paveikė 2022 m. Tarybos nustatytas neregėtas masto ES sankcijų reglamentavimas Rusijai ir gretutinėms valstybėms.

2022 metais įsigaliojo Administracinių nusižengimų kodekso straipsnių pakeitimai ir papildymai, įtvirtinti atskiruose įstatymuose. Straipsnyje nagrinėjamos administracinių nusižengimų bylų teisenos naujovės. Taip pat analizuojamos ir subjektų, tiriančių ar nagrinėjančių administracinių nusižengimų bylas, pareigos nustatinėti žalą fiziniams ir juridiniams asmenims padarytą nusižengimo metu, o konstatavus, kad žala asmenims buvo padaryta, pripažinti juos nukentėjusiaisiais. Be to, straipsnyje atskleidžiamos procesinių dokumentų siuntimo, įteikimo naujovės administracinių nusižengimų bylų teisenoje ir priežastys, lėmusios tokių naujovių įtvirtinimą Administracinių nusižengimų kodekse. Svarstomi ir administracinių nusižengimo bylų nagrinėjimo atidėjimo pagrindai, jie lyginami su bylų nagrinėjimo atidėjimo, stabdymo pagrindais, įtvirtintais kitose teisenose. Galiausiai atskleidžiami bylinėjimosi išlaidų administracinių nusižengimų bylų teisenoje priteisimo ypatumai.

Apkalta – ypatinga parlamentinė procedūra, kurią vykdo Seimas, o Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar aukščiausių valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Šis konstitucinis institutas per kelis dešimtmečius gana ženkliai pakito – keitėsi subjektų, galinčių inicijuoti apkaltą, sąrašas, apkaltos sampratoje išryškėjo parlamentinio proceso esminis aspektas, priimta Konstitucijos pataisa dėl konstitucinių apkaltos pasekmių galiojimo sutrumpinimo. Ši naujausia 2022 metų balandžio 21 d. Seime priimta Konstitucijos pataisa brendo išties ilgai, nes jau nuo 2011 m. sausio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos byloje Paksas prieš Lietuvą priimto sprendimo buvo akivaizdu, kad atitinkama korekcija turės būti atlikta. Sprendime buvo pabrėžta, kad nuolatinis ir negrįžtamas konstitucinis draudimas pareiškėjui būti renkamam į parlamentą pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Net ir anksčiau, netrukus po 2004 m. pašalinimu iš užimamų pareigų pasibaigusios Prezidentui inicijuotos apkaltos bylos, reikšmingai paskatinusios apkaltos teorinės ir empirinės analizės raidą, kildavo įvairių pasvarstymų dėl neterminuotos konstitucinės sankcijos egzistavimo ydingumo. Vis dėlto ankstesni bandymai išspręsti probleminę situaciją nebuvo vaisingi dėl skirtingų priežasčių – tiek politinės iniciatyvos ar vienybės stokos, tiek ir pamirštant (ignoruojant) būtinybę tokius pokyčius įtvirtinti ne ordinarinėje teisėje, o atlikus reikiamas Konstitucijos nuostatų pataisas.

Straipsnyje analizuojama procesinės prievartos priemonės laikino sulaikymo samprata, atsiradimas, tikslai ir paskirtis. Straipsnyje taip pat nagrinėjami konstituciniai ir tarptautiniai laisvės suvaržymo pagrindai. Straipsnyje aptariama procesinės prievartos priemonės laikino sulaikymo reglamentacija iki 2022 m. rugsėjo 30 d., atskleidžiamos priežastys, paskatinusios įstatymų leidėją iš naujo įvertinti ir koreguoti laikino sulaikymo reglamentavimą, taip pat analizuojamas esamas reguliavimas, įsigaliojęs nuo 2022 m. spalio 1 dienos. Vienas pagrindinių laikino sulaikymo teisinio reguliavimo pakeitimo tikslų – sustiprinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės į laisvę ir saugumą apsaugą, ypač tais atvejais, kai asmuo sulaikomas ne iš karto po nusikalstamos veikos padarymo ar jos darymo metu, bet praėjus tam tikram laikui. Šiame kontekste buvo vertinama nauja laikiną sulaikymą reglamentuojanti tvarka, identifikuojamos galimos praktinio taikymo problemos, pateikiami diskusiniai klausimai.

Įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtinti skaidrumo ir viešumo reikalavimai pastaruoju metu vis dažniau tampa teisinių diskusijų objektu, jeigu šių reikalavimų įgyvendinimas kartu siejamas su tam tikros apimties asmens duomenų viešu skelbimu internete. Šiame straipsnyje nagrinėjami klausimai, susiję su teise į asmens duomenų apsaugą, kai atitinkamame teisiniame reguliavime įtvirtinamas asmens duomenų skelbimas internete viešo intereso tikslu, t. y. problematikos, kylančios derinant teisę į asmens duomenų apsaugą su informacijos laisve. Straipsnyje pateikiama teisės į asmens duomenų apsaugą raidos Europoje analizė, padėsianti suprasti teisės į duomenų apsaugą formavimosi priežastis. Tai leis konceptualiai įvertinti Europos Sąjungos (ES), vienijančios skirtingas Europos valstybes, požiūrį į asmens duomenų apsaugą ir jos pirminėje ir antrinėje teisėje įtvirtintą įsipareigojimą užtikrinti aukštą fizinių asmenų pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos lygį tvarkant asmens duomenis. Šis įsipareigojimas vertinamas valstybių narių pozityviosios pareigos – suderinti teisę į duomenų apsaugą su kitomis pagrindinėmis teisėmis – kontekste, kai nacionaliniu teisiniu reguliavimu viešo intereso tikslais įtvirtinamas reikalavimas skelbti asmens duomenis internete. Derinant teisę į asmens duomenų apsaugą su informacijos laisve pirmiausia būtina išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp siekiamo viešo intereso ir teisės į asmens duomenų apsaugą. Tinkamos pusiausvyros išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (ESTT) 2022 m. rugpjūčio 1 d. Bylos Nr. C-184/20 sprendime buvo vertinama Lietuvos teisinio reguliavime įtvirtinta viešo asmens duomenų skelbimo atitiktis ES teisėje nustatytiems pagrindinių žmogaus teisių derinimo reikalavimams, taip pat pradėta formuoti „suvaržymo stiprumo“ samprata. Šis sprendimas neabejotinai pakoreguos ankstesnę viešo asmens duomenų skelbimo įtvirtinimo teisės aktuose praktiką.

Lietuvos įstatymų leidėjas 2022 m. birželio 23 d. priėmė Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymą ir su juo susijusius kitų teisės aktų pakeitimus. Iki šios teisėkūros iniciatyvos priėmimo galiojęs teisinis reglamentavimas atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimų fiziniams asmenims nenustatė. Tačiau įsigaliojus minėtam įstatymui tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims pradėtas taikyti draudimas atsiskaityti grynaisiais pinigais pagal sandorį, kai bendra atsiskaitymų ar kitų mokėjimų pagal sandorį suma viršija 5000 Eur, o asmenims, pažeidusiems minėto įstatymo reikalavimus, gali kilti administracinė atsakomybė ir kitos su jos taikymu susijusios neigiamos pasekmės. Nors Europos Sąjungoje atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimai nėra harmonizuoti, kai kuriose valstybėse narėse egzistuoja tam tikri atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimai. Vis dėlto valstybių narių pasirinkti atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo modeliai yra skirtingi. Taip pat skiriasi ir tokių ribojimų taikymo apimtis. Tai lemia poreikį įvertinti Lietuvoje įtvirtintą naujojo atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo teisinį reglamentavimą, taip pat palyginti jį su kitose Europos Sąjungos valstybėse įtvirtintais tokių ribojimų modeliais. Straipsnyje konstatuojama, kad, įgyvendinant šį naują reguliavimą, gali kilti įvairių socialinių ir ekonominių problemų, tokių kaip užimtumo lygio sumažėjimas finansų paslaugų teikėjų sektoriuje, augantys jų paslaugų įkainiai, žema konkurencija tarp atsiskaitymo priemonių, taip pat mažėjanti centrinių bankų įtaka pinigų politikos klausimais. Be kita ko, straipsnyje analizuojami teisinio reguliavimo ypatumai ir minėto ribojimo netaikymo sąlygų neproporcingumas siekiamam tikslui. Straipsnyje pažymima, kad priimti atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimai nepaveiks teigiama linkme kovos su šešėline ekonomika ar nusikalstamumu, siejamu su grynaisiais pinigais, nes tarp taikomų ribojimų ir minėtų siekiamų tikslų nėra priežastinio ryšio, t. y. ribojimai neturi reikšmės šešėlinei ekonomikai ar nusikalstamumui, nes jie nepaveikia asmenų valios neatlikti tokių veikų.