Jurisprudencija, 2026, t. 33, Nr. 1

Lietuvos teismai vis dažniau sprendžia dėl vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų tvarkos, pagal kurią vaikas su abiem tėvais praleidžia po tiek pat laiko, taikymo. Remiantis dokumentų, teismų praktikos analizės, sisteminiu ir lyginamuoju metodais, straipsnyje analizuojama, kokie kriterijai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prakti-koje išskiriami kaip būtini sprendžiant šį klausimą, kodėl išskirti tokie kriterijai ir kaip jų turinys atskleidžiamas Lietuvos apeliacinės instancijos teismų praktikoje ir teisės mokslininkų darbuose. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, esminiai vertinami kriterijai turėtų būti: vaiko nuomonė, vaiko amžius ir poreikiai, tėvų gyvẽnamosios vietos ir atstumas nuo jų iki vaiko ugdymo įstaigos, tėvų galimybės įgyvendinti tokią tvarką, vaiko ryšys su kiekvienu iš tėvų, tėvų tarpusavio santykiai. Įtakos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išskirtiems kriterijams galėjo turėti Europos šeimos teisės komisijos (CEFL) tėvų atsakomybės principai. Apeliacinės instancijos teismų praktikos analizė atskleidžia, kad teismai iš esmės remiasi šiais kriterijais, išsamiai vertindami geriausius vaiko interesus, kai nustatoma maksimali bendravimo tvarka. Vis dėlto pastebima, kad bylose vertinami ne visi, o tik tam tikri kriterijai, ypač pasigendama išsamiau įvertintų konfliktiškų tėvų santykių.

Valstybė, sukūrusi teisingumo vykdymo įgyvendinimo monopolį, t.y. ginčų dėl teisės nagrinėjimą teismuose, sykiu kuria ir kitas efektyvias materialiųjų teisinių santykių gynimo priemones. Viena iš jų– tokių ginčų priskyrimas nagrinėti ikiteisminio pobūdžio tvarka kitiems teisės subjektams. Šiuo aspektu ikiteisminė tvarka pagal įstatymą gali būti pri-valoma arba neprivaloma. Kai ikiteisminė tvarka yra privalomo pobūdžio, asmuo, siekiantis apginti galimai pažeistas savo subjektines teises, visų pirma privalo ja pasinaudoti ir tik po to įgyja teisę kreiptis į teismą (teisės kreiptis į teismą prielaida). Kaip ir bet kurioje ginčų nagri-nėjimo institucijoje, sprendžiant tokius ginčus privaloma ikiteismine tvarka šalys gali patirti bylinėjimosi išlaidų. Tuomet kyla pagrįstas klausimas dėl tokių išlaidų (ne)atlyginimo. Šiame straipsnyje nagrinėjamos darbo ginčų komisijoje, kurioje privalomai ikiteismine tvarka na-grinėjami darbo ginčai, patirtų bylinėjimosi išlaidų (ne)atlyginimo problemos. Pagal Lietu-voje nustatytą ikiteisminį darbo ginčų nagrinėjimo modelį, šalių tokiame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Nors teismų praktikoje ši taisyklė pripažįstama pagrįsta, o atitinkamos normos konstitucingumas yra patikrintas konstitucine tvarka, straipsnyje na-grinėjama, ar tokia teismų praktika ir naujausia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija yra (ne)suderinama su veiksminga pažeistų darbo santykių dalyvių teisių apsauga. Analizuojama, ar tokia bylinėjimosi išlaidų (ne)atlyginimo taisyklė gali nepagrįstai riboti darbo teisinių santykių dalyvių galimybes veiksmingai ginti pažeistas savo teises.

2025 m. išėjo knyga „Lietuvos teisininkas Mykolas Römeris“. Autorės neretai klausiama, kodėl ji pasirinko rašyti apie šią asmenybę ir skyrė jo karjerai išanalizuoti nemažos apimties studiją. Atsakymas labai paprastas. Autorė dirba M. Römerio vardu pavadintame universitete. Logiška, kad vien tai jau buvo priežastis rašyti. Tačiau domėjimasis Lietuvos istoriku, žurnalistu, publicistu, teisininku, mokslininku, rektoriumi, visuomenininku gerokai peržengia universiteto ribas. Juo domisi ne tik teisininkai, o ir daugiau įvairių sričių žmonių, ir netgi užsienio valstybių mokslo atstovai. Knygai rašyti tai buvo pagrindinis motyvas, ypač noras geriau susipažinti su M. Römerio nueitu keliu ir pateikti detaliai jo profesinę biografiją.Tačiau parašius knygą, susiformavo dar keletas priežasčių, aspektų, dėl kurių verta žinoti M. Römerio asmenybę. Pirma, analizuojant jo gyvenimo veiklą, neišvengiamai tenka prisi-liesti prie Lietuvos valstybingumo raidos. Antra, jis buvo unikalus mūsų šalies teisininkas. Šios dvi priežastys M. Römerį įkūnija kaip universalią asmenybę, kuria domėjimasis reiškia domėjimąsi ir Lietuva, jos istorija, valstybės atsikūrimo raida. Taigi straipsnyje bus siekiama atsakyti, kokiais savo darbais M. Römeris prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo raidos. Šis straipsnis bus koncentruotas į pirmąjį aspektą. Siekiant atskleisti, kuo teisininkas išsiskiria iš kitų Lietuvos, o gal ir ne tik jos, teisininkų, antrajam aspektui reikalingas atskiras straipsnio apimties tyrimas.

Tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.72 str., tiek Vokietijos BGB (vok. Bürgerliches Gesetzbuch1) reglamentuojamas buvusių sutuoktinių tarpusavio materialinis išlaikymas. Šiame straipsnyje analizuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.72 str. ir BGB normos, reglamentuojančios sutuoktinių pareigą vienas kitą materialiai išlaikyti, ir pateikiami teismų praktikoje formuojamų teisės normų aiškinimo ir taikymo pavyzdžiai. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų praktika nagrinėjamu klausimu nėra itin gausiai išplėtota, teismai visgi vangiai tenkina ieškinio reikalavimus išlaikyti buvusį sutuoktinį, o ir teismų sprendimuose iš esmės remiamasi bendraisiais sutuoktinių materialinio išlaikymo reikalingumo principais ir pagrindais, o ši praktika metams bėgant iš esmės nekito. Manytina, kad Vokietijos BGB teisės normų ir teismų praktikoje formuojamų teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių dėl sutuoktinių išlaikymo analizė suteiks galimybę įvertinti šį institutą iš kitos perspektyvos (teisės normų taikymo aspektu) ir sudarys prielaidas plačiau ir dažniau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.72 str. pritaikyti nacionalinėje teisėje, nagrinėjant tokias bylas.

Straipsnyje analizuojama „contra spoliatorem“ taisyklė ir jos reikšmė civiliniame procese kaip šalių teisės rungtis ir pareigos bendradarbiauti pusiausvyros užtikrinimo priemonė. Atskleidžiama, kad ši taisyklė suteikia teismui galimybę daryti procesines išvadas tais atvejais, kai šalis, siekdama procesinio pranašumo, sąmoningai nevykdo bendradarbiavimo pareigos ir nepateikia turimų reikšmingų įrodymų. Kartu pabrėžiama, jog „contra spoliatorem“ taikymas nėra automatinis – teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti įrodymų nepateikimo priežastis ir nustatyti, ar jos leidžia daryti neigiamas procesines išvadas. Straipsnyje taip pat aptariamos situacijos, kai įrodymų nepateikimas kyla ne iš nesąžiningo elgesio, bet iš teisėtos pareigos saugoti profesinę, valstybės, tarnybos ar komercinę paslaptį. Tokiais atvejais konfidencialios informacijos apsauga įgyja ypatingą teisinę reikšmę, siejamą su viešojo intereso apsauga, valstybės saugumo užtikrinimu, pasitikėjimo tarp advokato ir kliento išsaugojimu ir profesinės veiklos nepriklausomumo garantijomis.

Šio straipsnio tikslas yra atskleisti ir įvertinti, ar privilegijuotųjų ir naujasis išperkamųjų akcijų reguliavimai gali pasitarnauti sprendžiant darbuotojų finansinio dalyvavimo įmonės valdyme problemas. Iš jų vienos pagrindinių įgyvendinant dalybas akcijomis su darbuotojais yra formalūs akcijų suteikimo (ABĮ 471 str.) instituto reikalavimai; akcijų suteikiamų teisių perleidimo ar disponavimo apribojimų nustatymo ir privilegijuotųjų akcijų ribojimai; teisinis netikrumas, pažadant akcijas suteikti akcijų pasirinkimo sandorio pagrindu; akcijų likvidumas. Išanalizavus patobulintą privilegijuotųjų akcijų reguliavimą gautos išvados, jog šis pasitarnautų nustatant darbuotojams suteikiamų akcijų teisių ir ribojimų apimtį (palyginti su ABĮ 471 str.), netiesiogiai gali pagelbėti teisinio netikrumo ir akcijų likvidumo klausimais. O naujasis išperkamųjų akcijų reguliavimas gali būti suderintas su ABĮ 471 str., tačiau nesprendžia su akcijų suteikimo institutu susijusių problemų. Visgi išperkamosios akcijos pasitarnauja kaip akcijų realizavimo įrankis, kadangi bendrovėms sudaroma aiški ir patogi įstatyminė galimybė įgyvendinti akcijų išpirkimą, o tai yra patrauklu investuotojams ar darbuotojams.

Straipsnyje nagrinėjama daugialypės tarpsektorinės diskriminacijos proble-matika darbo santykiuose. Atskleidžiami Darbo užmokesčio skaidrumo direktyvos aspektai daugialypės diskriminacijos kontekste, analizuojama įtvirtinta daugialypės diskriminacijos draudimo sąvoka ir galimas poveikis Europos Sąjungos antidiskriminacinės teisės vystymuisi. Taip pat pateikiamos Darbo užmokesčio skaidrumo direktyvos stiprybės, silpnybės ir galimybės. Įvertinama, kad daugialypė tarpsektorinė diskriminacija yra sudėtingas reiškinys, kuriam atpažinti būtina tinkama diskriminacinių pagrindų sąveikos analizė ir pažymimas atitinkamos palyginamosios priemonės parinkimo poreikis. Straipsnyje analizuojamos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos, kuriose daugialypės tarpsektorinės diskriminacijos sąveikos klausimas liko neišspręstas, nes galimai trūksta teisinės doktrinos. Apibendrinant pateikiamos galimo daugialypės tarpsektorinės diskriminacijos vertinimo ir naujo požiūrio Europos Sąjungos antidiskriminacinėje teisėje įžvalgos.

Straipsnyje analizuojami kriterijai „nepriklausomumas“, „našumas“ ir „kokybė“, kuriais remiantis vertinama, ar baudžiamasis procesas yra veiksmingas. Visų pirma bendrai pristatoma nepriklausomumo ir našumo samprata. Pabrėžiama, kad „nepriklausomumas“ pirmiausia turėtų būti suprantamas kaip teismo ir teisėjo, taip pat prokuroro ir gynėjo (advokato) institucinė ir funkcinė nepriklausomybė, padedanti užtikrinti visuomenės pasitikėjimą teisingumo vykdymu. „Našumas“ nusako, kiek laiko ir kitų sąnaudų (žmogiškųjų išteklių, lėšų, priemonių ir kt.) reikia baudžiamojo proceso tikslams pasiekti, tačiau svarbiausiu našumo dėmeniu laikytina baudžiamojo proceso trukmė. Kriterijus „kokybė“ straipsnyje nagrinėjamas išsamiau. Pateikiama išvada, kad šis kriterijus yra plačiausias savo turiniu ir apibrėžiamas sudėtingiausiai. Remiantis teisinio reguliavimo, teismų praktikos analize ir jau atliktų mokslinių tyrimų rezultatais, išskiriami šie proceso kokybės elementai: kokybiškas teisinis reguliavimas; teisingumo prieinamumas; procesinis lygiateisiškumas; teisės į gynybą užtikrinimas; kitų proceso dalyvių teisių užtikrinimas; suprantama (aiški) proceso eiga ir nuspėjami sprendimai; teismo proceso ir sprendimų viešumas; teisingas (pagrįstas) baigiamasis teismo sprendimas.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso norma, reglamentuojanti konfiskuotino turto vertės išieškojimą. Konfiskuotino turto vertės išieškojimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri padeda įgyvendinti bausmės tikslus ir užtikrinti, kad nusikalstamos veikos taptų ekonomiškai nenaudingos. Kaltininkui skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, kaip ir bausmė, turi būti individualizuojama: reikia, kad ji ne tik atliktų represinę funkciją, bet ir būtų proporcinga bei teisinga. Įstatymų leidėjas nenumatė galimybės išieškoti tik dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad, siekiant įgyvendinti teisinės valstybės principą, teismai, atsižvelgdami į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančius duomenis ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, gali spręsti dėl konfiskuotino turto dalies išieškojimo. Įvertinus kriterijus, kuriais teismai vadovaujasi nustatydami konfiskuotino turto vertės išieškojimo dydį, pažymėtina, jog visais atvejais reikėtų įvertinti ir kaltininko turtinę padėtį, kad skiriama baudžiamojo poveikio priemonė atitiktų teisingumo, proporcingumo ir teisinės valstybės principus. Straipsnyje taip pat analizuojama, ar turto vertę atitinkanti pinigų suma su PVM atitinka turto vertės sampratą.