Guobaitė-Kirslienė, Ramunė

Magistro baigiamajame darbe išnagrinėta bei įvertinta, kaip pakito esminiai darbo teisinių santykių požymiai bei jų turinys, besikeičiant darbo teisinėms normoms. Iškeltas darbo teisinių santykių požymių aktualumo klausimas. Pirmoje darbo dalyje teoriniu aspektu analizuojami darbo teisiniai santykiai ir jų požymiai mokslinėje literatūroje, teisės aktuose, atskleistas darbo teisnių santykių esminių požymių turinys. Antroje darbo dalyje pateikiama Lietuvos ir Lenkijos darbo teisinių santykių analizė. Trečioje darbo dalyje atlikta Lietuvos teismų praktikos analizė. Darbas baigiamas pateikiant išvadas, kuriose konstatuota, jog nei vienas iš darbo teisinių santykių požymių neturi lemiamos reikšmės vertinant, ar šalis sieja darbo teisiniai santykiai, vertinant atsižvelgiama į teisinių santykių turinį, vertinamas šalių elgesys, ir tik tuomet daroma išvada apie darbo teisinių santykių egzistavimą. Darbo pabaigoje pateikiami pasiūlymai.

Šiame darbe analizuojama statutinių pareigūnų socialinio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir žalos atlyginimo sveikatos sutrikdymo ir mirties atveju ryšium su tarnyba kompensavimo ypatumai. Darbe plačiai analizuojama teismų praktika, užsienio valstybių, tokių kaip JAV, Prancūzija, Vokietija, Australija, Latvija, Rusija teisės aktai tiriama tema bei pateikiami pasiūlymai kaip tobulinti Lietuvoje galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius žalos atlyginimo sveikatos sutrikdymo ar mirties tarnyboje atveju.Darbe plačiai analizuojamos sąlygos kompensacijoms išmokėti, draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai, kompensacijų mokėjimo tvarka ir dydžių pagrįstumas. Darbo naujumą ir aktualumą nulemia ir tai, kad rašant darbą plačiai naudojama naujausia teismų praktika, kurioje sprendžiami ginčai, susiję su žalos patirtos tarnyboje nelaimingo atsitikimo metu atlyginimu.

Intensyvus darbo rinkos, darbuotojų bei darbdavių poreikių pokyčiai paskatino lanksčių darbo sutarčių skaičiaus augimą. Šiuo metu apie pusę Europos Sąjungos darbuotojų dirba pagal lanksčias darbo sutartys ir prognozuojama, kad šis skaičius nuolat augs. Darbe nagrinėjamos vienos iš populiariausių ir daugiausiai diskusijų keliančių lanksčių darbo sutarčių – terminuota, laikinojo, ne viso darbo laiko ir nenustatytos apimties. Nepaisant to, kad lanksčios darbo sutartys padeda didinti užimtumą, derinti darbą su asmeniniais interesais ir šeima, efektyviau organizuoti verslo procesus, jos gali neigiamai įtakoja darbuotojų socialines garantijas, todėl dažnai jos vadinamos, ne tik lanksčiomis, nestandartinėmis, netipinėmis, bet ir nesaugiomis darbo sutartimis. Darbe analizuojama kokią įtaką lanksčių darbo sutarčių naudojimas turi darbuotojų darbo užmokesčio, socialinio draudimo, mokslo ir kvalifikacijos kėlimo bei kolektyvinių teisių ir asociacijų laisvės garantijoms.

Šio magistro darbo tikslas yra išnagrinėti kolektyvinių sutarčių valstybės tarnyboje ypatumus, identifikuoti kolektyvinių sutarčių sudarymui įtakos turinčius veiksnius bei pateikti galimus siūlymus dėl teisės normų tobulinimo. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai yra: išanalizuoti valstybės tarnybos bei kolektyvinių sutarčių teisinio reglamentavimo raidą Lietuvos valstybės tarnyboje, apžvelgti Europos šalių kolektyvinių derybų praktiką, atskleisti kolektyvinių sutarčių valstybės tarnyboje turinio bei sudarymo ypatumus, apibendrinti kolektyvinių sutarčių aukštesniu nei įstaigos lygmeniu sudarymo prielaidas bei praktiką valstybės tarnyboje, išanalizuoti praktinius įstaigos, teritorinių bei šakos kolektyvinių sutarčių, pavyzdžius, siekiant įvertinti jų turinio kokybę. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad valstybės tarnautojai Lietuvoje tik 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus DK bei 2003 m. spalio 7d. įsigaliojus VTĮ 51 str. pakeitimui, įgavo teisę sudaryti kolektyvinės sutartis įstaigos lygiu, o nuo 2008 m. gegužės 13 d. VTĮ įteisinta ir šakos bei nacionalinės kolektyvinės sutarties sudarymo galimybė. Įvertinus viešinamą informaciją bei registruotas teritorines, šakos kolektyvines sutartis, darytinai išvada, kad kolektyvinių sutarčių valstybės tarnyboje aprėptis nėra didelė. Įstaigos kolektyvinių sutarčių skaičius nėra tiksliai žinomas, nes jų nėra pareigos registruoti, teritorinių kolektyvinių sutarčių yra 9, šakos lygio- 7. Nacionalinė kolektyvinė sutartis nesudaryta. Valstybės tarnautojų galimybes derėtis dėl papildomų, valstybės tarnautojų darbo sąlygas gerinančių nuostatų yra specifinės ir ribotos dėl detalaus valstybės tarnautojų teisinio statuso reglamentavimo įstatymuose bei imperatyvaus draudimo įstaigos kolektyvinėse sutartyse susitarti dėl nuostatų, kurios didintų valstybės biudžeto išlaidas. Tai sąlygoja gana deklaratyvų, teisės aktų nuostatas perrašantį įstaigos kolektyvinių sutarčių turinį. Nors teritorinės ir šakos lygio valstybė tarnybos kolektyvinės sutartys labiau pasižymi pozityviosios teisės normas papildančiomis procedūrinėmis, organizacinėmis ar net normatyvinėmis normomis, tačiau stokoja konkrečių materialines sąlygas nustatančių normų.

Although in the beginning of XX century, with the creation of the International Labour Organization, it was agreed on fundamental standards of working time, the national legal systems of the states today still show essential differences in interpretation of the contents of the employee’s right to a reasonable limitation of working time. It is discussed in legal science what should be the periods of working time, and how should the reasonable duration of working time be perceived, what should the right to part time work entail, whether it is sufficient to determine the minimal rest time instead of limiting working time, and whether an employee should be free to choose working time duration, etc.