Minkevičius, Aleksandras

Šiuolaikiniai įvykiai globalioje dimensijoje politikos ir valdymo srityse sukelia nemažai abejonių ir klausimų dėl politinių sprendimų trumpalaikiškumo. Racionalius ir ilgalaikius į ateitį orientuotus visuomenių egzistavimui svarbius sprendimus šiandien lemia fragmentuojantys, trumpalaikiai sprendimai, dažniausiai pagrįsti specifinių grupių ambicijomis ir interesais. Straipsnyje ši transformacija aiškinama modernizmo ir postmodernizmo dichotomijos lyginamąja analize, nagrinėjant laiką kaip filosofinę ir sociologinę kategorijas, siekiant įvertinti vykstančių pokyčių implikacijas politikai ir valdymui. Teigiama, kad postmodernioje epochoje, atsisakius universalių teorinių nuostatų, trumpalaikiškumas, dabarties momento suabsoliutinimas ir suskaidymas nulemia tai, jog postmoderni politika tampa simboline, konfliktų politika, kurioje esminiais akcentais tampa procesas ir momentinė nauda, o ne ilgalaikiai rezultatai. Valdyme vis mažesnį vaidmenį atlieka tradicijos ir istorinė patirtis, pasireiškia istorijos neigimas, susikoncentruojama tik į dabarties akimirkas, pataikaujama iš išorės ateinantiems interesams, o tai reiškia nacionalinių ateities perspektyvų ignoravimą. Laikmetyje, kuriame nebepasitikima praeitimi, deformuojama istorinė atmintis ir nebetikima ateitimi, piliečiai praranda galimybę reikalauti iš valdžios atsakomybės dėl jos nesugebėjimo spręsti sudėtingas problemas kompleksiškai. Tai implikuoja neefektyvų, neracionalų, o kai kuriais atvejais destruktyvų valdymą. Straipsnyje panaudoti Gasset, J. O., Francese, J., Hassard, J., Muggleton, D., Gomel, E., Driscoll, C., Bauman, Z., Mari, G., Parker, I., Loytard, J. F. ir kitų autorių darbai. Konstatuojama, kad šiandien politinėje praktikoje tiesiogiai diegiama Z. Baumano postmodernistinio, puantilistinio laiko koncepcija. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į postmodernaus būvio reprezentacinių elementų, reliatyvistinių vertybių vyravimą, kai pasineriama į hiperrealybių, manipuliacinių, informacinių ir materializuotų karų erdvę. Jų pagalba manipuliuojama kolektyvine sąmone, demonizuojama atitinkama politinė pusė, demonstruojama beveidės, post-modernios politikos raiška, orientacija į trumpalaikius interesus ir į vienos srities problemas, į humanistinių vertybių supriešinimą su materializmu bei vartotojiškumu.

The article critically analyzes the relation of postmodernism and new public governance with regard to community development. The ethical ideals of the past in the period of postmodernism are extinct, and new ideals should replace them. However, the values of postmodern capitalism often do not allow them to be formed, not to talk about the fact that the very existence of the values in the postmodern period is questioned. The authors build some kind of bridge between the past communitarianism and contemporary sense of community in order to revive it. The authors are trying to answer the question why tribal marketing in its specific form as community is suitable for the new public governance. The authors answer that tribal marketing in its specific form as community is suitable for the new public governance due to its attitude towards community as active cocreators and due to the durability, historicism and immortality in the society provided by the brand and mobilization of its members in solving identity problems. Tribal marketing in new public governance could also help to solve the problem of shortage of community motivation systems, by using socio-psychological factors and the phenomenon of the competing tribes.

Straipsnyje nagrinėjama moksliniuose darbuose plačiau nenagrinėta paprastesnio ir lankstesnio valstybės tarnybos santykių reguliavimo tema, kurios aktualizavimas akademinėje visuomenėje turėtų padėti spręsti ne tik šią vidinę valstybės tarnybos problemą, bet ir atskleisti platesnį politinį, ekonominį, socialinį jos veiklos efektyvumo kontekstą bei pasiūlyti esminių jos pokyčių gaires. Nagrinėjamas valstybės tarnybos santykių reguliavimo metodų taikymas ir jų netobulumas, pastangos juos keisti ir šių pokyčių rezultatai, įskaitant tobulinant teisės aktus numatytas institucijos vadovų kaip darbdavių galimybes tartis su valstybės tarnautoju dėl darbo sąlygų. Straipsnyje pateikiami pasiūlymai, kaip būtų galima supaprastinti teisinį valstybės tarnybos santykių reguliavimą ir kitose valstybės tarnybos veiklos srityse.

The article is based on J. F. Loytard, J. Boudrillard, Z. Bauman, M. Featherston (philosophical, sociological discourse); G. Peters, J. E. Lane, C. Hood, J. V. Denhardtand R. B. Denhardt (public governance modernization problems);Ch. Taylor, A. M. Robinson, A. Mason, P. Selznick (communautarising). The works of H. T. Millerand C. J. Fox, P. Bogason were analyzed as well. Attention in the article is paid to the possible synthesis of these problems, i.e. integration of the key features of postmodernism with the elements of new public governance, reasoning the community as the value of new public governance.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos valstybės tarnybos raida nuo 1990 m. iki šių dienų. Analizė remiasi mokslinėmis publikacijomis, teisės aktais, valstybės institucijų dokumentais ir statistiniais duomenimis. Valstybės tarnybos raida suskirstyta į etapus, atsižvelgiant į konkretaus laikmečio jos būklę ir pastangas ją keisti, tobulinant viešojo administravimo sistemą, priimant ir tobulinant jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Tyrimas svarbus tuo, kad pastaraisiais metais įvyko esminių pokyčių valstybės tarnyboje, kurie nėra pakankamai publikuoti akademiniuose leidiniuose.

Viešojo administravimo institucijų tarnautojų vertybinis potencialas, jų prioritetinės asmeninės ir profesinės vertybės yra kliūtis įgyvendinant valstybės valdymo reformas ir pokyčius. Naujų vertybių ir idėjų stygius viešajame sektoriuje, nepakankamas demokratinių vertybių supratimas bei įsisavinimas verčia visuomenę skeptiškai žvelgti į valstybės tarnautojus, o stiprios biurokratinės vertybės traktuojamos kaip kliūtis siekiant modernizuoti viešąjį administravimą, gerinant institucijų veiklos kokybę.

Straipsnyje siekiama parodyti Lietuvos valstybinio valdymo institucijų atliekamų funkcijų raidą įvairiais laikotarpiais, pradedant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ir baigiant šiandiena. Lietuvos nūdienos valdymo sprendimų subjektai susiejami pirmiausiai su valdymo institucijų vadovų, darbuotojų administraciniais gebėjimais. Straipsnyje pateikiami kai kurie atlikto valstybinio valdymo institucijų įvairaus lygio vadovų administracinių gebėjimų tyrimo empiriniai duomenys, kurie iliustruoja vadovų administracinių gebėjimų būklę sprendimų priėmimo bei planavimo srityse. Konstatuojama jų nepakankama vadybinė kompetencija. Mėginama parodyti sąsajas tarp vadovų išsilavinimo, jų administracinių gebėjimų ir institucijų veiklos kokybės. Konstatuojama, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja išsilavinimo kokybės takoskyra tarp senosios ir naujosios studijų sistemos: naujosios studijų sistemos pirmosios studijų pakopos atstovai netenkina šiuolaikiškos valstybinio valdymo institucijų struktūriniams vadovams keliamų vadybinių gebėjimų ir reikalavimų.

Mokomajame leidinyje apžvelgiama užsienio šalių valstybės tarnybų raida, jų veikos principai ir modernizavimas, išskiriant pokyčius, vykstančius anglosaksiškos kultūros šalių, kontinentinės Vakarų Europos, Rytų ir Vidurio Europos, Pietų Amerikos, Pietryčių Azijos šalių valstybės tarnybose. Autoriai nesiekė apibendrinti visų šalių modernių valstybės tarnybų patirties, bet pasirinko pačias svarbiausias, darančias įtaką kitoms valstybėms ar išgyvenančias sudėtingus pokyčius bei sunkiai pertvarkančias savo valstybės tarnybas šalis. Leidinys skirtas studentams, dėstytojams, valstybės institucijų tarnautojams, viešojo sektoriaus darbuotojams.