Gutauskas, Aurelijus

This book analyses the current legal situation and protection of vulnerable groups in Lithuania, Latvia, Estonia and Poland. In recent decades, national legislation in many European states has especially focused on vulnerable groups with the aim of securing their enhanced protection and social inclusion. This trend is also noticeable in North-Eastern Europe, where the legal frameworks are constantly being revised to address the needs of vulnerable parts of society, including women, children, the elderly, people with disabilities, and minorities, as well as prisoners and victims of crime. But despite these positive changes, many challenges persist. In this book, the authors provide a comprehensive, comparative analysis of legal regulations and practices intended to protect vulnerable groups in Lithuania, Latvia, Estonia and Poland, and in the process, share insights into the current situation and trends in this often-overlooked region. Part I introduces readers to the topic by defining the concept of vulnerable groups and elaborating on its understanding in the European and national contexts. Part II analyses the legal protection of groups characterised by inherent and/or circumstantial vulnerability, while Part III addresses specific crime-related vulnerability issues in the target region. In closing, Part IV puts the spotlight on three specific vulnerable groups in the discussed countries.

Lietuvoje nėra aiškios ir darnios teisinės atsakomybės už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą sistemos, o tai kelia problemų praktikoje kvalifikuojant šias nusikalstamas veikas. Apskritai buhalterio darbas yra labai pavojingas. Dažnai patys buhalteriai to nežino ir vėliau tampa įmonių ar bendrovių vadovų kaltės „įkaitais“. Buhalterių veikla yra susijusi su didesne profesinės veiklos rizika. Atsakomybės grėsmė priklauso ne tik nuo paties įmonės ar bendrovės vadovo darbo, bet ir nuo kitų darbuotojų darbo kokybės. Tiesą sakant, daugiausia nuo vienos pareigybės darbuotojo – buhalterio – kokybiško darbo. Paprastai prokuroras, įvertinęs aptiktus pažeidimus buhalterinės apskaitos procese, linkęs procesą pabaigti baudžiamuoju įsakymu, t. y. pabaigti lengvesniu nei teismo procesu. Pats procesas yra nesudėtingas, tačiau, nepaisant to, asmeniui po proceso baigties išlieka teistumas. Autoriaus įsitikinimu, buhalterinės apskaitos pažeidimuose visuomet kyla baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problema. Atribojimo kriterijai neaiškūs, praktiškai jų nėra. Todėl visuomet lengviau žmogų kaltinti kriminalinio pobūdžio veika, galutinį vertinimą paliekant teismų praktikai. Baudžiamoji atsakomybė dėl buhalterinės apskaitos kyla dėl tyčinės veikos ir dėl to kilusių padarinių. Todėl aplaidžios buhalterinės apskaitos kriminalizavimas, autoriaus nuomone, yra perteklinis. Tam visiškai pakaktų administracinės atsakomybės. Kita vertus, praktikoje buhalteriai dažnai priversti duoti parodymus prieš įmonių ar bendrovių vadovus. Toks jų liudijimas baudžiamojo proceso tvarka buhalterį verčia liudytoju, o vadovą daro įtariamuoju ar kaltinamuoju, t. y. žaidimas „silpnąja“ grandimi.

Prekyba žmonėmis – šiuolaikinė vergijos apraiška. Vergijos reiškinys moderniuoju periodu yra įgavęs keletą naujų pavidalų, tačiau išliko jos pagrindinis bruožas – žmogaus laisvės suvaržymas. Neretai vergovės aukos užverbuojamos, išvežamos arba apgyvendinamos jėga, prievarta ar apgaule, visaip išnaudojamos (taip pat ir seksualiai), verčiamos dirbti, teikti paslaugas, elgetauti, nusikalsti ar atiduoti vidaus organus. Prekyba žmonėmis yra žmogaus teisių pažeidimas ir nusikaltimas žmogaus laisvei, orumui ir vientisumui. Nors visame pasaulyje prekyba žmonėmis yra pripažinta kaip nusikalstama ir nelegali veikla, tačiau tai tebėra viena sparčiausiai augančių organizuoto tarptautinio nusikalstamumo formų. Pažymėtina, jog vėliausi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio nuostatų pakeitimai1 buvo suderinti su Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos. Taigi, Lietuvos baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinti visi pagrindiniai prekybos žmonėmis sampratos komponentai. Straipsnyje autorius pateikia šiuolaikinės prekybos žmonėmis paplitimą, jos formas bei būdus pasaulyje ir Lietuvoje, vertina teisėsaugos institucijų galimybes kovojant su šiuo neigiamu socialiniu reiškiniu bei galimybes apsaugoti nukentėjusiuosius (aukas) nuo šios nusikalstamos veikos. Didesnį dėmesį straipsnio autorius skiria Lietuvos teismų praktikos, susijusios su prekybos žmonėmis, analizei.

Nagrinėjama Lietuvoje nauja ir moksliškai dar neanalizuota tema – fizinio smurto naudojimas sporte ir baudžiamoji atsakomybė už jį. Atsižvelgiant į tai, kad mokslinių straipsnių šia tema bei tokio pobūdžio bylų Lietuvoje dar nėra, straipsnyje analizuojama užsienio šalių doktrina ir praktika. Pateikiamas teisinis sporto, kaip fizinės veiklos, reglamentavimas. Analizuojami fizinės prievartos atvejai (susidūrimai), šiurkščiai pažeidžiantys sporto taisykles ir galintys užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Diskutuojama apie sportininko sutikimo, apimančio galimybę būti sužalotam, turinį ir apimtį. Straipsnyje siekiama pateikti objektyvius kriterijus, leidžiančius identifikuoti nusikalstamos veikos padarymo faktą sporto metu. Galiausiai diskutuojama, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas už šiurkščius, sportiniams principams bei taisyklėms prieštaraujančius nusižengimus, sukėlusius sveikatos sutrikdymą ar gyvybės atėmimą, nepažeidžia ultima ratio principo.

Metodinėje priemonėje „Baudžiamoji teisė“ yra pateikiama esminė informacija, skirta LR Vidaus reikalų ministerijos ir pavaldžių policijos įstaigų tyrėjų kvalifikacijos tobulinimui. Šioje priemonėje analizuojami klausimai, keliantys daugiausiai problemų teismų praktikoje bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbe. Analizuojamos problemos susijusios tiek su baudžiamosios teisės bendrąja dalimi, tiek ir su kai kuriomis atskiromis nusikalstamomis veikomis.