Urmonas, Algimantas

Sąvoka „viešasis interesas“ Lietuvos teisėje vartojama dažnai, tačiau jos turinys nėra vienareikšmis: ją skirtingai aiškina įstatymų leidėjas, teismai ir konstitucinė doktrina. Straipsnyje viešasis interesas suprantamas kaip konstitucinės pareigos – tarnystės žmogui – išraiška. Analizuojamos administracinės diskrecijos ribos, proporcingumo principo taikymas, įrodymų standartai ir sprendimų motyvavimo pareiga, siejant juos su Konstitucinio Teismo doktrina ir Europos standartais. Viešasis interesas pristatomas kaip vertybinė pusiausvyra tarp valdžios galios ir žmogaus teisių, todėl teisėtumas negali būti suvokiamas vien kaip procedūrinė forma. Sprendimo kokybę lemia aiškiai apibrėžtas tikslas, norminis pagrindas, alternatyvų įvertinimas, pagrįstumas ir skaidrumas. Taikomi metodai sudaro prielaidas derinti teisines ir socialines dimensijas, o viešasis interesas tampa praktiniu konstitucinės kultūros raiškos kriterijumi.

Mokslinėje studijoje atskleidžiamas Mykolo Romerio universite- to profesoriaus dr. Vytauto Šlapkausko gyvenimo ir mokslinės pažangos siekimo kelias, einantis nuo pedagoginės ir mokslinės tiriamosios veiklos astronominės visatos klausimais iki socialinio pasaulio pažinimo, kelias, galiausiai sutelktai pri- taikytas gilesniam teisės reiškinių pažinimui. Svarbu pažymėti, kad informacija, gauta atliekant minėtus tyrimus ir susisteminta mokslinėse publikacijose, nedūli moksliniuose archyvuose, bet koncentruotai pritaikoma tolesniems moksliniams tyrimams. Žmogaus žmoniškumo idėja yra dažna moksliniuose tyrimuose. Ši tema arti- ma ir profesoriui Vytautui Šlapkauskui, kuris skyrė daug dvasinių ir intelektu- alinių pastangų tyrinėti žmogaus žmogiškumo sampratą suprasdamas, kad tai – atsakymas į klausimą, kaip pasiekti visuomenėje tvaraus saugumo būseną. Profesorius Vytautas Šlapkauskas, konstruktyvus, optimizmą išlaikantis žmogus, būtent taip modeliuoja socialinio valdymo priemones, kurias struktūrizuodamas nukreipia į vieną tikslą – sukurti mechanizmą, kuris užtikrintų saugumo porei- kį visuomenėje. Profesinės patirties turinys akademinėje karjeroje atsiskleidžia per moksli- ninko moralinio santykio su pačiu savimi ir visuomenės su individu standartą. Akivaizdu, kad profesorius Vytautas Šlapkauskas sau kėlė labai aukštą moralumo standartą kartu tai perduodamas jį supantiems kolegoms, studentams, artimie- siems ir visiems kitiems savo vingiuotame kelyje sutiktiems žmonėms. Jo profesi- nis likimas gali būti apibūdintas posakiu: „Kiek daug, kiek mažai!“.

Pastaruoju metu socialinių mokslų tyrimuose teisės ir kiti socialiniai reiškiniai vis dažniau tyrinėjami tarpdalykiniu požiūriu. Tokiuose tyrimuose, siekiant praturtinti teisės mokslą naujomis žiniomis, yra analizuojamos teisinių ir įvairių kitų socialinių laukų sąsajos. Šių tyrimų pagrindu vyksta teisės teorinių ir metodologinių prielaidų pokyčiai, keičiasi teisinio mąstymo apimtys ir gylis, atskleidžiamos naujos idėjos. Straipsnyje pateikiami svarbiausi šiuolaikinės konstitucinės ir administracinės teisės problemų sprendimų modeliai, nagrinėjamos naujojo metodologinio mąstymo paradigmos. Tyrime taikomo modeliavimo pavyzdžiu buvo pasirinkti svarbiausi Lietuvos Respublikos pilietybės instituto klausimai. Dažnai yra manoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimui pakanka tradicinių tekstinių tyrimo metodų. Žurnale „Jurisprudencija“ esančių publikacijų analizė rodo, kad teisės moksliniuose tyrimuose dažniausiai taikomi dokumentų analizės, mokslinės literatūros analizės, sisteminis, loginis, teleologinis, verbalinis, lyginamosios analizės, apibendrinamasis metodai. Taikydami šiuos metodus, tyrėjai yra įsitikinę, kad tokie tyrimai padeda užtikrinti Konstitucijos ir jos saugomų vertybių nuostatų darnumą, stabilumą ir tęstinumą. Tačiau vykstant globalizacijai, socialinė aplinka nuo Konstitucijos priėmimo 1992 m. ženkliai pakito. Todėl būtina atsižvelgti į naujus konstitucinio ir administracinio teisinio reguliavimo objektyviuosius poreikius, kurie aktualizuoja žmogaus, visuomenės ir valstybės viešuosius interesus. Šie poreikiai yra ypač svarbūs lietuvių kilmės asmenims, kurie, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gyvena kitose šalyse.

The authors of the article explore the multi-functionality of administrative law. Administrative legislation should take into account social realities, recognize the usefulness of social order (when assessing the need for legislative changes or their stability) and transfer them to the level of justice (in terms of the adequacy of legal regulation). After the restoration of independence, administrative law in Latvia and Lithuania had to undergo a transformation of values, abandon the imposed Soviet ideological standards and master new standards of democracies. This strengthened social and legal values, enshrined and protected in the Constitutions of both countries and after accession to the EU, in accordance with the provisions of public administration, allowed by the Treaty on the Functioning of the European Union.The article notes that the formation of legislative policy and the creation of legislation usually based on the discretion of the culture of politicians. The authors of the article draw attention to the synergistic knowledge of social reality and the use of this knowledge when building administrative and legal regulation to the level of macro-social regulation.

Teisėkūros viešoji politika Lietuvoje yra specifinė valstybės veiklos sritis, kurioje keliamos teisėkūros paskirties ir kaitos priežastys, ieškomi sprendimai, kaip tobulinti įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų leidybą. Teisėkūros priemonėmis bandoma spręsti įvairias socialines problemas. Tačiau teisėkūros nuostatų formavimas viešojoje politikoje ir jos įgyvendinimo administravimas Lietuvoje pasižymi ne tik sąsajomis, bet ir dideliais atotrūkiais tarp šių reiškinių. Tai visiškai suprantama, nes viešoji politika remiasi naudingumo paradigma, o teisė – teisingumo paradigma. Todėl politikai, naudodamiesi teisėkūros galiomis nūdienos realijų kontekste ir turėdami savų interesų, savo elgesiu ne tik susidvejina, bet ir būna orientuoti į didesnį socialinių vaidmenų mastą. Politikas, vienu metu būdamas teisėkūros subjektu, orientuojasi į rinkėją, grupinius politinius interesus partijoje, į proteguojamus verslo atstovų ekonominius interesus, taip pat jis turi ir tam tikrų asmeninių savo buvimo valdžioje interesų. Straipsnyje siekiama nustatyti viešosios politikos subjektų poveikį teisėkūros procesams. Tyrime nagrinėjami teisėkūros ypatumai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teisėkūros esmė, jos ryšys su teisės samprata ir viešąja politika, teisėkūros proceso orientyrai.