Raipa, Alvydas

Esminis šio straipsnio tikslas – pristatyti atlyginimo skyrimo bankroto administratoriui dekompoziciją, identifikuoti struktūrinius atlyginimo skyrimo elementus, įvardinant galiojantį šių klausimų teisinį reglamentavimą Lietuvoje ir palyginant jį su pasirinktų Europos valstybių – Latvijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos atitinkamomis įstatyminio reglamentavimo nuostatomis. Teisinio šio klausimo reguliavimo modifikavimas (Lietuvoje šiuo metu vykdomi nemokumo administravimo srities sisteminiai pokyčiai) traktuojamas metavaldymo kontekste. Metavaldymo įtaka stebima pastarojo laikotarpio bankroto administravimo procesų modernizavimo kryptyse: teisinio reguliavimo pakeitimais didinamas valstybės koordinavimo ir procesų valdymo vaidmuo, deklaruojamas siekis modernizavimo reformomis išgyvendinti korupciją ir kitas viešojo intereso prasme žalingas praktikas, bankroto administravimo procesų valdyme stebima tinklaveika, atsiskleidžia kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų būtinybė. Lyginamoji atlyginimo skyrimo bankroto administratoriui dekompozicijos analizė atskleidžia esmines šio klausimo reglamentavimo Lietuvoje praktiką ir galimas pokyčių kryptis. Administratorius parenkamas atsitiktiniu būdu, naudojant kompiuterinę sistemą ir skiriamas neskundžiama teismo nutartimi; administratoriaus atlyginimą tvirtina kreditoriai, jų sprendimas gali būti skundžiamas teismui, kuris pagal Vyriausybės patvirtintus rekomenduojamus atlyginimo dydžius neskundžiama nutartimi nustato atlyginimo sumą; iki šiol nėra efektyviai veikiančio bankroto administratoriaus atlyginimo finansavimo mechanizmo mažaturčių ir beturčių įmonių bankroto atveju, didžiausia rizika ir finansinė našta tenka pačiam bankroto administratoriui. Spręstina, kad bankroto administratoriaus atlyginimo skyrimo reglamentavimas Lietuvoje negali būti traktuojamas kaip teisiškai nuoseklus. Įstatymo nuostatos, jas palyginus su tapačiu reguliavimu Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje, Lietuvoje vertintinos kaip labiausiai nepalankios bankroto administratoriams. Siekiant suinteresuotas bankroto proceso šalis ir pačią visuomenę tenkinančių rezultatų nemokumo valdymo srityje, reikalinga stiprinti tinklaveikos raišką sprendimų priėmime ir realizavime, būtinos viešosios konsultacijos, glaudus bendradarbiavimas su visomis interesų grupėmis, taip pat atskirų planuojamų sprendimų, viešojo administravimo veiksmų vertinimas viešojo intereso ir viešosios vertės kūrimo aspektais.

Šio straipsnio tikslas - analizuojant bankroto administravimo profesinę veiklą naujojo viešojo valdymo kontekste, atskleisti aktualią atlyginimo skyrimo bankroto administratoriui reglamentavimo Lietuvoje praktinę problematiką bei aptarti bankroto administratoriaus galimos profesinės demotyvacijos dekompoziciją ir tikėtinas demotyvacijos pasekmes. Esminiai naujojo viešojo valdymo paradigmos raiškos bruožai - tarpsektorinė tinklaveika, aukštos kvalifikacijos žmogiškųjų išteklių poreikis, efektyvus veikimas nuolatinių pokyčių aplinkoje, privaloma orientacija į efektyvumą ir viešąjį interesą atsikartoja ir yra identifikuojami specifiniame bankroto administratoriaus profesiniame veikime, jo atsakomybėse. Metavaldymo charakteristikų realizavimas, vadovavimasis jų nuostatomis bankroto administratoriaus profesiniame veikime pakelia administratoriaus įprastinį veikimą į aukštesnį lygį, o efektyvus bankroto procesas lygiagrečiai prisideda prie naujojo viešojo valdymo strateginių tikslų įgyvendinimo. Efektyviai bankroto procedūrai reikšminga šiame straipsnyje analizuojama esminio bankroto proceso subjekto – bankroto administratoriaus motyvacija ir atitinkamai demotyvacija veikti. Šiuo metu galiojantis su atlyginimo skyrimu bankroto administratoriui susijęs teisinis reglamentavimas Lietuvoje iš esmės negali būti laikomas teisiškai nuosekliu, jis neužtikrina bankroto administratoriaus teisėtų lūkesčių dėl atlygio, todėl gali būti traktuojamas kaip profesinės demotyvacijos pagrindas. Egzistuoja sąsajos tarp teisingo atlyginimo administratoriui ir efektyvaus bankroto proceso: neišsprendus tinkamo apmokėjimo už administratoriaus darbą klausimo neadekvatu tikėtis motyvuoto nemokumo profesionalo, proceso veiksmuose siekiančio geriausių pastangų. Tikslinga atlyginimo probleminių klausimų sprendimą fiksuoti kaip prioritetinę kategoriją nemokumo procesų valdymo problematikos lauke: teisingas apmokėjimas administratoriui laikytinas būtina prielaida sprendžiant kitus su bankroto valdymu ir efektyvumo didinimu susijusius klausimus, tokius kaip korupcijos mažinimas, platesnis viešojo intereso atstovavimas, kreditorių reikalavimo tenkinimas didesne apimtimi ir kt.

X XI a mžiaus p radžioje v iešojo s ektoriaus i nstitucijų v eiklos m odernizavimą lemia objektyvūs viešojo valdymo procesų evoliucijos iššūkiai. Viešojo sektoriaus valdymo struktūroms reikalingos naujos, inovatyvios teorinės-metodologinės valdymo procesų reformavimo nuostatos, naujos koncepcijos, doktrinos ir praktiniai jų įgyvendinimo mechanizmų konstruktai. Straipsnio autoriai, remdamiesi metaanalizės, lyginamosios analizės, atvejo analizės ir kitais mokslinio tyrimo metodais, esamomis teorinio modeliavimo ir ekspertinio vertinimo galimybėmis, straipsnyje siekia išryškinti bendrąsias Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos veiklos, formuojant viešųjų organizacijų galimybes, rengiantis pokyčių valdymui, pačių pokyčių valdymo proceso sąlygas ir jiems įtaką darančius esminius veiksnius bei faktorius. Pasirinktas atvejo vadybos analizės metodas leidžia mėginti atskleisti ir klasifikuoti pokyčių valdymo specifiką ir ypatumus, t. y. valdymo procesų modernizavimo reformavimą vienoje iš pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigų – Vilniaus Centro poliklinikoje bei pateikti savitą viešųjų paslaugų teikimo kaitos modernizavimo struktūrinę dekompoziciją.

Viešosios vertės kūrimo procesas viešojo valdymo teoretikų plačiau pradėtas analizuoti XXI a. pradžioje ir tiesiogiai siejamas su viešojo valdymo poky - čiais, reformomis, objektyviomis viešojo valdymo evoliucijos priežastimis bei subjektyviais veiksniais formuojant viešosios vertės kūrimo strategijas ir praktinio įgyven - dinimo sprendimų mechanizmus. Autorius, naudodamas metaanalizės, interpretavimo, teorinio modeliavimo, lyginamosios analizės, klasifikavimo ir kitus mokslinio tyrimo metodus, straipsnyje siekia identifikuoti viešosios vertės kūrimo procese kintamą viešojo valdymo institucijų organizacinių tikslų spektro specifiką teikiant viešąsias paslaugas. Analizuojami itin svarbiais viešosios vertės kūrimo proceso praktinio įgyvendinimo etape tampantys viešųjų paslaugų kokybiniai parametrai, organizacinės veiklos legitimacija, įgyvendinamų procesų ir sprendimų skaidrumas, organizacijų veiklos demokratinis pobūdis, socialiai orientuotas viešosios vertės kūrimo kryptingumas, plataus spektro piliečių dalyvavimo formų plėtra, sutelkiant įvairių suinteresuotųjų pastangas irsiekiant efektyvaus viešosios vertės kūrimo.

Straipsnyje analizuojama metavaldymo, kaip XXI a. viešojo valdymo doktrinos, formavimosi prielaidos. XXI a. pradžioje viešojo administravimo teorija, veikiama globalių pokyčių, vykstančių viešojo valdymo sisteminių-procesinių modernizavimo reformų, leidžia viešojo valdymo teoretikams ir praktikams pateikti platų pokyčių procesus ir jų rezultatus viešojo valdymo sferoje įvardijančios terminijos spektrą. Dažniausiai sutinkami XXI a. viešąjį valdymą charakterizuojantys terminai yra: „geras“, „daugialygis“, „sumanus“ valdymas ir kt. Juos konstruojantys autoriai neretai yra linkę orientuotis į mezo ir makro lygmens reformas, inovacines viešojo valdymo kaitos formas. Straipsnio autoriaus nuomone, XXI a. viešojo valdymo specifiką, visų pirma, jo kompleksines charakteristikas ir reikšmes pilniau atskleidžia metavaldymo terminas, turintis žymiai platesnes jungtis su anksčiau egzistavusių viešojo administravimo paradigmų ir doktrinų išliekamąja ir vertinga patirtimi, kuri praturtina XXI a. pradžios viešojo valdymo struktūrą ir turinį, leidžia geriau identifikuoti itin sparčios viešojo valdymo evoliucijos problemas ir prognozuoti galimas jo kaitos kryptis ir tendencijas.

Purpose of the article A systematic approach together with the comprehensive study provides global and holis-tic understanding about the organization and its activities according to the potential market macro environment. All the studies, starting from market environment analysis, evaluation of the organization’s vision elements, business unite assessment system, evaluation of the companies added value elements in existing markets allows to identify majors gaps in all business elements and helps to minimize the risk. The main purpose of the paper is to determine how to implement a systematic approach going into new markets. Methodology/methods Achievement of this aim requires two empirical studies: Questionnaire survey of em-ployees and customer preferences business evaluation in Lithuania, Poland, Ukraine markets. Scientific aim How to evaluate organisational readiness to start expansion into a chosen foreign market by applying a systematic approach. Findings In the theoretical part of the article, evaluation methodology is analysed, potential markets and macro and competitive environments are investigated, and basic elements of assessment are differentiated; together with the methods of case analysis, a universal theoretical model of organisation expansion into a foreign market was structured. Conclusions In support of the research methodology, the logical sequence embracing the following basic steps was established: macro environment analysis of the potential market, competitive analysis of the market, the expert survey analysing separate elements of the corporate vision, the questionnaire survey of employees by applying the system of a business unit evaluation, assessment of the company activity priorities by clients in already functioning three markets, and identification of critical gaps. Systematic approach includes analysis of all business elements such as company’s structure, strategy, systems, skills, staff, shared values, and style.

At the turn of the 21st century public management gained substantial experience in modernising the public sector; new theoretical paradigms, concepts and models of public governance were developed; feasible opportunities for testing their sustainability in practice occured. The most important writings of researchers of the evolution of modern public governance have revealed that the problem of modernising public institutions can be defined by the structural dimension of values characteristic of certain cyclic sequence (challenges of globalisation, the necessity of changes in government, governance reforms, modernisation of public sector activity, innovative ideology and the practise of innovativeness) which are intended to make governance more efficient. The modernisation of public governance is acquiring more qualitative experiences in developing the modernisation strategies, policy programmes and projects; in improving structural and functional operation of organisations; in expanding the opportunities for intersectoral integration; in combining the trends of governance centralisation and decentralisation; in implementing modern forms of performance management; and, in infixing the principles of the results-oriented behaviour and new forms of responsibility and control over post-bureaucratic activities.

Straipsnyje analizuojami modernaus viešojo valdymo kaitos procesų kiekybiniai ir kokybiniai, sisteminiai – procesiniai pokyčiai ir jų įgyvendinimas. Remiantis modernaus viešojo administravimo teoriniais – metodologiniais konstruktais straipsnyje siekiama identifikuoti, pagrįsti ir eksplanuoti gerojo viešojo valdymo principus, jų įgyvendinimo metodus ir procedūras, išskiriant jų praktinės raiškos indikacijas Lietuvos strateginių sporto šakų federacijų veikloje. Atliktas tyrimas atskleidė pagrindinių gero valdymo principų įgyvendinimo kokybę federacijų veikloje. Ypatingas dėmesys skirtas itin silpnai įgyvendinamam skaidrumo ir viešos komunikacijos principui. Balansas tarp federacijos vykdomos skaidrios veiklos politikos siekiant išlaikyti federacijos autonomiją ir būtinybės išplėtoti tinkamus santykius su visomis suinteresuotomis grupėmis, laiduojančiomis federacijos plėtrą, išlieka pagrindiniu federacijos valdymo iššūkiu.