Tamošiūnaitė, Edita

Baigiamajame darbe nagrinėjamas pokyčių valdymas Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Temos aktualumą lemia šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantys spartūs pokyčiai ir nuolatinės švietimo reformos, kurios skatina švietimo organizacijas keistis ir prisitaikyti. Lietuvoje per pastaruosius metus įgyvendinti reikšmingi pokyčiai ugdymo turinio, įtraukiojo ugdymo, brandos egzaminų organizavimo ir aukštojo mokslo prieinamumo srityse. Tačiau trūksta išsamių tyrimų, analizuojančių, kaip šie pokyčiai yra valdomi ikimokyklinio ugdymo įstaigų lygmeniu. Atsižvelgiant į tai iškeltas probleminis klausimas: kaip ikimokyklinio ugdymo įstaiga galėtų valdyti pokyčius, kad užtikrintų jų sėkmę? Darbo tikslas – išanalizuoti pokyčių valdymą Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Tikslui pasiekti išsikelti keturi uždaviniai: teoriškai pagrįsti organizacinio pokyčio esmę, svarbą ir sėkmės veiksnius; atskleisti pokyčių valdymo švietimo įstaigose ypatumus; empiriškai įvertinti pokyčių valdymą Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigose; apibendrinti tyrimo rezultatus ir pateikti tobulinimo pasiūlymus. Tyrime taikyta mišri metodologija: teorinė literatūros analizė, kiekybinis tyrimas (mokytojų anketinė apklausa) ir kokybinis tyrimas (ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų ekspertinis interviu). Duomenys analizuoti taikant statistinės analizės bei turinio (content) analizės metodus. Tyrimo rezultatai parodė, kad mokytojai pakankamai gerai pasirengę pokyčių įgyvendinimui: jų požiūris į pokyčius yra pozityvus, tačiau jaučiamas papildomų žinių ir mokymų poreikis. Vadovų požiūriu, pokyčiai yra neišvengiama organizacijos raidos dalis, o jų sėkmei būtina stipri lyderystė, efektyvi komunikacija ir darbuotojų įsitraukimas. Darbe pateikti konkretūs pasiūlymai švietimo politikos formuotojams, vadovams ir mokytojams, siekiant stiprinti pokyčių valdymo procesus ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Darbas susideda iš trijų pagrindinių dalių. Pirmoje dalyje, remiantis mokslinės literatūros sisteminimu ir analize, aptarta organizacinių pokyčių švietimo įstaigose esmė, jų reikšmė bei sėkmingam įgyvendinimui būtini veiksniai, taip pat išskirti švietimo įstaigoms būdingi pokyčių valdymo ypatumai. Antroje dalyje aprašyta tyrimo metodologija. Trečioje dalyje pateikti tyrimo rezultatai, jų analizė ir diskusija. Darbo pabaigoje suformuluotos išvados bei parengti siūlymai ikimokyklinio ugdymo įstaigų pokyčių valdymui tobulinti.

Lietuvoje ir užsienio šalyse tendencingai mažėja tėvų įsitraukimas į vaikų ugdymo procesą, kas gali turėti neigiamų pasekmių visos visuomenės raidai. Atsižvelgiant į šios problemos aktualumą bei ieškant paveikesnių, efektyvesnių tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo formų, šiuo darbu siekiama, išanalizavus tėvų į(si)traukimo į ugdymo procesą svarbą ir situaciją Lietuvoje bei užsienio šalyse ir atlikus empirinį tyrimą, nustatyti į kokias veiklas ugdymo proceso metu mokinių tėvai (ne)norėtų į(si)traukti labiausiai. Siekiant šio tikslo darbo teorinėje dalyje apžvelgiama tėvų bendradarbiavimą su mokykla reglamentuojanti Lietuvos ir užsienio šalių teisinė bazė bei moksliniai šaltiniai , nagrinėjami tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo modeliai ir formos; praktinėje darbo dalyje, aptarus atlikto empirinio kiekybinio tyrimo metodologiją, analizuojami gauti tyrimo rezultatai bei identifikuojamos veiklos į kurias mokinių tėvai ugdymo proceso metu labiausiai (ne)norėtų į(si)traukti. Siekiant surinkti duomenis apie tėvų į(si)traukimo į ugdymo proceso veiklas pageidavimus ir motyvaciją, tyrime taikyta pusiau struktūruota apklausa. Gauti atlikto tyrimo rezultatai patvirtino iškeltas darbe hipotezes: nustatyta, kad mokinių tėvai labiausiai norėtų į(si)traukti į veiklas, tiesiogiai susijusias su jų vaikų mokymusi ir pažanga, tuo tarpu veiklos, susijusios su mokyklos valdymu sulaukė mažiausio tėvų į(si)traukimo noro; aktyviausi tyrimo dalyviai buvo pradinių klasių mokinių tėvai. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tėvai labiau linkę dalyvauti bendruomeninėse, neformalaus pobūdžio veiklose, kurios nereikalauja specifinių pedagoginių žinių ar administracinės atsakomybės. Jie itin reikšmingai vertina individualius kontaktinius susitikimus su mokytojais, savalaikius atsiliepimus apie savo vaiką bei savanorišką įsitraukimą į jo mokymo(si) namuose procesą. Tyrimo rezultatai gali būti reikšmingi tobulinant mokyklų bendradarbiavimo su tėvais strategijas bei kuriant švietimo politikos gaires, orientuotas į šeimos ir mokyklos partnerystės stiprinimą.