Miliuvienė, Jolita

Following the fall of the Berlin Wall and the collapse of the Soviet Union, newly re-established democratic states moved swiftly to consolidate their regained independence. Lithuania was the first of the Baltic States to declare its withdrawal from the Soviet Union. Upon the restoration of independence, the country required a new constitution, as the last one in force prior to the Soviet occupation, the 1938 Constitution of Lithuania, was neither fully democratic nor aligned with the expectations of a modern state. Its validity was restored for a few minutes to mark the continuation of the state that existed before the occupation, only to be suspended right away. The newly adopted 1992 Constitution introduced, for the first time in Lithuanian legal history, the establishment of a constitutional review body – the Constitutional Court. By opting for the European model of constitutional review, as did Latvia (and unlike Estonia, where constitutional review is entrusted to the Constitutional Chamber of the Supreme Court), Lithuania established a new separate institution with the mission entrusted to it to ensure the supremacy of the Constitution. review body overseeing other branches of government was not entirely novel. As early as the interwar period, the Lithuanian constitutional theorist Mykolas Römeris had analysed European practice and argued in favour of the necessity of such an institution.

Šiandien jau niekam nekyla abejonių, jog demokratijos atsparumas grėsmėms nebėra savaime suprantamas – demokratiją puoselėti, palaikyti, už ją kovoti reikia kasdien, o konstituciniai teismai šiame procese atlieka ypatingą vaidmenį. Svariai argumentuoti konstitucinių teismų sprendimai, ypač visuomenei jautriose bylose, yra viena iš svarbiausių priemonių, neleidžiančių peržengi raudonųjų linijų. Argumentavimo kokybė ir įtikinamumas lemia ne tik priimto sprendimo autoritetą, bet ir visuomenės pasitikėjimą konstitucinės justicijos institucija, demokratinėmis vertybėmis ir valstybe apskritai. Straipsnyje analizuojama, kaip konstituciniai teismai, remdamiesi užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija ir tarptautinių institucijų, visų pirma Venecijos komisijos, nuomonėmis, stiprina savo sprendimų argumentaciją. Tokie šaltiniai bylose pasitelkiami ne mechaniškai pasiskolinant problemos sprendimo idėją ar techniškai nusirašant, o tikslingai vystant teisminį dialogą, liudijantį, kad demokratinės vertybės yra visuotinai pripažintos ir ginamos. Tai kartu siunčia aiškią žinutę sprendimų priėmėjams: demokratijos šalininkų yra daug, jie palaiko vieni kitus ir remiasi bendrais standartais. Remiantis Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos pavyzdžiais, straipsnyje tiriama, kokiu mastu ir kokiais tikslais šio teismo sprendimuose remiamasi lyginamąja konstitucine jurisprudencija ir Venecijos komisijos nuomonėmis, keliamas klausimas, ar Venecijos komisijos nuomonės Konstituciniam Teismui yra tik pagalbinis interpretacinis šaltinis, ar jomis remiamasi kaip autoritetingais konstitucinės teisės standartais, turinčiais didesnę įtaką galutiniam sprendimui, ypač neramiais demokratijos silpnėjimo laikais, kai populistinės politinės partijos, naudodamosi demokratiniais instrumentais, kėsinasi į nusistovėjusią tvarką ir nesidrovi paneigti kažkada visuotinėmis ir neginčijamomis laikytų žmogaus teisių. Tad gebėjimas parodyti, kad konstitucinis sprendimas atspindi ne tik tos valstybės konstitucinio teismo valią, bet dera ir su plačios tarptautinės konstitucinės bendruomenės pozicija, didina sprendimo legitimumą ir kartu stiprina demokratijos atsparumą.

Konstitucija – tarsi valstybės stuburas: lakoniškame dokumente įtvirtintos pagrindinės vertybės išlieka gyvos ir aktualios, nepaisant besikeičiančių laikų. Kiekviena valstybė turi savo konstituciją – ne tik aukščiausios galios teisės aktą, bet ir visos teisinės sistemos pamatą. Nuo jos priklauso teisinės tvarkos darnumas, nuspėjamumas ir valstybės veikimo stabilumas. Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkė, konstitucinės ir lyginamosios konstitucinės teisės tyrėja, doc. dr. Jolita Miliuvienė pastebi, kad Konstitucija turi gebėti reaguoti į visuomenės pokyčius, tačiau tai daryti atsispirdama nuo laiko patikrintų vertybių. Pokalbio metu mokslininkė dalijosi įžvalgomis apie demokratijos būklę įvairiuose pasaulio regionuose, Konstitucijos raidos ir jos dvasios sampratą bei teisės gebėjimą prisitaikyti prie kintančio pasaulio aktualijų.

Lithuania stands out among democratic states for its unusually high number of impeachment proceedings resulting in findings of gross violation of the Constitution and breach of the oath given to the state and the people. It was one of the first states in the world to impeach and remove from office the President of the Republic1 . The year 2024 was no exception: one parliamentarian was impeached for making antisemitic remarks, both during parliamentary proceedings and on social media platforms2 . This latest case highlighted some long-standing challenges and emerging questions concerning the effectiveness and integrity of the Constitutional impeachment procedure.

Vertybinės konstitucinės koncepcijos paprastai sukelia daugiau ginčų ir diskusijų dėl turinio sampratos ir esmės nei grynai teisinės konstrukcijos. Šeimos definicija, būdama ne tik teisinė, bet ir moralinė ar sociologinė kategorija, yra geriausias to pavyzdys. Klausimus, susijusius su šeimos samprata, sudėtimi ir, galiausiai, teise kurti šeimą Konstitucinis Teismas sprendė bent dviejose plačiai aptartose 2025 metų bylose. Jas išanalizavus, galima daryti išvadą, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ir toliau siekia išlaikyti konstitucinių vertybių pusiausvyrą ir užtikrinti asmens teisių apsaugą net ir politiškai ar visuomeniškai jautriomis temomis. Vis dėlto kai kurie Konstitucinio Teismo sprendimai galėtų būti drąsesni tiek argumentacijos apimtimi, tiek doktrininiu aiškumu, ypač tais atvejais, kai sprendžiami tiesiogiai su asmens autonomija, orumu ir kintančiomis socialinėmis realijomis susiję klausimai.

Constitutional courts, entrusted with the mission of protecting the supremacy of the constitution and having the power to eliminate legislative and executive acts from the legal system, play an important role in the law-making process. The official constitutional doctrine formulated in constitutional rulings becomes part of the living constitution, binding every state institution and individual. Therefore, the quality of constitutional reasoning must be beyond any doubt. This article argues that constitutional courts interpreting constitutional norms might benefit from the academic legal doctrine. The influence of academic research on constitutional case-law depends on the jurisdiction, the constitutional traditions, and the subject matter of each case. After comparing the constitutional jurisprudence of Romania and Lithuania, which feature entirely different attitudes towards the use of academic research in constitutional jurisprudence, the authors define different levels of scholarly impact on the resolution of constitutional justice cases, revealed through methods of judicial interpretation. The article concludes that the research-case-law partnership might contribute to the evolution of the legal system. High-quality research increases the quality of case-law, and its potential to be recognised as a source of law, even if indirect, increases through the authority that legislation based on it acquires.

Any struggles in the nomination and appointment of constitutional justices and failed renewal of the composition of the constitutional court might corrupt the perception of the independence of the guardian of constitutionality. The recent wave of impropriate renewals of constitutional courts throughout Europe leads to substantial concern. There are numerous more or less serious examples, including the well-known cases of Poland and Hungary, but alongside with them Latvia, Lithuania, the Slovak Republic, etc. In an era of democratic back-sliding more significant in some countries and less in others, it leads to wondering whether the influence of politics in power could be the critical factor distorting the composition of constitutional courts and whether this can be seen as a new virus infecting new democracies. After analyzing the recent failures to appoint constitutional justices, caused essentially by malfunction due to political actors participating in the process, the paper argues that in the selection, nomination, and appointment of constitutional justices, ensuring the depoliticization of this procedure is not the best choice, because the participation of democratically elected institutions in the formation of the constitutional courts enhances their legitimacy and credibility. The former, entrusted with the power to adopt erga omnes decisions, desperately need this legitimation. Different political cultures and contrasts in states' constitutional orders suggest that there is hardly one recipe that fits all. However, some universal and fundamental criteria stemming from the principle of the rule of law intended to ensure the independence of constitutional justice could bind the discretion of political actors participating in the nomination and appointment of constitutional judges and contribute to preventing constitutional crises.