Kuratoriaus dalyvavimas civiliniame procese (kai kurie teoriniai ir praktiniai aspektai)
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2007 |
2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) [1] randame naują proceso dalyvį – kuratorių, kuris laikinai, atsiradus tam tikroms įstatymo numatytoms sąlygoms, atlieka civiliniame procese įstatymu numatyto atstovo funkcijas. Atsiradus kuratoriaus institutui civiliniame procese ganėtinai daug su šio instituto taikymu praktikoje susijusių aktualių klausimų taip ir liko nesureguliuoti. Dar ir šiandien, taikant kuratoriaus veiklą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, išlieka neaiškūs kai kurie jo procesinės padėties, leidimo veikti civiliniame procese, įgaliojimų tęstinumo ir kiti klausimai. Neabejotina, kad šios aplinkybės daro neigiamą įtaką teisminės gynybos garantijų sistemai bei menkina teisingumo vykdymo kokybę. Straipsnyje teigiama, kad CPK nenumatyta, kokie reikalavimai yra taikomi kuratoriaus kandidatūrai. Autorių nuomone, parenkant kuratoriaus kandidatūrą prioritetą reikėtų skirti šalies šeimos nariams ir giminaičiams, nes būtent jie geriau pažįsta nesantįjį asmenį. Tai neabejotinai užtikrina geresnę jo interesų apsaugą ir gynybą. Toliau straipsnyje nagrinėjama, kas turi teisę siūlyti kuratoriaus kandidatūrą, kada atsiranda kuratoriaus paskyrimo negalimumas ir kiti su tuo susiję klausimai. Kuratoriaus, kitaip nei atstovo pagal įstatymą, įgaliojimai apsiriboja tik konkrečia civiline byla, kuratorius veikia tik civiliniame procese, jo įgaliojimai negali būti išplėsti į materialinės teisės reguliuojamų atstovaujamojo teisinių santykių sritį. Autoriai nagrinėja, kokius konkrečius įgaliojimus kuratorius turi civiliniame procese, koks tų įgaliojimų tęstinumas. Straipsnyje plačiai aptariami konkretūs kuratoriaus paskyrimo civiliniame procese atvejai ir su tuo susijusių teorinių bei praktinių problemų sprendimas. Straipsnio pabaigoje pateikiamos svarbiausios išvados.
It is noted in the article that CPC of LR does not provide any requirements for the person of curator, i.e. who can be assigned a curator. In the authors’ opinion, when choosing a candidacy for a curator, a priority should be given to members of party’s family and relatives, because they better know the absent person; that doubtlessly ensures better protection and defence of his interests. Further in the article it is analysed who has a right to propose a candidacy for curator, when it is impossible to assign a curator, and other questions concerning this matter. Authorisation of a curator, differently from that of legal representative, is limited to the particular civil case; curator acts only in civil process, his empowerment cannot be broadened to the sphere of legal relations of representation regulated by material law. The authors analyse what particular empowerment is possessed by a curator in civil process as well as what the succession of such empowerment can be. Much attention in the article is paid to the analysis of peculiarities of application of specific events of curator’s assignment in civil process and to solutions of theoretical and practical problems concerned. The main conclusions are presented at the end of the article.