Mesonis, Gediminas
Konstitucinis valstybės valdžios sąrangos įtvirtinimasItem type:Publication, book part[2025][Y4][S001][18]; ; Lyginamoji konstitucinė teisė : antras papildytas leidimas : vadovėlis, 2025, p. 570-58713 Konstitucinė justicijaItem type:Publication, book part[2025][Y4][S001][62]; ; Lyginamoji konstitucinė teisė : antras papildytas leidimas : vadovėlis, 2025, p. 219-28016 Konstitucinio teismo 2014–2022 metų jurisprudencijos apžvalgaItem type:Publication, research article[2023][S5][S001][40] ;Goda, Gintaras; ; Trisdešimt konstitucinės justicijos metų: tempore et loco, 2023, p. 459-49819 Konstitucija & politika: menas po skyrybų būti kartuItem type:Publication, [Constitution & Politics: The Art of Being Together After the Divorce]research article[2022][S1][S001][12]Logos. Vilnius : Logos, 2022, t. 110., p. 37-48Straipsnyje konstatuojama, kad teorinis valdžių padalijimo principas lemia teismų, tarp jų ir konstitucinių teismų, nepriklausomumą nuo kitų valdžios grandžių. Straipsnyje primenama, kad konstitucinės justicijos institucijos, atskleisdamos konstitucijos nuostatų turinį, remiasi tik konstitucija. Konstatuojama, jog tai lemia suvokimą, kad konstitucinė teisė ir politikos mokslai yra ne tik atskirti objektyviai, bet ir yra privaloma pabrėžtinai demonstruoti tą skirtį, nes tai, kaip teigiama, užtikrina nešališkumą aiškinant konstituciją. Deklaratyvus konstitucinės teisės ir politikos mokslų atskyrimas nuolat kontrastuoja su tikrove, kuri rodo, kad politiniai procesai yra ne tik konstitucinių teisinių santykių ir jų turinio pažinimo ir suvokimo šaltinis, bet ir pati konstitucinių institucijų subjektų veikla tėra bendrojo visos valstybės politinio proceso dalis. Taip pat straipsnyje parodoma, kaip objektyviai egzistuojanti konkretaus interpretatoriaus politinė pasaulėžiūra neišvengiamai daro įtaką interpretatoriaus pasirinkimams, nors siekiant išsaugoti teismų nepriklausomumo įspūdį, ta argumentacija pateikiama teisinių argumentų forma. Straipsnyje pabrėžiama, kad tokia doktrininė jungtis nepaneigia pagrindinio principo – politinių ir teisinių santykių subjektų pastangos daryti įtaką konstitucinės justicijos veiklos nepriklausomumui yra netoleruotinos.
9Scopus© Citations 1 Voltaire & Rousseau: nuo žodžio laisvės visuomenės sutarties linkItem type:Publication, [Voltaire & Rousseau: From Freedom of Speech to Social Contract]research article[2022][S1][S001][11]Logos. Vilnius : Logos, 2022, vol. 111., p. 6-16Straipsnyje apžvelgiamas Voltaire’o ir Jean-Jacqueso Rousseau teorinio palikimo aktualumas sisteminės jungties požiūriu. Konstatuojama, kad Voltaire’o, saviraiškos laisvės gynėjo, palikimas formavo ir šių dienų saviraiškos laisvės ribų suvokimą. Pripažįstama, kad saviraiškos laisvė yra pirmoji prezumpcija siekiant visuomenės sutarties, kurios sampratą išplėtojo Rousseau. Straipsnyje Voltaire’o palikimas aktualizuojamas keliais aspektais. Pirmiausia parodoma, kad Voltaire’o kritiką Bažnyčios ir religijos atžvilgiu galima patei- sinti, nes tuo metu, kai tokia kritika buvo išsakoma, valstybė ir Bažnyčia nebuvo atskirtos, tad neišvengia mai Bažnyčios reikalai buvo viešas reikalas. Straipsnyje pažymima, kad iš naujo apmąstyti saviraiškos laisvės turinio ribas tapo aktualu, kai religija buvo atskirta nuo valstybės ir tapo „privačiu“ reikalu. Būtent galimybė išsakyti poziciją (Voltaire’as) formuoja pagrindą kalbėtis laisvai ir sudaryti visuomenės sutartį (Rousseau). Konstatuojama, kad Rousseau visuomenės sutarties teorija tebėra aktuali, nes ji turi ontologinį pagrindimą. Straipsnyje taip pat pripažįstama, kad Voltaire’o ir Rousseau palikimas turi sisteminę jungtį – visuomenės sutartis negalima, jei besitariantieji neturi žodžio laisvės.
10 Ar konstitucijai aktualūs Hegelio dialektikos dėsniai?Item type:Publication, [Are the Laws of Hegel’s Dialectic Relevant to the Constitution?]research article[2021][S1][S001][12]Logos. Vilnius : Logos, 2021, t. 106., p. 43-54Dialektika – tai sena, girdėta, lyg ir suprantama sąvoka. Tačiau nuodugnesnis diskursas šia tema, ar stebėjimas iš šalies vykstančių procesų parodo, kad daugeliui tai sudėtinga konstrukcija, o jos prasmė dažnai yra suvokiama paviršutiniškai ar iškreiptai. Būtent todėl straipsnyje primenamas dialektikos sampratos turinys, o tik po to jis taikomas kaip metodas žvelgti į konstitucijos sampratos aspektus. Dialektikos ir konstitucijos ryšys straipsnyje parodomas neatsitiktinai. Tokiai akademinei sintezei pagrindą sudarė aplinkybė, kad dalis konstitucinio reguliavimo tiek expressis verbis lygmens, tiek ir konstitucinės jurisprudencijos – konstitucijos sampratos raiškos formos – pretenduoja į nekintamas, nekeičiamas, nekvestionuojamas, savaime suprantamas konstantas. Tai rimta, nes tai pretenzija į amžinumą. Straipsnyje nurodoma, kad būtent konstituciniame reguliavime kai kurios konstitucijos ir konstitucinės bei jurisprudencijos lygmens išraiškos formos yra tokios, kad jos gali būti suvokiamos kaip neigiančios dialektiką kaip tokią, t. y. pasaulio, visuomenės nepertraukiamą raidą ir kaitą.
8 - research article[2021][S1][S001][12]Logos. Vilnius : Logos, 2021, t. 109., p. 6-17
Straipsnyje konstatuojama, kad teisės interpretavimas – tai intensyvi protinė veikla, kuri vyksta interpretuotojo turimos empirinės patirties (1) ir turimų žinių (2) pagrindu. Konstatuojama, kad interpretavimo rezultatas neišvengiamai yra subjektyvios patirties santykio su turimomis žiniomis rezultatas. Straipsnyje konstatuojama ir tai, kad asmeninė patirtis yra subjektyvios moralės turinio šaltinis, o žinios yra pagrindas pasaulio raidoje pamatyti saitus – formuoti pasaulėžiūrą. Akcentuojama, kad asmeninė patirtis yra tai, ko mes realiai jau pakeisti negalime, kad empirinė patirtis ir žinojimas yra susisiekiantys indai asmens pasaulėžiūros raidoje. Straipsnyje konstatuojama, kad filosofinis teisės pažinimas yra ne tik teisės normų turinio žinojimas, bet ir to turinio ontologinių problemų suvokimas. Pripažįstama, kad „spręsti“ konstitucinės ar teisės normos suvokimo problemą „tik teisės rėmuose“ reiškia arba nesuvokti problemos ontologinio pagrindo (1), arba suvokus, kad tai ontologinė problema, jos nespręsti (2).
9 Jean-Paul Sartre’o proza kaip filosofinės minties atspindysItem type:Publication, [Jean-Paul Sartre's Prose as a Reflection of Philosophical Thought]research article[2020][S1][H001][8]Logos. Vilnius : Logos, 2020, t. 103., p. 100-107Straipsnyje tęsiama žurnalo Logos Nr. 94 ir Nr. 95 numeriuose pradėta Jean-Paul Sartre’o pasaulėžiūros analizė. Šiame, jau trečiame, straipsnyje apie J. P. Sartre’ą pažvelgiama į pasaulėžiūros atspindžius jo literatūros kūriniuose. Čia J. P. Sartre’o grožinės literatūros veikalai matomi ir analizuojami kaip tokie ir jo mokslinės-filosofinės literatūros kontekste. Mūsų straipsnyje pažymima, kad žmogaus būties klausimai, analizuojami jo literatūros kūriniuose, yra tiek pat skvarbūs, kaip ir jo filosofijos veikaluose. Šiame straipsnyje daromos išvados išanalizavus ryškiausius J. P. Sartre’o literatūrinius veikalus: Velnias ir gerasis Dievas (pranc. Le Diable et le Bon Dieu, 1951), Už uždarų durų (pranc. Huis clos, 1944), Musės (pranc. Les mouches, 1943), Šleikštulys (pranc. La nausée, 1938) ir kai kuriuos kitus. Pastebima, kad literatūrinių veikalų herojai savo elgesiu, mintimis, tikslais akivaizdžiai atspindi egzistencializmo filosofijos pavyzdžius. Čia herojai siekia humanizmo būtent per egzistencinį mąstymą, per egzistencinę elgseną. Siekdami humanizmo jie protestuoja prieš tokį sociumą, kuriame žmogaus ego tenkinimas pavirto ne tik gyvenimo rutina, bet ir tikslu. J. P. Sartre’o literatūriniuose veikaluose įžvelgiamas aiškus suvokimas, kad žmogaus galimybė daryti pasirinkimus yra tas metodas, kuris gali vesti prie humanizmo, ant kurio, kaip pamato, galima statyti kitokį sociumą. Būtent kelias kitokio sociumo link ir pats naujos kokybės sociumas kaip idealas atsispindi J. P. Sartre’o ne literatūriniuose, o filosofiniuose veikaluose: Egzistencializmas – tai humanizmas (pranc. L’existentialisme est un humanisme, 1946), Sąsiuviniai, skirti moralei (pranc. Cahiers pour une morale, 1983), Dialektinio proto kritika (pranc. Critique de la raison dialectique I et II, 1960, 1985) ir kituose. Straipsnyje konstatuojama, kad J. P. Sartre’o grožinės literatūroje egzistuojantis pesimizmas dėl žmogaus būties neatrodo toks beviltiškas, jei tą būtį apmąstysime jo filosofinių veikalų fone. ĮVADAS Le
29 Jean Paul Sartre: on ne naît pas philosophe, on le devientItem type:Publication, [Jean Paul Sartre: One is not born a philosopher, but becomes one]research article[2018][S1a][H001][11]Logos. Vilnius : Logos, 2018, t. 95., p. 26-36Straipsnyje tęsiama žurnale Logos (Nr. 94) pradėta Jeano Paulo Sartre‘o pasaulėžiūros analizė, toliau gvildenama Sartre‘o pasaulėžiūrinės paradigmos turinio struktūra, atskleidžiama, kaip universalusis ontologinis klausimynas jam padeda „atrasti“ egzistencializmą, ir tai, kaip atsirėmus į egzistencializmą, Sartre‘as žengia filosofo keliu formuluodamas paradigmas par excellence. Sartre‘o egzistencializmas, kurį jis traktuoja kaip humanizmo išraiškos formą, nėra jo filosofinės paradigmos galutinis tikslas, o yra praktinės filosofijos dalis, tik žmogaus būties konstatavimas. Satre‘as egzistencializmą, nors ir išreikšdamas per humanizmą, suvokia tik kaip žmogaus ultima ratio desperatiškai mėginant išlikti esamo sociumo gyvavimo principų kontekste. Pripažindamas žmogaus galimybę rinktis, Sartre‘as nepaverčia humanizmo atomizuota vertybe. Atvirkščiai, Sartre‘o egzistencializmas traktuotinas kaip materialus humanizmo raiškos būdas. Šiame straipsnyje parodoma Sartre‘o veikalo Critique de la raison dialectique paradigminė esmė. Konstatuojama, kad Sartre‘o pasaulėžiūrinėje paradigmoje žmogus gali būti žmogumi tik sociume, veikiančiame ne individualių egoistinių principų užtikrinimo pagrindu. Jo socialinė teorija yra paremta principais, kurie neskatina susvetimėjimo, pasireiškiančio nesibaigiančios žūtbūtinės konkurencinės kovos (ir dėl ko?) dėl amžinojo savojo ego patenkinimo.
14 - research article[2018][S1][H001][10]Logos. Vilnius : Logos, 2018, t. 94., p. 13-22
Straipsnyje analizuojama Jeano Paulio Sartre’o pasaulėžiūrinė paradigma, jos aktualumas šiuolaikiniam sociumui. Publikacijoje ne tik primenama apie egzistencializmo filosofijos postulatus, jie analizuojami laiko kontekste. Straipsnyje parodoma J. P. Sartre’o humanizmo sampratos turinio struktūra. Teigiama, kad nors humanizmas gali būti suprantamas kaip universali kategorija, tačiau Sartre’ui ji yra unikali – turinti tik jo įdėtą turinį. Straipsnyje konstatuojama, kad Sartre’as, pripažindamas žmogaus laisvę – galimybę rinktis ir prisiimti atsakomybę už pasekmes, – išaukština žmogų, bet kartu sukelia jam didelį nerimą, nes neišvengiamai palieka jį vienišą – turintį tik subjektyvias galimybes spręsti dėl svarbiausio dalyko – dėl savęs. Straipsnyje pripažįstama, jog šiuo žmonijos raidos tarpsniu filosofinių diskursų tendencijos bei sociumo raidos realijos yra tokios, kad norint atrasti, atpažinti humanizmą, galima tai daryti tik Sartre’o egzistencializmo suvokimo kontekste. Sartre’o aktualumas yra nulemtas sociumo būties. Neišvengiamai sociumas ir žmogus sieks išsiveržti iš subjektyvumo nevilties ir kels ontologinius būties universalumo klausimus.
8