Jakutytė-Sungailienė, Asta

in this research are document (content of source), linguistic, systematic and critical analyses as well as historical, comparative and teleological analyses.

The Civil Code of Lithuania (1964), in force until 2000, did not regulate the objects of civil rights, thus Chapter V of Part III of Book I of the Civil Code of Lithuania is a significant novelty. Several approaches to an abstract definition of the objects of civil rights still exists in the legal doctrine: whether the object of civil rights and the object of the civil relationship coincide; is the object of civil rights an element of the civil relationship and can separate objects (e.g. actions) be considered as the objects of civil rights. Some authors consider such discussion useless to the practical implementation of the law, however, other authors emphasise that the lack of attention of the theory to this subject causes methodological problems while analysing the functional and systemic links among different types of civil relationships. Therefore, the purpose of this research is to analyse the link between the concepts of the object of civil rights and the object of civil relationship, the link between the objects of civil rights and property objects and the types of objects of civil rights in order to reveal the system of objects of civil rights. The subject-matter of the research is the analysis of legal regulation and legal doctrine of the objects of civil rights and their types and their interrelation with the property objects in order to identify the abstract definition of the object of civil rights and examine the system of objects of civil rights.

The Civil Code of Lithuania re-established enterprise (business) as a self-sufficient object of civil rights and introduced several legal transanctions with it, the so- called asset deals (sale-purchase of enterprise and lease of enterprise). Since every transfer of enterprise comprises the transfer (delegation) of debts to the new owner, the legal regulation on asset deals must be orientated to the protection of creditors’ rights. However, the legal practice showed that the existing legal regulation regarding asset deals, in particular the mechanism of the protection of creditors’ rights, is complex, and thus unappealing to legal practitioners. Therefore, this research focuses on an analysis of the legal regulation of the mechanism of the protection of creditors’ rights applicable to asset deals and its impact on the civil turnover of enterprise as an object of civil rights. In order to thoroughly examine the problem of the efficient mechanism of the protection of creditors’ rights, the national legal regulation is analysed in comparison to the legal systems of France, Germany and Russia.

The civil law tradition considers specific performance the primary remedy for non-performance of obligations, as opposed to awarding damages and termination of contract. In recent years, creditors have rarely sought specific performance due to its costly and complex enforcement. This article focuses on whether specific performance is still efficient in legal practice. Since the fulfillment of monetary obligations is always possible in specie, the article deals with the fulfillment of non-monetary obligations and the enforcement of the court order of specific performance. Moreover, this article focuses on the general rules of specific performance in contract law and also analyses the possibility of demanding the fulfillment of obligations arising from a lease agreement—as lease agreements are distinguished by their continuing performance of obligations being a crucial part of successful commercial practice.

The article attempts to present a thorough analysis of intelectual property, as main property of a modern company, from the perspective of private law. The article anlyzes the essence of the intangible resources that form the intellectual capital and discusses whether the modern institutes of law allow the universal protection of companies‘ intellectual capital. The first part of the article analizes the conception of intangible resources and provides their qlassification. The second part of the article discusses the understanding of intellectual capital and importance thereof to modern companies. In the third part of the article, the possibility to financially account all intellectual property of a company is analyzed. The forth and fifth parts of the article reveal the possibilities of legal protection of intellectual capital. The law on intelectual property is not sufficient to protect all intelectual capital because it protects only that part of intangibles, which become the onjects of the intelectual property.

Straipsnyje analizuojama termino „turtas“ teisinis turinys, stengiamasi atskleisti, kokie turto vienetai laikytini turtu teisine prasme, nagrinėjama turto sampratos genezė ir vystymasis. Lengviausiai suprantamas ir paprasčiausiai apibūdinamas turto vienetas yra daiktas, todėl straipsnyje skiriama daug dėmesio daiktui, kaip civilinių teisių objektui. Tačiau, be daikto vietos turto sampratoje, straipsnyje nagrinėjami ir kiti turto vienetai, kurie atsirado vėliau, t. y. pinigai, vertybiniai popieriai, intelektinės veiklos rezultatai, intelektinis kapitalas. Analizuojant Lietuvos teisės aktuose įtvirtintas turto apibrėžtis prieinama prie išvados, kad įstatymų leidėjas nepateikia abstrakčios turto sampratos, kurioje būtų apibendrintais požymiais apibūdintas turtas. Diskutuojant apie turto sampratą straipsnyje aptariamas sąvokų „turtas“, „nuosavybė“ ir „nuosavybės teisių objektai“ ryšys, nes šios sąvokos dažnai teisinėje literatūroje bei teisės aktuose vartojamos kaip sinonimai, nesigilinant į jų turinį. Dėl sudėtingėjančių ekonominių santykių teisėje atsiranda ne tik nauji nematerialūs nuosavybės teisės objektai, bet ir jau esami objektai, susieti funkcinės paskirties, tampa turtiniais kompleksais. Straipsnyje daroma išvada, kad siauroji turto samprata, turtu laikant tik materialaus pasaulio objektus, neatitinka šiuolaikinės civilinės teisės poreikių ir tendencijų, todėl šiuo metu teisėje įsivyrauja turto samprata plačiąja prasme. Taip pat atkreipiamas dėmesys į žinių ekonomikos nulemtus turto sampratos pokyčius, kai visi nematerialūs gėriai (žinios, gebėjimai, informacija, žmogiškieji ištekliai), kuriantys pridėtinę vertę, yra laikomi turtu.

Civilinė teisė Daikto sulaikymo teisė Asta Jakutytė-Sungailienė Advokatų kontoros „Zabiela, Zabielaitė ir partneriai“ advokato padėjėja Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek, kiek ją galima įgyvendinti, t. y. pasinaudoti subjektinės teisės galimybėmis tenkinti šios teisės subjekto materialinius ir dvasinius poreikius. Subjektinės teisės, kurios negarantuoja gynybos priemonės, įgyvendinimas visiškai priklausytų nuo kitų asmenų valios ir būtų sunkiai realiai pasiekiamas. Būtent dėl to būtina garantuoti civilinių subjektinių teisių gynybą. Suteikdama galimybę bendruomenės nariams įgyti tam tikras civilines teises ir susikurti tam tikras pareigas valstybė turi apibrėžti ne tik civilinių teisių ir pareigų įgyvendinimo principus, bet ir numatyti, kaip civilinio teisinio santykio subjektai galėtų apginti savo pažeistas civilines teises. Pažeistų teisių gynybos būdai priklauso nuo teisės pažeidimo pobūdžio ir pažeidimo padarinių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos suteikia teisės subjektui galimybę teisių ir interesų pažeidėjo atžvilgiu taikyti įvairius civilinių teisių gynimo būdus siekiant atkurti teisinę padėtį, buvusią iki teisių ir interesų pažeidimo. CK Šeštosios knygos ketvirtajame skyriuje įtvirtinti specialūs kreditoriaus interesų gynimo būdai – Pauliano ieškinys (CK 6.66 str.), netiesioginis ieškinys (CK 6.68 str.) ir sulaikymo teisė (CK 6.69 str.), kurie yra papildoma priemonė kreditoriui ginti savo teises, bei pasižymi tam tikra specifika. Daikto sulaikymo teisė laikoma vienintele teisėta savigynos, kuri visais atvejais varžo kitų asmenų teises, priemone. Todėl būtina teisingai taikyti ir įgyvendinti šį institutą norint užtikrinti civilinių teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą.

Įsigaliojus 2000 m. CK, greta universaliųjų civilinių gynybos būdų įtvirtintos ir papildomos pažeistų subjektinių teisių bei teisės saugomų interesų gynimo priemonės, t. y. specialūs kreditoriaus interesų gynimo būdai, kurie yra papildoma priemonė kreditoriui apginti savo pažeistas teises. Iki šiol lietuviškojoje teisės literatūroje specialūs kreditoriaus interesų gynimo būdai, kaip vientisas institutas, išsamiai ir sistemiškai analizuotas labai menkai, o ypač netiesioginis ieškinys detaliau nenagrinėtas nei teisės doktrinoje, nei teismų praktikoje. Šio straipsnio tikslas – taikant teorinius mokslinio tyrimo metodus: sisteminės analizės, lyginimo, apibendrinimo, išsamiau pažvelgti į netiesioginio ieškinio institutą, atskleisti jo esmę, tikslą, taikymo sąlygas ir problemas.