Rudzkis, Tomas

Mūsų šalies nusikalstamumo dinamikos pagrindas – ilgalaikė pastovaus ar greitėjančio augimo tendencija1. Kitaip tariant, vienerių ar kelerių metų nusikalstamumo lygio fluktuacijos nenustelbia tvaraus šio reiškinio sklaidos kryptingumo – prognozuotina, kad nusikalstamos veikos Lietuvoje plis. Atsižvelgiant į tai būtina imtis priemonių, galinčių daryti poveikį nusikalstamumo paplitimui, struktūrai, dinamikos tendencijoms, t. y. užkardyti nusikalstamas veikas. Neatskleidus faktorių, veikiančių nusikalstamumo sklaidą, neįmanoma sukurti efektyvių prevencijos priemonių. Tik ar įvairioje literatūroje pateikiamos determinantų2 klasifikacijos, ypač skiriančios bendruosius ir specifinius nusikalstamumui įtakos turinčius veiksnius, įgalina pasiekti šį tikslą? Šiame straipsnyje bus detaliau analizuojamas tokio skirstymo pagrįstumas.

Regardless of all efforts to curb criminality, the latter phenomenon remains quite threatening and vital, showing no signs of vanishing. However, the desire to control the spread of criminality requires assessment of not only the extent and trends of the latter, but also the sources feeding this phenomenon. The determining factors of criminality are an aggregate of various social and socially significant events, processes or facts having caused and conditioned criminality.1 Despite the major part of crimes are determined by the same common factors—unemployment, low education, dipsomania, drug-addiction, etc.—there is also a complex of contributing factors, characteristic to each type of crimes and/or field of human activity. By being undiscovered, these contributors prevent the development of efficient preventative measures. This article is dedicated to the discussion of the main factors influencing insurance criminality.

The article investigates the problem of the truth as the purpose of the criminal procedure, the problem of its cognition. Individuals carrying out criminal procedure activities (including the court) are servants of the procedural form and, at the same time, its hostages, therefore they are unable to approach the objective, absolute truth and should be content with the formal (legal) truth. This position falls under criticism. Attempts to artificial segmentation of the truth to its separate categories or forms are nothing, but justification of the procedural erosion of a certain form. The article offers the opinion that the classical criminal procedure shall establish absolute, not formal (legal) truth. The truth is not only an aspiration of the criminal procedure, but, at the same time, a derivative, regulatory principle, the idea that works only in classical criminal procedure. This principle does not work in quasi-processes, i. e. in those criminal procedure forms that are organically separated from the classical procedure form.

Nusikalstamumo latentiškumo tyrinėjimų negalima atlikti remiantis vientik valstybine nusikalstamumo statistika. Šių duomenų patikimumą būtina kontroliuoti papildomais metodais. Leidinyje aprašoma visa eilė būdų, kuriais galima įvertinti latentinę nusikalstamumo dalį arba atskiras jo rūšis. Leidinys skirtas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto studentams. Gali būti naudingas ir kitų fakultetų bei universitetų studentams.

Šio straipsnio pirmojoje dalyje buvo aprašytas metodas, kurį taikant, esant patenkintoms reikalaujamoms prielaidoms, galima būtų įvertinti vieno iš veiksnių, suponuojančių kriminologinių rodiklių analizės rezultatų paklaidas, įtaką ir šias paklaidas sumažinti, tai yra gauti patikimesnius nusikalstamumo rodiklių duomenis. Deja, aprašytajam modeliui būtina, kad būtų patenkintos gana griežtos pradinės (taikymo) sąlygos, priešingu atveju gauti rezultatai negalėtų būti laikomi patikimais. Šioje dalyje bus aptariamos kelios minėto metodo modifikacijos, kurios padėtų išvengti vienos ar kitos taikymo prielaidos, t. y. būtų galima išplėsti aprašyto metodo taikymo atvejų aibę.

Latentinis nusikalstamumas - padarytų, bet nepatekusių į apskaitą, neužregistruotų ar neatskleistų nusikalstamų veikų visumos raiškos procesai [1, p. 559]. Kitaip tariant, tai yra „nematoma" nusikalstamumo pusė, kurios neatspindi statistikos suvestinės. Taigi, nėra žinoma nei koks latentinio ir registruoto nusikalstamumo santykis [2, p. 44], nei kaip jis kinta laike ar struktūros atžvilgiu. Tokiu būdu kriminologinių rodiklių analizės rezultatų paklaidas veikia ir šio santykio stabilumo rodiklis. Pastarasis duomuo yra sudėtinis ir vienąjį veikiančių dedamųjų yra kintantis poslinkis tarp nusikalstamų veikų padarymo ir jų registravimo momentų. Siame straipsnyje aprašomas metodas, kurio taikymas, esant patenkintoms reikalaujamoms prielaidoms, leistų įvertinti šio veiksnio įtaką ir kartu sumažinti kriminologinių rodiklių analizės rezultatų paklaidas, tai yra gauti patikimesnius nusikalstamumo rodiklių duomenis.

Straipsnyje nagrinėjama nusikalstamų veikų draudimo srityje sampratos problematika. Siekiant atskleisti šios sampratos turinį, detaliai analizuojami nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų „veikimo“ srities, t.y. draudimo, požymiai, pateikiama draudimo prigimties koncepcijų, draudimo sąvokų apžvalga, formuluojamas draudimo apibrėžimas. Autoriai atskleidžia tik rizikinio pobūdžio komercinio draudimo sampratą, nenagrinėja valstybinio socialinio bei privalomojo sveikatos draudimo santykių, kadangi toks pasirinkimas yra priimtinesnis kriminologiniu požiūriu. Priešingu atvėju draudimo samprata taptų pernelyg abstrakti, ir todėl aptariamų nusikalstamų veikų priežastingumo bei prevencijos krypčių formavimo tyrimų rezultatai būtų mažiau efektyvūs ir naudingi. Darbe pateikiama nusikaltimų draudimo srityje sampratų apžvalga ir konstatuojama, kad nei viena iš jų išsamiai neatskleidžia nusikalstamų veikų šioje srityje viseto, o tai trukdo atlikti šios problemos kriminologinę analizę. Šiuo tikslu straipsnyje apibrėžiama kriminologinė nusikalstamų veikų draudimo srityje sąvoka ir pagrindžiamas jos tikslingumas.

Nusikalstamumo nepavyksta išvengti nė vienai valstybei. Lietuvoje nusikalstamumas didėja, keičiasi jo struktūra ir kokybė. Užkirsti jam kelią trukdo tai, kad nusikalstamumas yra itin latentiškas, struktūriškai sudėtingas socialinis teisinis reiškinys. Tebėra diskutuotina ir nusikalstamumo samprata, jam būdingi požymiai. Taip yra dėl to, kad į šią problemą žiūrima iš įvairių pozicijų, paliečiant atskirus nusikalstamumo aspektus. Pateikti visiems priimtiną bendrą nusikalstamumo sampratą labai keblu. Naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas atskleidė nusikalstamos veiklos turinį, pateikė naują sąvoką „baudžiamasis nusižengimas“. Šios naujovės verčia keisti požiūrį į nusikalstamumą, jo požymius ir šio vientiso darinio susiformavimo ypatumus, šiam tikslui taikant matematinius modelius.

The paper presents a survey of three theoretical models of investigation into proliferation of insuranse fraud, which, when reconciled among themselves, would enable one to assess the latency of such illegal acts without using criminal cases related to insurance fraud...