Maculevičienė, Indrė

This post examines the Advocate General’s Opinion of 8 September 2026 in joined Cases C-271/25, Autovici, and C-334/25, Skinest Baltija, concerning the relationship between national security and EU public procurement law. It argues that the Opinion develops an important balance: although national security remains the exclusive responsibility of the Member States under Article 4(2) TEU, this does not place national security measures beyond the reach of EU law. The post focuses on the Advocate General’s characterisation of national-security-based exclusion as an autonomous and sui generis ground of exclusion, distinct from the harmonised exclusion grounds under Directive 2014/24/EU. It explores the consequences of this approach for proportionality, legal certainty, temporariness and the periodic review of exclusion measures. Particular attention is given to the institutional separation between specialised national security authorities and contracting authorities. While such separation may be justified by the expertise and access to classified information of security authorities, it raises a fundamental question concerning the effective protection of economic operators’ procedural rights. The post argues that institutional separation cannot create an accountability gap: economic operators must retain a genuine opportunity to challenge the basis of a national security assessment, while national courts must retain effective and independent judicial review, including access to confidential information where necessary. The post therefore situates the Opinion within broader EU law concerns regarding proportionality, the rule of law, fundamental rights and effective judicial protection.

Straipsnyje nagrinėjama, kokia civilinė atsakomybė kyla, kai viena iš preliminariosios sutarties šalių atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ir kokio dydžio nuostolių gali reikalauti nukentėjusi šalis. Analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartis ir keliamas klausimas: ar preliminariosios sutarties pažeidimas turėtų sukelti tokias pačias teisines pasekmes kaip pagrindinės sutarties neįvykdymas? Pagrindinė straipsnio išvada – nors preliminarioji sutartis rodo pažengusias derybas ir sukuria šalių pareigą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, jos pažeidimo atsakomybė negali būti automatiškai prilyginama įprastai sutartinei atsakomybei. Būtina atsižvelgti į preliminariosios sutarties specifiką ir jos tikslą – apsaugoti teisėtą šalių pasitikėjimą.

Ar Lietuvoje egzistuoja įrodymų privilegijos? Nors ši doktrina plačiai išvystyta anglosaksų teisėje, Lietuvos teisėje ji vis dar išlieka beveik neanalizuota. Tačiau praktikoje klausimai dėl valstybės paslapties ar advokato ir kliento komunikacijos apsaugos, konfidencialumo ar teisės neatskleisti tam tikrų duomenų tampa vis aktualesni. Komentare keliama pozicija, kad nors Lietuvos teisėje „įrodymų privilegijų“ institutas expressis verbis nėra įtvirtintas, Lietuvos civiliniame procese egzistuojantys įrodymų leistinumo ribojimai iš esmės gali būti laikomi įrodymų privilegijų instituto atitikmeniu.

Straipsnyje analizuojama „contra spoliatorem“ taisyklė ir jos reikšmė civiliniame procese kaip šalių teisės rungtis ir pareigos bendradarbiauti pusiausvyros užtikrinimo priemonė. Atskleidžiama, kad ši taisyklė suteikia teismui galimybę daryti procesines išvadas tais atvejais, kai šalis, siekdama procesinio pranašumo, sąmoningai nevykdo bendradarbiavimo pareigos ir nepateikia turimų reikšmingų įrodymų. Kartu pabrėžiama, jog „contra spoliatorem“ taikymas nėra automatinis – teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti įrodymų nepateikimo priežastis ir nustatyti, ar jos leidžia daryti neigiamas procesines išvadas. Straipsnyje taip pat aptariamos situacijos, kai įrodymų nepateikimas kyla ne iš nesąžiningo elgesio, bet iš teisėtos pareigos saugoti profesinę, valstybės, tarnybos ar komercinę paslaptį. Tokiais atvejais konfidencialios informacijos apsauga įgyja ypatingą teisinę reikšmę, siejamą su viešojo intereso apsauga, valstybės saugumo užtikrinimu, pasitikėjimo tarp advokato ir kliento išsaugojimu ir profesinės veiklos nepriklausomumo garantijomis.

Straipsnyje analizuojamas įrodymų leistinumo ribojimų (ne) suderinamumas su teisingu civilinio ginčo išsprendimu. Įstatyme įtvirtinti įrodymų leistinumo ribojimai ir draudimai atlieka dvejopą paskirtį: viena vertus, jie apsaugo proceso dalyvius nuo neteisėtų ar netinkamai gautų įrodinėjimo priemonių panaudojimo, kita vertus, neleidžia teismui remtis informacija, kuri, nors ir galėtų prisidėti prie faktinės tiesos nustatymo, būtų įgyta pažeidžiant esminius teisės principus ar įstatymo saugomas vertybes. Tokiu būdu užtikrinama tiesos siekio ir teisėto, sąžiningo proceso, saugant tiek individualius, tiek viešuosius interesus, pusiausvyra. Todėl įrodymų leistinumo ribojimai civiliniame procese suvoktini kaip būtina garantija, leidžianti teismui sprendimą grįsti tik teisėtais, patikimais ir procedūriškai tinkamai gautais duomenimis.

This article analyses the scope and limitations of legal professional secrecy in the context of the right to a fair trial and the proper administration of justice. It argues that lawyer–client privilege is a fundamental safeguard of the rule of law, enabling open communication and effective legal representation. The privilege covers communications related to legal advice or representation, regardless of form or procedural stage. The European Court of Human Rights and the Court of Justice of the European Union recognise it as an essential element of Article 6 ECHR, while emphasising that it is not absolute and may be limited only where justified by law, a legitimate aim and proportionality. Comparative practice shows that several jurisdictions, including European states and the United States, provide limited exceptions to confidentiality, such as lawyer self-defence, prevention of serious harm, or client waiver. The article further examines the Lithuanian legal framework, concluding that its strict approach to professional secrecy raises proportionality concerns and may conflict with Article 6 ECHR standards. It proposes clearly defined statutory exceptions permitting limited disclosure under judicial control, thereby balancing client protection with the requirements of justice and fair proceedings. Keywords: legal professional privilege, right to a fair trial, proportionality principle, lawyer–client confidentiality.

straipsnyje „Nuotolinis teismo posėdis: kaip vertinti reglamentavimo tinkamumą?“ analizuojamas nuotolinių teismo posėdžių reglamentavimo pakankamumas ir jo atitiktis teisės į teisingą teismo procesą reikalavimams. Autorė atkreipia dėmesį, kad nors nuotolinių teismo posėdžių galimybė numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (CPK), jų organizavimo ir vykdymo tvarka nėra išsamiai reglamentuota įstatymo lygmeniu. Daug praktinių klausimų nustatyta teisingumo ministro patvirtintame tvarkos apraše ir Teisėjų tarybos rekomendacijose, kurios yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau jomis teismai faktiškai vadovaujasi organizuodami nuotolinius posėdžius. Straipsnyje pabrėžiama, kad toks reglamentavimas kelia abejonių dėl teisinio nuoseklumo, teisės aktų hierarchijos ir valdžių padalijimo principo laikymosi. Taip pat išryškinamas poreikis aiškiai nustatyti nuotolinio posėdžio organizavimo kriterijus, proceso šalių nuomonės reikšmę, posėdžio viešumo užtikrinimo tvarką ir kitas procesines garantijas. Daroma išvadą, kad, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, vienodą teismų praktiką ir tinkamą proceso dalyvių teisių apsaugą, nuotolinių teismo posėdžių esminė tvarka turėtų būti išsamiai įtvirtinta CPK, o poįstatyminiai teisės aktai ir rekomendacijos turėtų atlikti tik pagalbinę funkciją.

Teismų praktikoje neretai kyla klausimas – ką daryti, kai šalis atsisako pateikti įrodymus ne dėl noro ką nors nuslėpti, o dėl pareigos saugoti paslaptį (profesinę, valstybės ar tarnybos)? Ar tokiais atvejais vis dar galima taikyti contra spoliatorem prezumpciją jos nenaudai? Manytina, kad contra spoliatorem taisyklės taikymo ribas lemia ne tik įrodymų nepateikimo faktas, bet ir jų pobūdis bei paslapties apsaugos pagrįstumas. Būtent šie kriterijai leidžia pripažinti, kad paslaptį sudarančios informacijos apsauga tam tikrais atvejais gali būti teisėtas ir pateisinamas pagrindas jos nepateikti byloje. Todėl teismo uždavinys – įvertinti, ar informacijos slėpimas kyla iš teisėto paslapties apsaugos poreikio, ar iš piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, kartu užtikrinant tinkamą balansą tarp paslapties apsaugos ir kooperacijos principo įgyvendinimo.

Covid-19 pandemijos metu buvusi ekstremali situacija nulėmė tai, kad teismai, siekdami užtikrinti savo veiklos nepertraukiamumą, organizuodavo nuotolinius teismo posėdžius, kurie vykdavo byloje dalyvaujantiems asmenims naudojantis informacinėmis technologijomis. Nors pasibaigus pandemijai tiesioginio kontakto ribojimai buvo panaikinti, nuotoliniai teismo posėdžiai civilinėse bylose ir toliau yra organizuojami bei gali vykti keliais būdais, tarp jų ir mišriu būdu. Kyla klausimas, kaip tinkamai užtikrinti lygiateisiškumo principą mišriame nuotoliniame teismo posėdyje, kai viena šalis yra teismo salėje, o kita šalis prisijungia per nuotolį? Ar viena šalis būdama tiesiogiai teismo salėje žodinio proceso metu, nėra pastatoma į „prastesnę“ padėtį lyginat su kitos šalies padėtimi, kai ši dalyvauja tame pačiame posėdyje, nuotoliniu būdu, ir atvirkščiai.