Maculevičienė, Indrė

Straipsnyje analizuojama „contra spoliatorem“ taisyklė ir jos reikšmė civiliniame procese kaip šalių teisės rungtis ir pareigos bendradarbiauti pusiausvyros užtikrinimo priemonė. Atskleidžiama, kad ši taisyklė suteikia teismui galimybę daryti procesines išvadas tais atvejais, kai šalis, siekdama procesinio pranašumo, sąmoningai nevykdo bendradarbiavimo pareigos ir nepateikia turimų reikšmingų įrodymų. Kartu pabrėžiama, jog „contra spoliatorem“ taikymas nėra automatinis – teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti įrodymų nepateikimo priežastis ir nustatyti, ar jos leidžia daryti neigiamas procesines išvadas. Straipsnyje taip pat aptariamos situacijos, kai įrodymų nepateikimas kyla ne iš nesąžiningo elgesio, bet iš teisėtos pareigos saugoti profesinę, valstybės, tarnybos ar komercinę paslaptį. Tokiais atvejais konfidencialios informacijos apsauga įgyja ypatingą teisinę reikšmę, siejamą su viešojo intereso apsauga, valstybės saugumo užtikrinimu, pasitikėjimo tarp advokato ir kliento išsaugojimu ir profesinės veiklos nepriklausomumo garantijomis.

Straipsnyje analizuojamas įrodymų leistinumo ribojimų (ne) suderinamumas su teisingu civilinio ginčo išsprendimu. Įstatyme įtvirtinti įrodymų leistinumo ribojimai ir draudimai atlieka dvejopą paskirtį: viena vertus, jie apsaugo proceso dalyvius nuo neteisėtų ar netinkamai gautų įrodinėjimo priemonių panaudojimo, kita vertus, neleidžia teismui remtis informacija, kuri, nors ir galėtų prisidėti prie faktinės tiesos nustatymo, būtų įgyta pažeidžiant esminius teisės principus ar įstatymo saugomas vertybes. Tokiu būdu užtikrinama tiesos siekio ir teisėto, sąžiningo proceso, saugant tiek individualius, tiek viešuosius interesus, pusiausvyra. Todėl įrodymų leistinumo ribojimai civiliniame procese suvoktini kaip būtina garantija, leidžianti teismui sprendimą grįsti tik teisėtais, patikimais ir procedūriškai tinkamai gautais duomenimis.

Straipsnyje analizuojamos viešumo principo tinkamo įgyvendinimo nuotoliniame teismo posėdyje civiliniame procese problemos. Kadangi nuotolinis teismo posėdis vis dažniau Lietuvoje rengiamas ne atliekant atskirus procesinius veiksmus, o bylą nagrinėjant iš esmės, straipsnyje analizuojama, ar taip užtikrinamas vienas iš esminių civilinio proceso principų ir tikslų – viešumas. Pirmiausia tyrime atskleidžiami viešumo principo elementai, leidžiantys spręsti, kad byla yra nagrinėjama viešame teismo posėdyje, analizuojami nuotolinio teismo posėdžio ypatumai, jo reglamentavimo tinkamumas ir pakankamumas. Galiau- siai įvertinama, ar nuotolinis teismo posėdis visa apimtimi užtikrina viešumo principo įgyvendinimą, aptariamos tam tikros praktinės nuotolinio teismo posėdžio taikymo problemos ir pateikiami galimi jų sprendimo variantai.

Šiame straipsnyje analizuojamas įrodinėjimo standarto taikymas Lietuvos civiliniame procese, ypatingą dėmesį skiriant pagrįsto įsitikinimo standarto pagrįstumui ir jo poveikiui įrodinėjimo naštai. Straipsnyje nagrinėjama įrodinėjimo standarto samprata, jos ryšys su civilinio proceso modeliais ir Lietuvos teismų praktikos raidos tendencijos. 2025 m. teismų praktikoje buvo nuosekliai taikytas ne iki tol buvęs tikimybių pusiausvyros, bet pagrįsto įsitikinimo įrodinėjimo standartas, lėmęs įrodinėjimo naštos perskirstymą tam tikro pobūdžio bylose. Dėl to straipsnyje siekiama nustatyti pagrįsto įsitikinimo standarto įtaką šalių įrodinėjimo naštai ir jos paskirstymui bylose, atsižvelgiant į bylos specifiką ir šalių galimybes pateikti įrodymus. Galiausiai straipsnyje pateikiamas kritinis pagrįsto įsitikinimo standarto taikymo vertinimas nacionalinio civilinio proceso kontekste, siekiant atskleisti jo ypatybes ir poveikį teismų sprendimų nuoseklumui ir proceso šalių lygiateisiškumui.

Straipsnyje analizuojama informacijos, sudarančios valstybės paslaptį, kva-lifikavimo kaip įrodymo civiliniame procese problematika. Valstybės paslaptis yra viena iš seniausių valstybės saugomų informacijos rūšių, kurios slaptumas užtikrinamas ne tik visuo-menėje, bet ir civiliniame procese. Informacija, sudaranti valstybės paslaptį, bendrosios teisės šalyse yra vienas iš įrodymų privilegijos taikymo pagrindų. Straipsnyje analizuojama, kas yra valstybės paslaptis ir ar Lietuvos teisėje nėra įtvirtintų teisės institutų, savo esme atitinkančių įrodymų privilegijas. Kadangi civiliniame procese gali būti naudojami tik leistinumo kriterijų atitinkantys įrodymai, straipsnyje nagrinėjama, ar informacija, sudaranti valstybės paslaptį, yra leistinas įrodymas ir kokiais atvejais ji gali būti naudojama byloje.

Straipsnyje siekiama įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo problemiką specialių kategorijų (intelektinės nuosavybės, viešųjų pirkimų ir bylų, susijusių su komercinės paslapties apsauga kategorijos) civilinėse bylose. Tuo tikslu apžvelgiamos bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir jų formavimosi raida. Lyginamuoju aspektu įvertinamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos Anglijos teisėje. Taip pat apžvelgiamas tarpukario Lietuvos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas. Aptarus tradicines laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, straipsnyje analizuojami specialūs Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktai ir teismų praktika, susijusi su specialių kategorijų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu civilinėse bylose.