Novikovienė, Lina

Vienas iš žiedinės ekonomikos tikslų – užtikrinti, kad produktai būtų patvarūs ir galėtų būti naudojami ilgesnį laiką, sudarant teisines ir ekonomines sąlygas vartotojams dalyvauti žiedinėje ekonomikoje. Šiame straipsnyje aptariama teisė į remontą, nagrinėjant Europos Sąjungos (toliau taip pat – ES) ir Lietuvos teisines priemones, teismų praktiką ir tvarią politiką. Išanalizavus skirtingų mokslininkų nuomones, teisę į prekės taisymą galima apibūdinti kaip judėjimą, kuriuo siekiama skatinti žmones taisyti prekes, o ne jas keisti naujomis. Nors gamintojai dažnai laikosi strategijos gaminti trumpalaikio naudojimo prekes, kurių neįmanoma pataisyti, tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmeniu stengiamasi rasti veiksmingų būdų, kaip tam užkirsti kelią. Šiame straipsnyje atskleidžiamas teisės į prekės taisymą turinys, pristatomos ES tvaraus vartojimo iniciatyvos ir įvertinamos įvairios priemonės, kurios galėtų prisidėti prie gaminių taisymo skatinimo Lietuvoje.

Nesąžiningų sutarties sąlygų institutas ypač svarbus vartotojų teisių apsaugai, nes leidžia atkurti vartotojo nenaudai pažeistą šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. 1993 m. Tarybos direktyvoje 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13 arba Nesąžiningų sąlygų direktyva) nustatyta, kad tokios sąlygos neturi būti privalomos vartotojui, o nacionaliniai teismai turi įvertinti jų sąžiningumą ex officio, net jei šalys tiesiogiai tokio reikalavimo nepateikia. Sutarties sąlygos, pripažintos nesąžiningomis, turi būti panaikintos, tačiau tik išimtiniais atvejais jos gali būti keičiamos kitomis teisės normomis, jei dėl sutarties negaliojimo vartotojui kiltų ypač žalingų pasekmių. Nesąžiningų sutarčių sąlygų modifikavimas yra ribotas, griežtai reglamentuotas ir leidžiamas tik tada, kai to reikia dėl vartotojų apsaugos. Straipsnyje nagrinėjamos nesąžiningomis pripažintų vartojimo sutarčių sąlygų modifikavimo galimybės ir jų teisinės pasekmės, kurios pastaruoju metu buvo teisinių diskusijų objektas. Aptariama 2023–2024 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) ir Lietuvos apeliacinio teismo (toliau – LApT) praktika, suformuota byloje dėl būsto kreditų, išduotų Šveicarijos frankais, kurioje pagrindinės sutarčių sąlygos buvo pripažintos nesąžiningomis. Straipsnyje taip pat aptariama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencija, kurioje nustatyta, kad nacionaliniai teismai negali pakeisti nesąžiningų sąlygų kitomis, jei tokie veiksmai keltų grėsmę direktyvos tikslui – atgrasyti verslininkus nuo nesąžiningų sąlygų taikymo, išskyrus išimtinius atvejus, esant šių aplinkybių visetui: jei visa sutartis negali galioti be nesąžiningos sąlygos; jei sutarties negaliojimas sukeltų vartotojui ypač žalingų pasekmių; jei egzistuoja dispozityviosios teisės normos ar šalių bendru sutarimu nustatytos sąlygos, kuriomis būtų galima užpildyti atsiradusią spragą. Modifikavimas remiantis bendraisiais teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principais yra nepriimtinas, nes prieštarauja ESTT doktrinai. Šiame straipsnyje pabrėžiama būtinybė laikytis ESTT jurisprudencijos ir užtikrinti vartotojų teisių apsaugą laikantis teisinės pusiausvyros principų.

2023 m. birželio 25 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 131, 30, 32, 33, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1472, kuriuo Vartotojų teisių apsaugos įstatymas buvo papildytas kolektyvinio vartotojų teisių gynimo nuostatomis, įtvirtintas atstovaujamojo ieškinio institutas. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimais ne tik prisidedama prie efektyvesnio kolektyvinių vartotojų interesų gynimo, bet ir suteikiama galimybė vartotojus atstovauti įgaliotoms vartotojų asociacijoms. Kolektyviniai ieškiniai potencialiai gali padėti išspręsti problemas, kurių individualus bylinėjimasis nepajėgus išspręsti, todėl atstovaujamuoju ieškiniu prisidedama prie kolektyvinių vartotojų interesų gynimo. Atstovaujamieji ieškiniai gali būti reiškiami ginant Atstovaujamųjų ieškinių direktyvos (ES) 2020/1828 I priede išvardytuose Sąjungos aktuose nurodytus kolektyvinius vartotojų interesus. Atstovaujamieji ieškiniai gali būti teikiami dėl uždraudžiamųjų priemonių taikymo ir dėl teisių gynimo priemonių taikymo. Teikiant atstovaujamąjį ieškinį vartotojai nėra laikomi ieškovais, o pareiškiant ieškinį dėl uždraudžiamųjų priemonių taikymo apskritai nereikalaujama vartotojų dalyvavimo procese. Lietuvoje atstovaujamuosiuose ieškiniuose pasirinktas „opt-in“ principas, kuris taikomas ir grupės ieškiniuose. Todėl tik tie vartotojai, kurie pateikė pareiškimą, kad sutinka, jog jų interesams būtų atstovaujama pareikštame ieškinyje, gali būti atstovaujami ir naudotis žalos atlyginimo priemonėmis.

Žmogus turi prigimtinį saugumo poreikį ir priklausydamas bendruomenei, tikisi, kad atsakingos institucijos pasirūpins juo. Tik patenkinus saugumo poreikį, galime kalbėti apie bendruomenės klestėjimą. Nusikalstamos veikos vieni iš svarbiausių gyventojų nesaugumo veiksnių, galinčių padaryti tiesioginę žalą jų gyvybei, sveikatai ir turtui. Tad teisėsaugos institucijos, siekdamos susidoroti su vis didėjančiais iššūkiais viešojo saugumo srityje, optimizuoja savo vidines struktūras, naudojasi įvairių krypčių mokslų sinergija ir šalina galimas grėsmes siekiant mažinti nusikalstamumą šalyje. Visuomenės saugumą didina ne tik išaiškintų nusikalstamų veikų skaičius, bet ir nuosekliai įgyvendinama nusikalstamumo prevencija. Nusikalstamumas yra socialinis reiškinys ir, kaip teigia Jungtinės Tautos, prevencija prisideda prie tvaraus šalies vystymosi, tačiau jai trūksta visų visuomenės sferų dėmesio. Tinkama nusikaltimų prevencija, greitas reagavimas į pranešimus apie įvykius ir nusikalstamų veikų tyrimas, vykdymas didina visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis . Todėl kiekvienas teisės mokslas stengiasi prisidėti prie nusikalstamumo, kaip socialinio teisinio reiškinio, mažinimo. Ne išimtis ir kriminalistikos mokslas, kuris panaudodamas gamtos, technikos ir kitų mokslų pasiekimus, rengia nusikalstamų veikų tyrimo bei kelio jiems užkirtimo techninius ir taktinius būdus bei metodines rekomendacijas. Siekiant prisidėti prie visuomenės saugumo, kriminalistika plečiasi ir nuolat kelia diskusijas dėl naujų kriminalistikos institutų atsiradimo šio mokslo sistemoje. Mokslininkai 6 neabejoja, kad kiekvienos nusikalstamos veikos tyrimo sėkmė priklauso ne tik nuo tyrėjo sugebėjimo įsigilinti ir suprasti baudžiamojo įvykio turinį ir atskleisti pačią veiką, bet ir nuo to, kaip jis suvokia kriminalistinę nusikalstamos veikos esmę, kokią reikšmę nusikalstamumo mažinime turi kriminalistinė profilaktika

2021 m. rugsėjo 30 d. priėmus Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, buvo atlikti reikšmingi pakeitimai, kuriais patikslintos ir papildytos vartojimo ginčų neteisminio nagrinėjimo procedūrinės nuostatos, įtvirtinta verslininko pareiga atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos patirtas ginčo nagrinėjimo išlaidas, kai sprendimas priimamas vartotojo naudai, taip pat įstatymiškai sureglamentuotas vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo procesas, vartotojų teisių apsaugos tarnybai suteikta teisė atlikti išankstinį (ex ante) vartojimo sutarčių projektų vertinimą dėl nesąžiningų sąlygų, verslininkui numatyta atsakomybė už nustatytų nesąžiningų sąlygų tolimesnį taikymą. Pakeitimų inicijavimą nulėmė siekis įtvirtinti efektyvesnį vartojimo ginčų neteisminį sprendimą, skatinant pardavėjus, paslaugų teikėjus kuo anksčiau taikiai išspręsti kilusius ginčus su vartotojais, taip pat skatinti efektyvesnę vartotojų apsaugą nuo nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse naudojimo. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimais patobulinta vartojimo ginčų neteisminio nagrinėjimo procedūra ne tik prisidedama prie efektyvesnio vartotojų pažeistų teisių gynimo, bet, skatinant pardavėjus, paslaugų teikėjus kuo anksčiau taikiai išspręsti kilusius ginčus su vartotojais, tenkinami vartotojo lūkesčiai dėl greito jų interesų patenkinimo, kartu potencialiai prisidedama prie ginčus nagrinėjančių institucijų darbo krūvio ir patiriamų sąnaudų mažinimo. Atlikti vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimai išsprendžia ilgus metus, praktiškai nuo įgaliojimų nagrinėti vartojimo sutarčių nesąžiningas sąlygas Tarnybai suteikimo, buvusias teisines problemas, kylančias tiek dėl Tarnybos įgaliojimų priimti privalomo sprendimo statusą turintį nutarimą dėl vartojimo sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis nebuvimo, tiek dėl tolimesnio nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse naudojimo, tiek nepakankamo prevencinio darbo užkertant kelią vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų naudojimui.

Šalyje paskelbus ekstremaliąją padėtį, ilgalaikius planus turėjo koreaguoti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Vieniems verslo dalyviams dėl plintančio koronaviruso teko stabdyti savo veiklą, kitiems – dirbti su tam tikrais apribojimais, kuriuos papildė tiekimo sutrikimai ir importo ribojimai. Karantino laikotarpis išsiskyrė ir tuo, kad, nelikus tiesioginio kontakto su vartotoju, verslui teko ieškoti kitokių priemonių ir būdų, kaip pasiekti potencialų klientą. Viena iš tokių priemonių tapo reklama, be to, šalia vartotojams įprastinių produktų ir paslaugų reklamos, ypač socialinėje medijoje, atsirado greito pelno, pasinaudojant pandemija, siekiančių „pardavėjų“, kurie siūlė tuo metu išaugusios paklausos prekes: medicinines kaukes, dezinfekcinį skystį ir pan. Maisto papildus gaminantys, prekiaujantys jais verslo subjektai savo naudojamose reklamose ėmė vartoti su viruso infekcijomis susijusius sveikatinimo teiginius. Neišvengiamai tokia situacija darė įtaką ir vartotojams, jų ekonominiam elgesiui, sąlygojo jų teisių pažeidimus. Tad šio straipsnio tikslas – ištirti vartotojų teisių pažeidimų, matomų karantino laikotarpiu, tendencijas Vartotojų teisių apsaugos tarnybos praktikoje.

Duomenų subjektų teisių apsauga didele dalimi priklauso nuo tinkamų jų įgyvendinimo mechanizmų. Skaitmeniniame amžiuje duomenų tvarkymas tapo itin plačios aprėpties, todėl asmenims vis sunkiau ne tik suprasti šiuos procesus, bet ir juos kontroliuoti. Siekiant sušvelninti galios disbalansą tarp duomenų subjektų ir duomenų valdytojų, asmenims buvo suteiktos tam tikros teisės, sudarančios didesnę galimybę kontroliuoti, kaip tvarkoma jų asmeninė informacija. Viena pagrindinių duomenų subjekto teisių, įtvirtinta dar 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 1995/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, yra duomenų subjekto teisė susipažinti su savo duomenimis. 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) svarbiausi pakeitimai taip pat susiję su vienu iš asmens duomenų apsaugos reformos tikslų – duomenų subjekto teisių stiprinimu, todėl, greta esamų, įtvirtinamos naujos duomenų subjekto teisės: teisė į duomenų perkeliamumą, teisė būti pamirštam, teisė apriboti duomenų tvarkymą, teisė nesutikti su automatizuotu sprendimų priėmimu. Straipsnyje atskleidžiamas vienos iš pagrindinių duomenų subjekto teisių – teisės susipažinti – bei naujų duomenų subjekto teisių turinys, įvertinami praktiniai šių duomenų subjekto teisių įgyvendinimo aspektai.