Pūraitė, Aurelija

Šiuolaikiniai strateginiai Rusijos propagandos naratyvai visada buvo aktuali tema, tačiau paskutiniu metu, ypatingai nuo karo Ukrainoje pradžios ši tema tapo dar aktualesnė ir sudėtingesnė. Svarbiausi šio magistrinio darbo uždaviniai tai išanalizuoti pagrindinių, šiuolaikinių strateginių Rusijos naratyvų poveikį Lietuvoje, nustatyti aktualiausius šiuolaikinius strateginius Rusijos propagandos naratyvus ir įvertinti teisinių kovos priemonių taikymo praktiką ir strateginių Rusijos propagandos naratyvų poveikį Lietuvos saugumui. Pagrindinis tikslas- išanalizavus administracinę, civilinę ir baudžiamąją praktiką įrodyti, kad Lietuvos teisinė sistema nepakankama Lietuvos saugumo užtikrinimui informacinių grėsmių akivaizdoje. Baigiamasis darbas sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje dalyje trumpai apžvelgiamos hibridinės grėsmės, analizuojamas informacinis saugumas ir teisinės priemonės. Taip pat, siekiant išsamiai apžvelgti strateginius Rusijos naratyvus detaliai išanalizuota, kas, visų pirma yra naratyvai ir kokios yra jų dažniausiai pasitaikančios rūšys. Antroje dalyje pateikiamos dažniausiai pasitaikančios šiuolaikinių strateginių Rusijos naratyvų grupės. Trečioje dalyje išanalizuota, administracinė, civilinė ir baudžiamoji praktika. Išsamiai apžvelgtos rezonansinės ir didelę įtaką turėjusios precedentinės bylos, teismų sprendimai, administracinės poveikio priemonės. Magistro baigiamojoje dalyje pateikiamos išsamios išvados, kad Rusijos strateginių naratyvų poveikis Lietuvos saugumui reiškiasi ne vien per pavienius dezinformacijos atvejus, bet per nuoseklias ir ilgalaikes informacines operacijas, kuriomis siekiama silpninti visuomenės pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis, demokratiniais procesais ir istorinės atminties politika. Taip pat darbe konstatuotina, kad teisinės kovos priemonės su naratyvais yra fragmentiškos, dezinformacijos samprata teisėje vis dar nėra pakankamai nuosekliai išplėtota, o karo propagandos sąvoka, nors jos sklaida ir yra draudžiama, nėra aiškiai ir sistemiškai apibrėžta. Praktikoje pastebimas interpretavimo neapibrėžtumas, apsunkinantis vienodą teisės taikymą. Taip pat matomas akivaizdus atotrūkis tarp formalaus draudimo ir konkrečių atsakomybės mechanizmų. Administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už strategiškai platinamų priešiškų naratyvų sklaidą nėra išvystyta kaip savarankiška ir nuosekli teisinė konstrukcija. Valstybinių institucijų reakcija daugiausia remiasi viešosios informacijos priežiūros, transliavimo ribojimo ar turinio pašalinimo priemonėmis. Taip pat magistro darbe konstatuotina, kad reikalinga aiški lyderystė, būtinas vienas koordinavimo centras, greitesnis reagavimas ir politiškai įtvirtinta, konkreti valstybės strategija kovai su šiuolaikiniais, strateginiais Rusijos propagandos naratyvais. Darbo autorius siūlo Valstybės saugumo departamentą, kaip instituciją kuri turėtų imtis lyderystės ir iniciatyvos informacinio karo kontekste.

Vienas iš fundamentaliausių ir aktyviausiai naudojamų hibridinių grėsmių plotmėje ginklų – propaganda. Kryptingas, nuolatinis ir intensyvus propagandos pasitelkimas tapo nepakeičiamu Rusijos Federacijos „modus operandi“. Priešiškų valstybių propagandos keliamų pavojų ir grėsmių dilema skatina pažvelgti, kaip tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu egzistuojanti teisinė bazė atliepia kovos su informacinio karo įrankiais strategijas bei padeda valstybėms susidoroti su keliamais iššūkiais. Magistro baigiamuoju darbu siekiama išanalizuoti propagandą kaip hibridinių grėsmių elementą bei įvertinti šio reiškinio teisinio reglamentavimo ypatumus. Šiam tikslui pasiekti buvo išsikelti uždaviniai: 1) Pristatyti hibridinių grėsmių ir propagandos reiškinius bei sampratas; 2) Atskleisti propagandos kaip hibridinės grėsmės sampratą ir pasireiškimo būdus bei nustatyti aktualiausius propagandos suformuotus naratyvus Lietuvos Respublikos viešojoje erdvėje; 3) Įvertinti su propaganda siejamą tarptautinį bei nacionalinį teisinį reglamentavimą; 4) Atskleisti labiausiai pažeidžiamus Lietuvos Respublikos sektorius informacinėje erdvėje ir identifikuoti galimai ateityje prieš Lietuvą nukreiptų propagandos naratyvų ar propagandinių kampanijų pobūdį bei įvardinti jų poveikį mažinančius veiksnius. Šių uždavinių įgyvendinimui magistro darbe atliekama teisės aktų analizė bei Lietuvos Respublikos informacinio lauko analizė, kuri papildoma pusiau struktūruotu ekspertiniu interviu. Magistro baigiamąjį darbą sudaro keturios dalys. Pirmojoje – pateikiami propagandos ir hibridinių grėsmių reiškiniai, jų ypatumai. Antroje – propaganda įvertinama bei atskleidžiama kaip hibridinių grėsmių įrankis, pateikiami pagrindiniai propagandiniai naratyvai pastaraisiais metais Lietuvos informaciniame lauke. Trečioje – pateikiama teisinio reglamentavimo, sietino su propaganda ir jos užkardymu tarptautiniu ir nacionaliniu mastu, analizė, įžvelgiamos susidariusios teisinės bazės kliūtys. Ketvirtoje – identifikuojami labiausiai pažeidžiami Lietuvos Respublikos sektoriai informacinėje erdvėje bei įvardijami galimi propagandiniai naratyvai su jų poveikį mažinančiais veiksniais. Magistro baigiamojo darbo pabaigoje pateikiamas darbo išvados: 1) Propaganda suprantama kaip sąmoninga, tikslinga ir kryptinga asmenų įtikinėjimo veikla. Hibridinių grėsmių reiškinys suprantamas kaip holistinis, sistemingas ir kenksmingas iššūkių spektras, aprėpiantis skirtingus pažeidžiamumų sektorius; 2) Hibridinių grėsmių plotmėje propaganda tapo vienu iš efektyviausių ir fundamentaliausių elementų. Prieš Lietuvą nukreipti naratyvai pastaraisiais metais akcentuoja paramą Ukrainai ir rusakalbių teisių pažeidimus; 3)Teisinis reglamentavimas, numatantis teisinės atsakomybės ribas propagandos skleidimo ir ribojimo kontekste, nėra pakankamas; 4)Labiausiai pažeidžiami priešiškos propagandos išlieka socialinis, karinis ir su kariniu savo tematika glaudžiai susiję infrastuktūros, politinis ir ekonominis sektoriai.

Nacionalinio saugumo sistema yra pagrindinis šalies gerovės ir tvarių raidos procesų stabilumo užtikrinimo veiksnys. Svarstant apie visuomenės ir valstybės saugumo pažeidžiamumą paprastai jis buvo siejamas su visiems mums įprastu konvenciniu karu. Šalyje yra saugu, jei joje nevyksta karas, nėra karinės grėsmės potencialo. Tačiau, šiandieniniame globaliame ir nuolat kintančiame pasaulyje saugumo definicija yra kur kas platesnė. Šiandien egzistuoja ne tik karinės, bet ir ekologinės, ekonominės, energetinės, informacinės ir kitos įvairialypės, dažnai kompleksinės grėsmės, kurias visuomenei daug sunkiau atpažinti. Magistro baigiamojo darbo „Hibridinių grėsmių prevencijos teisinė sistema“ objektas yra hibridinių grėsmių prevencijos teisinės sistemos ypatumai, o tikslas - atskleisti hibridinių grėsmių prevencijos teisinio reguliavimo probleminius aspektus. Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai: 1) Atskleisti hibridinių grėsmių sampratos turinio daugiasluoksniškumą ir šio fenomeno raidą; 2) Išanalizuoti esamą hibridinių grėsmių prevencijos teisinį reglamentavimą ir jo turinį Europos Sąjungos ir tarptautiniame kontekste; 3) Įvertinti tendencijas ir dėsningumus įgyvendinant hibridinių grėsmių prevencijos sistemą Lietuvoje bei teisinių prevencijos priemonių sistemiškumą. Šių uždavinių įgyvendinimui baigiamajame darbe atliekama teisės aktų analizė. Siekiant visapusiškos analizės pasitelkiami sisteminis ir loginis metodai. Dedukcijos metodu iš bendresnių, įvairių informacijos šaltinių, žinių, išvadų, buvo išvedami nauji teiginiai, samprotavimai, o aprašomasis metodas buvo taikomas mokslinių šaltinių, institucijų ataskaitų ir teisės aktų analizės rezultatų interpretavimui. Apibendrinimo metodu buvo siekiama atspindėti esminius požymius ir savybes. Baigiamasis darbas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje magistro baigiamojo darbo dalyje aptariama hibridinių grėsmių istorinė raida, sąvokos turinio daugiasluoksniškumas. Konceptualizuojamos teisės aktuose ir kituose šaltiniuose sutinkamos šio reiškinio sąvokos, pabrėžiant jų skirtumus, problematiką. Šioje dalyje taip pat pristatomos Lietuvoje bene dažniausiai pasireiškiančios hibridinės grėsmės, t.y. kibernetinės atakos, informacinis karas, diplomatinis spaudimas, nelegali migracija naujausių įvykių nacionaliniam saugumui kontekste. Antrojoje magistro baigiamojo darbo dalyje analizuojamas Europos Sąjungos ir tarptautinis teisinis reglamentavimas skirtas hibridinių grėsmių prevencijai. Apžvelgiami kovai su hibridinėmis grėsmėmis skirti dokumentai, šiandien aktualūs teisiniai sprendimai, taip pat ir kitos svarbios tarptautinės bendruomenės iniciatyvos. Šioje dalyje didelis dėmesys skiriamas hibridinių grėsmių problematikai ir tarptautiniame moksliniame lauke tebevykstančiai diskusijai, kas laikytina hibridinėmis grėsmėmis ir kur brėžiamos jų ribos. Taip pat analizuojama hibridinių grėsmių ir atsakomųjų veiksmų koreliacija, teisės „pilkosios zonos“, savigynos galimybės ir atsakomybės klausimas. Trečioje dalyje apžvelgiama Lietuvoje egzistuojanti hibridinių grėsmių prevencijos teisinė sistema ir įvertinamas teisinio reguliavimo sistemiškumas, bei pakankamumas užkardant hibridines grėsmes. Magistro baigiamojo darbo pabaigoje pateikiamas darbo rezultatas – išvados: 1) Po Šaltojo karo hibridinės grėsmės tapo neatsiejama saugumo politikos dalimi – jos apima ne tik karinę sritį, bet ir kultūrą, ekonomiką, teisę, diplomatiją, infrastruktūrą bei kosmosą. Dėl šios priežasties hibridinių grėsmių reiškinio supratimas, strategijų analizė ir efektyvi atsako priemonių paieška tampa itin reikšminga tiek tarptautinio, tiek nacionalinio saugumo kontekste. 2) Nepaisant sutarimo dėl hibridinių grėsmių svarbos, vis dar neaišku, kur baigiasi „grėsmė“ ir prasideda „hibridinis karas“. Pagrindinis skirtumas – hibridinės grėsmės paprastai nesusijusios su smurtu, bet išnaudoja pažeidžiamumus „taikiai“. Tikslus skirtumas tarp hibridinės grėsmės ir hibridinio karo leidžia kurti aiškią, proporcingą, teisiškai pagrįstą prevencijos sistemą. 3) Kovai su hibridinėmis grėsmėmis nepakanka vien tradicinių saugumo priemonių – reikia ir teisinio, ir strateginio požiūrio. Tarptautinis bendradarbiavimas, teisinių priemonių plėtojimas ir koordinuotas valstybių atsakas yra būtini veiksmingai apsaugai. 4) Nors tarptautinė teisė draudžia jėgos naudojimą, hibridinės atakos dažnai išlieka „pilkojoje zonoje“. Todėl būtina tarptautinę teisę pritaikyti prie šių grėsmių ir leisti valstybėms teisėtai reaguoti į kaupiamą žalą kaip į bendrą išpuolį. 5) Hibridinių grėsmių prevencijos teisinė sistema Lietuvoje ir tarptautiniu mastu išlieka fragmentiška ir nepakankamai koordinuota. Trūksta integruoto požiūrio, aiškių teisinių apibrėžčių ir privalomų normų, o tai sudaro sąlygas priešiškoms veikoms „pilkojoje zonoje“. Siekiant efektyvumo, būtina stiprinti teisinių priemonių suderinamumą ir siekti tarptautinio teisinio sutarimo.

Baigiamojo darbo tema – ,,Hibridinių grėsmių įtaka Lietuvos visuomenės saugumui”. Temos svarbą nulemia šių dienų geopolitinės situacijos nestabilumas, dėl ko aktualizuojasi teisės pajėgumas reaguoti į pokyčius saugumo srityje. Tyrimo tikslas – įvertinti Lietuvos teisinį reglamentavimą nustatant galimas disfunkcijas užtikrinant Lietuvos visuomenės saugumą hibridinių grėsmių kontekste. Darbo tikslui įgyvendinti iškeliami 4 uždaviniai: remiantis literatūros analize, atskleisti hibridinių grėsmių sampratą, įvertinti atskiras hibridinių grėsmių formas Lietuvos visuomenės saugumo kontekste, išanalizuoti teisinio reguliavimo užkardant nelegalios migracijos hibridinę grėsmę spragas, įvertinti teisinio reguliavimo pajėgumą užkardant hibridines grėsmes energetikos srityje. Baigiamąjį darbą sudaro: santrumpų sąrašas, įvadas, keturi skyriai, išvados, pasiūlymai, literatūros sąrašas, priedai, santrauka lietuvių, anglų kalbomis. Pirmajame skyriuje atskleidžiama hibridinių grėsmių samprata. Nustatyta būtinybė įvairiais lygiais individualizuoti grėsmes pritaikant apibrėžtis pagal valstybės pajėgumus ir silpnybes. Antrajame skyriuje atskleistos hibridinių grėsmių materializacijos Lietuvoje priežastys bei iškeltos labiausiai tikėtinos grėsmių formos: dezinformaciją ir propagandą, organizuotą nusikalstamumą, terorizmą, energetikos srities destabilizaciją, kibernetines atakas ir nelegalią migraciją. Trečiajame skyriuje analizuotos nelegalios migracijos veikiant prie valstybės sienos ir šalies viduje hibridinės grėsmės užkardymo teisinio reguliavimo spragos. Nustatyta, kad Lietuva akistatoje su nelegalios migracijos hibridine grėsme neturi pakankamo teisinio reguliavimo ir veikė ydingai prieštaraujant konstitucinėms vertybėms, nacionalinei teisei, tarptautinėms teisės normoms bei pažeidžiant žmogaus teises. Ketvirtajame skyriuje identifikuojant trūkumus patikrintas teisinio reguliavimo pakankamumas užkardant energetikos srities strateginės infrastruktūros fizinės, kibernetinės apsaugos ir BRELL hibridines grėsmes. Nustatyta, kad reguliavimas nepakankamas, o hibridinės atakos nuostoliai valstybei ir visuomenei neišvengiami. Tai nulemia BRELL sutarties nedetalizuotas ginčų sprendimo mechanizmas, normų orientacija į infrastruktūros plėtrą neapimant padarinių švelninimo visuomenei. Fizinės apsaugos analizės rezultate konstatuotinas fizinės apsaugos nesubalansuotas paskirstymas ir abejotinas efektyvumas, didžiąja dalimi priskiriant apsaugą privačioms bendrovėms. Išanalizavus kibernetinę apsaugą identifikuota kibernetinio saugumo subjektų imperatyvo dalyvauti kompetencijų patikros ir tobulinimo pratybose stoka, dėl ko subjektai pripažįsta kompetencijų ir personalo trūkumą. Pateikiami pasiūlymai teisinio reguliavimo trūkumams sumažinti.

Lietuvos Respublika nuo pat savo nepriklausomybės atkūrimo patiria imperialistinių ambicijų neatsisakančios kaimynės, teroristinės valstybės Rusijos informacines atakas. Kremlius skleisdamas propagandą, organizuodamas dezinformacines kampanijas ir platindamas melagienas siekia paveikti iš Sovietų Sąjungos priespaudos išsivadavusių valstybių, be abejo, ir Lietuvos visuomenes ir susigrąžinti turėtą įtaką šioms valstybėms. Magistro baigiamuoju darbu „Dezinformacija, propaganda, melagienos: poveikis visuomenės saugumui ir užkardymo teisinės galimybės“ siekiama įvertinti minėtų reiškinių daromą poveikį Lietuvos Respublikos visuomenei ir jų užkardymo teisinių galimybių probleminius aspektus. Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai: 1) pristatyti dezinformacijos, propagandos ir melagienų reiškinius bei sampratas; 2) įvertinti Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose teisės aktuose numatytas dezinformacijos, propagandos ir melagienų užkardymo teisines galimybes; 3) nustatyti aktualiausias dezinformacijos, propagandos ir melagienų temas, vyraujančias Lietuvos Respublikos viešojoje erdvėje; 4) ištirti dezinformacijos, propagandos ir melagienų daromą poveikį Lietuvos Respublikos visuomenės saugumui. Šių uždavinių įgyvendinimui baigiamajame darbe atliekama teisės aktų analizė, teismų praktikos apžvalga ir kokybinis empirinis tyrimas – ekspertinis interviu. Baigiamasis darbas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje – pristatomos dezinformacijos, propagandos ir melagienų sampratos, jų istoriniai aspektai, šių procesų rūšys ir ypatumai. Antrojoje – apžvelgiami Lietuvos informacinėje erdvėje dažniausiai sutinkami ir aktualiausi propagandiniai naratyvai ir teismų praktika, taip pat įvertinamos valstybės turimos teisinės ir neteisinės priemonės kovai su informacinėmis grėsmėmis ir pristatomi galimi papildomi prevencijos būdai. Trečiojoje – kokybinio tyrimo pagalba įvertinamas dezinformacijos, propagandos ir melagienų daromas poveikis Lietuvos Respublikos visuomenės saugumui ir įvardijami žingsniai, kurių reikėtų ir galima imtis jau šiandien siekiant apsaugoti visuomenę ir valstybę. Magistro baigiamojo darbo pabaigoje pateikiamas darbo rezultatas – išvados: 1) propagandos terminas laikytinas bendriniu, apimančiu priešiškos valstybės ar jos institucijų veiksmus skleidžiant melagingą, kenksmingą informaciją siekiant visapusiškai pakenti, o dezinformacija ir melagienos laikytinos propagandos skleidimo būdais; 2) Lietuvos informacinėje erdvėje vyrauja propagandiniai naratyvai nukreipti į valstybės istorijos klastojimą, valstybingumo kvestionavimą ir teroristinių valstybių veiksmų pateisinimą; 3) teisės aktų pakeitimai ir atsakomybė už dezinformacijos, propagandos ir melagienų skleidimą yra būtini žingsniai siekiant Lietuvos ir jos gyventojų saugumo; 4) Kremliaus propaganda siekiama supriešinti Lietuvos žmones tarpusavyje, su tarptautiniais partneriais ir Ukraina bei padaryti visuomenę abejinga.

Pasirinkta magistro baigiamojo darbo tema yra aktuali tiek užsienio ir Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms, kuriose naudojamos dirbtinio intelekto (DI) pagrindu veikiančios sistemos bei technologijos. Pritaikant DI sistemas bei technologijas renkami ir naudojami dideli kiekiai asmens duomenų, kas neužtikrinant atitinkamų saugiklių ir priežiūros pasaulio mastu kelia iššūkius asmens teisėms į privatumą ir duomenų apsaugą. Sugriežtintos duomenų apsaugos ir privatumo taisyklės ne tik pradėjo naują duomenų apsaugos reguliavimo etapą ES, bet kartu tapo pavyzdžiu bei atspirties tašku ir kitiems įstatymų leidėjams bei technologijų kūrėjams visame pasaulyje. DI ir technologijos leidžia daug tiksliau numatyti galimus nusikaltimus viešose vietose, taip pat gali padėti išaiškinti kitus nusikaltimus. Teisėsaugos institucijos tiek kaip DI vartotojos, tiek kaip visuomenės saugumą užtikrinantys subjektai privalo imtis reikiamų priemonių, kad asmens teisės bei laisvės ir duomenų apsauga būtų maksimaliai užtikrintos. Darbo objektas — DI pagrindu veikiančių sistemų teisėsaugos institucijose taikymas žmogaus teisų požiūriu. Darbo tikslas — atskleisti kilusius žmogaus teisių požiūriu iššūkius naudojant DI pagrindu veikiančias sistemas teisėsaugos institucijose. Darbo uždaviniai: 1. Išnagrinėti DI sistemų bei technologijų istorinę raidą, DI sistemų tobulėjimą bei numatomą raidos strategiją; 2. Išanalizuoti, kokios galimos grėsmės kyla taikant DI pagrindu veikiančias sistemas bei technologijas teisėsaugos institucijose žmogaus teisių požiūriu; 3. Išnagrinėti DI pagrindu veikiančių sistemų bei technologijų praktinį taikymą teisėsaugos institucijose žmogaus teisių apsaugos kontekste. Taikant DI pagrindu veikiančias sistemas bei technologijas teisėsaugos institucijose turi būti atkreipiamas dėmesys į LR Konstitucijoje numatytas asmens teises. Pagrindinė problema, kuri gali pažeisti žmogaus teisės ar laisvės pažeidimas, taikant DI pagrindu veikiančias sistemas bei technologijas. Ši iškilusi problema yra sprendžiama pasauliniu mastu. Aktyviai analizuojama ES lygmeniu, kuriame sprendžiama DI teisinė padėtis, bei bandoma numatyti DI ateitį, kad kuo mažiau būti pažeidžiama numatytu teisių ir laisvių.

Smurtas prieš vaikus yra visuomenės sveikatos, žmogaus teisių ir socialinė problema, galinti sukelti skaudžias pasekmes. Visame pasaulyje smurto prieš vaikus lygis yra didelis, ir manoma, kad iki 1 milijardo 2–17 metų vaikų yra patyrę fizinį, seksualinį ar emocinį smurtą, ar nepriežiūrą. Smurtas mokyklose yra viena iš labiausiai matomų smurto prieš vaikus formų. Norint kuo efektyviau kovoti su šia problema, valstybė formuoja antismurtinę politiką, rengia teisės aktus, jų pakeitimus, inicijuoja prevencines programas patyčių paplitimo mastams mažinti, tačiau užsienio ekspertai Lietuvą kol kas įvardija kaip viena šalių, kurioje nepakankamai skiriama dėmesio vieningos prevencinės politikos kūrimui ir diegimui. Šių dienų visuomenėje patyčių reiškinio ir jo prevencijos gerinimo bei efektyvinimo galimybių nagrinėjimas yra itin aktualus, kai švietimo sistema susidūrė su neeiline situacija – ugdymo procesas perkeltas į virtualią erdvę dėl virusoSARS-CoV-2sukeliamos ligos Covid-19. Nepaisant įgyvendinamų patyčių prevencijos programų ir kitų priemonių, kurių imamasi patyčių mokyklose mažinimui, ši problema išlieka viena aktualiausių, o pačios patyčios – vienu grėsmingiausių socialinių reiškinių visuomenėje.

Disertaciniame tyrime siekiama atskleisti aukštojo universitetinio mokslo valstybinio reguliavimo sistemos ypatybes ir problemas, tyrime analizuojama, kokią įtaką sprendžiant (ar, priešingai, jas kuriant) problemas, su kuriomis susiduria aukštojo mokslo sistema, turi valstybė ir kokiomis priemonėmis ir valstybinio reguliavimo mechanizmais ši įtaka gali būti modeliuojama, taip pat tiriama, kokie aukštojo mokslo principai ir vertybės labiausiai suponuoja tam tikro valstybinio reguliavimo poreikį, kokie veiksniai turi didžiausią poveikį aukštojo mokslo sistemos kaitai ir tiesiogiai koreliuoja su atitinkamų valstybinio reguliavimo priemonių pasirinkimu. Aukštasis mokslas, kaip tam tikra specifika pasižymintis socialinis ir kultūrinis reiškinys, reikalauja ir atitinkamo teisinio reglamentavimo: ypatingą reikšmę čia turi tikslai, kurių siekiama konkrečiu teisiniu reguliavimu; aukštojo mokslo, kaip viešosios gėrybės, traktavimas; pusiausvyros tarp detalaus, smulkmeniško teisinio reguliavimo ir aukštojo mokslo institucijų savivaldos ir akademinės laisvės principų, išlaikymas. Todėl disertaciniame tyrime siekiama nustatyti aukštojo mokslo teisinio reglamentavimo disfunkcijas bei pasiūlyti galimus alternatyvius reguliavimo būdų modelius.

Disertaciniame tyrime siekiama atskleisti aukštojo universitetinio mokslo valstybinio reguliavimo sistemos ypatybes ir problemas, tyrime analizuojama, kokią įtaką sprendžiant (ar, priešingai, jas kuriant) problemas, su kuriomis susiduria aukštojo mokslo sistema, turi valstybė ir kokiomis priemonėmis ir valstybinio reguliavimo mechanizmais ši įtaka gali būti modeliuojama, taip pat tiriama, kokie aukštojo mokslo principai ir vertybės labiausiai suponuoja tam tikro valstybinio reguliavimo poreikį, kokie veiksniai turi didžiausią poveikį aukštojo mokslo sistemos kaitai ir tiesiogiai koreliuoja su atitinkamų valstybinio reguliavimo priemonių pasirinkimu. Aukštasis mokslas, kaip tam tikra specifika pasižymintis socialinis ir kultūrinis reiškinys, reikalauja ir atitinkamo teisinio reglamentavimo: ypatingą reikšmę čia turi tikslai, kurių siekiama konkrečiu teisiniu reguliavimu; aukštojo mokslo, kaip viešosios gėrybės, traktavimas; pusiausvyros tarp detalaus, smulkmeniško teisinio reguliavimo ir aukštojo mokslo institucijų savivaldos ir akademinės laisvės principų, išlaikymas. Todėl disertaciniame tyrime siekiama nustatyti aukštojo mokslo teisinio reglamentavimo disfunkcijas bei pasiūlyti galimus alternatyvius reguliavimo būdų modelius.