Lietuvos teisė 2025 : esminiai pokyčiai

Straipsnyje analizuojami Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK, Kodeksas, baudžiamasis įstatymas) pakeitimai, padaryti per 2025-uosius metus. Palyginti su 2024 m., nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvos įstatymų leidyba materialios baudžiamosios teisės srityje nebuvo gausi. Baudžiamasis įstatymas keistas tik tris kartus. Pirmasis pakeitimas susijęs su BK 1231 straipsnio (Tarptautinių sankcijų arba Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų ribojamųjų priemonių pažeidimas) ir Kodekso priedo pakeitimu. Šį pakeitimą lėmė siekis į Lietuvos nacionalinę teisę tinkamai perkelti 2024 m. balandžio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2024/1226 dėl nusikalstamų veikų apibrėžties ir sankcijų už Sąjungos ribojamųjų priemonių pažeidimą, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2018/1673, (toliau – Direktyva (ES) 2024/1226) nuostatas. Antruoju pakeitimu sušvelninta baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnio (Piktnaudžiavimas) normose kriminalizuotas pavojingas veikas. Nors tokio pakeitimo būtinumas buvo grindžiamas siekiu užtikrinti aiškesnį, efektyvesnį ir proporcingesnį atsakomybės už piktnaudžiavimą taikymą, visgi pagrindinė to priežastis, tikėtina, buvo noras sumažinti atsakomybę asmenims, susijusiems su vadinamosiomis čekiukų bylomis. Trečiuoju pakeitimu sugriežtinta atsakomybė už įvairaus pobūdžio kontrabandą (BK 199, 2532 , 2562 , 2601 , 2661 , 2672 , 2673 , 2764 straipsniai), akcizais apmokestinamų prekių neteisėtą disponavimą (BK 1992 straipsnis) ir transporto saugumo sutrikdymą (BK 282 straipsnis). Nors aktualizuotus baudžiamojo įstatymo pakeitimus įprasminantys įstatymai nėra didelės apimties, visgi kyla poreikis juos išnagrinėti detaliai. Ypač aktualu vertinti tuos įstatymo projekto pakeitimus, kuriais buvo siekiama kur kas platesne apimtimi spręsti su „čekiukų“ bylomis susijusių asmenų likimą. Be to, BK 228 straipsnio normose numatytoms sankcijoms švelninti skirtas įstatymas įsigaliojo tik po jo pakartotinio svarstymo ir priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 71 straipsnio 1 dalimi, priimtą įstatymą grąžino svarstyti iš naujo. Tai itin retas teisėkūros kontekstas. Baudžiamosios atsakomybės už piktnaudžiavimą švelninimas sulaukė ne tik Respublikos Prezidento veto, bet ir ganėtinai plataus aptarimo visuomenėje, iniciatyvos kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą (toliau – KT), todėl šie aspektai dar labiau sustiprina detalios atitinkamų BK pakeitimų analizės poreikį. Straipsnyje išreiškiama pozityvi nuomonė dėl piktnaudžiavimo baudžiamumo švelninimo, ypač tais atvejais, kai kaltininkų veiksmai vertinami inkriminuojant kvalifikuotą sudėtį. Aktualizuotus pakeitimus įtvirtinantis įstatymas atitinka BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl galioja atgal ir taip atveria galimybę su „čekiukų“ bylomis susijusių asmenų atsakomybę spręsti kur kas racionaliau ir ekonomiškiau. Moksliniu požiūriu svarbu įsigilinti ir į tas BK naujoves, kurios susijusios su baudžiamosios atsakomybės už kontrabandą, akcizais apmokestinamų prekių neteisėtą disponavimą ir transporto saugumo sutrikdymą griežtinimu. Tai taip pat aktualizuoja poreikį detaliau panagrinėti atitinkamas BK naujoves. Šie baudžiamojo įstatymo pakeitimai nusipelno išskirtinio dėmesio, nes jais siekiama spręsti cigarečių gabenimo meteorologiniais oro balionais problemą ir griežtai reaguoti į Lietuvai priešiškų režimų hibridines atakas, kurios trikdo Vilniaus oro uosto veiklą ir tūkstančiams žmonių sukelia didelių nepatogumų. Vis dėlto galima teigti, kad atsakomybės griežtinimas niekada nedarė pozityvaus poveikio nusikalstamumui, todėl ir šių pakeitimų rezultatas, tikėtina, bus toks pat. Be to, straipsnyje išsakoma kritika dėl konkrečių normų naujų formuluočių, kurių ankstesnėje baudžiamojo įstatymo redakcijoje nebuvo ir kurios taikymo stadijoje sukels negatyvių teisinių padarinių, galimai lemsiančių net ir atitinkamų normų virsmą tokiomis, kurias bus sudėtinga ar neįmanoma pritaikyti praktikoje. Nors Kodekso pakeitimai, susiję su baudžiamosios atsakomybės už tarptautinių sankcijų arba Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų ribojamųjų priemonių pažeidimą tobulinimu, yra griežtinančio pobūdžio, jų būtinybė akivaizdi. Kita vertus, straipsnyje kritikuojama tai, kad baudžiamosios atsakomybės už BK 1231 straipsnio 1 dalyje aprašytas pavojingas veikas griežtinimas atliekamas tik įgyvendinant Direktyvos (ES) 2024/1226 nuostatas, o ne savarankiškai identifikavus atitinkamą gan seniai susiformavusį poreikį. Kritiškai vertinamas ir neatsargios kaltės nustatymas už veiką, kuri BK 1231 straipsnio 1 dalyje apibrėžta formalia sudėtimi, nes Kodekso bendrojoje dalyje tokia neatsargumo formuluotė nenumatyta.

Nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusi naujoji Pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo redakcija žymi reikšmingą paciento teisių gynimo sistemos pokytį Lietuvoje. Šiame poįstatyminiame teisės akte reglamentuojamas pacientų skundų dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės ir paciento teisių laikymosi nagrinėjimas. Jis pasitelkiamas kaip antras paciento teisių gynimo žingsnis tais atvejais, kai ginčas nebuvo išspręstas pačioje sveikatos priežiūros įstaigoje. Skundas, teikiamas Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, nebėra suvokiamas vien kaip administracinės kontrolės ar patikrinimo inicijavimo priemonė, o tampa struktūruoto ginčo sprendimo proceso pradžia. Naująja tvarka skundų nagrinėjimas iš esmės pertvarkomas iš tradicinės institucinės kontrolės į dialogu grįstą modelį, kuriame didesnė atsakomybė tenka tiek pacientui, tiek sveikatos priežiūros įstaigai, o viešojo administravimo institucija veikia kaip proceso moderatorė. Toks reguliavimas atitinka proporcingumo ir efektyvumo siekį viešojo administravimo srityje, tačiau kartu kelia klausimų dėl silpnesnės ginčo šalies – paciento – teisių apsaugos pakankamumo, ypač atsižvelgiant į didėjančią paciento atsakomybę ir dialogo procedūrų formalizavimą.

Straipsnyje analizuojama savivaldybių tarybų nariams 2025 m. teismų nagrinėtose bylose taikyta baudžiamoji atsakomybė. Remiantis aktualiausia teismų praktika, analizuojami trijų nusikalstamų veikų – piktnaudžiavimo, turto pasisavinimo ir dokumentų klastojimo – kvalifikaciniai požymiai, atskleidžiama, su kokiais probleminiais aspektais teismai susiduria kvalifikuodami šias nusikalstamas veikas ir kokias teisines pasekmes sukelia naujas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Baudžiamojo kodekso 228 straipsnyje.

Šiame straipsnyje analizuojamas įrodinėjimo standarto taikymas Lietuvos civiliniame procese, ypatingą dėmesį skiriant pagrįsto įsitikinimo standarto pagrįstumui ir jo poveikiui įrodinėjimo naštai. Straipsnyje nagrinėjama įrodinėjimo standarto samprata, jos ryšys su civilinio proceso modeliais ir Lietuvos teismų praktikos raidos tendencijos. 2025 m. teismų praktikoje buvo nuosekliai taikytas ne iki tol buvęs tikimybių pusiausvyros, bet pagrįsto įsitikinimo įrodinėjimo standartas, lėmęs įrodinėjimo naštos perskirstymą tam tikro pobūdžio bylose. Dėl to straipsnyje siekiama nustatyti pagrįsto įsitikinimo standarto įtaką šalių įrodinėjimo naštai ir jos paskirstymui bylose, atsižvelgiant į bylos specifiką ir šalių galimybes pateikti įrodymus. Galiausiai straipsnyje pateikiamas kritinis pagrįsto įsitikinimo standarto taikymo vertinimas nacionalinio civilinio proceso kontekste, siekiant atskleisti jo ypatybes ir poveikį teismų sprendimų nuoseklumui ir proceso šalių lygiateisiškumui.

Straipsnyje analizuojami 2025 m. birželio 30 d. priimti Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) pakeitimai, sudarantys antrąjį bendrovių teisės reformos etapą, iš esmės orientuotą į kapitalo formavimo liberalizavimą. Aptariamas išperkamųjų akcijų institutas, sprendimų dėl įstatinio kapitalo didinimo delegavimas valdymo organams, finansinės pagalbos akcijoms įsigyti reglamentavimo sušvelninimas ir akcininko teisės prieštarauti pavienių valdybos narių rinkimui panaikinimas. Straipsnyje vertinama, kaip šie pakeitimai prisideda prie bendrovių finansavimo lankstumo didinimo ir kartu lemia galios perskirstymą tarp akcininkų ir valdymo organų. Daroma išvada, kad 2025 m. ABĮ pakeitimai tęsia ankstesnių reformų kryptį, tačiau kelia naujų klausimų dėl mažumos akcininkų teisių apsaugos ribų, kurių sprendimas ateityje gali priklausyti tiek nuo teismų praktikos, tiek nuo tolesnio teisėkūros proceso.

2025 m. spalio 7 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė sprendimą byloje Misiūnas prieš Lietuvą. Ši byla kėlė daug klausimų ir diskusijų Lietuvos konstitucinės teisės atstovams, diskutuojantiems apie tai, ar iš tikrųjų pagal 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją Respublikos Prezidento galios teisėjų (per)skyrimo procese yra neribotos, ar pagrįsta asmeniui, kandidatui į teisėjus, kuris ėjo aukštas pareigas valstybėje ir norėjo grįžti į ankstesnes teisėjo pareigas, taikyti iki šiol nežinotą „teisinio atšalimo laikotarpio“ (angl. „a cooling-off period“, kaip nurodė EŽTT) sąlygą ir pan. Šiame straipsnyje analizuojami įvairūs šio EŽTT sprendimo aspektai, susiję su asmens teise patekti į teismą, tinkamo bylos nagrinėjimo reikalavimu pagal suformuotą EŽTT praktiką, vadinamąjį Eskelineno testą, keliant tam tikrus konstitucinės teisės klausimus buvusio teisėjo nepaskyrimo atgal į teisėjo pareigas kontekste. Autorė straipsnyje pateikia tik savo subjektyvias įžvalgas.

Vertybinės konstitucinės koncepcijos paprastai sukelia daugiau ginčų ir diskusijų dėl turinio sampratos ir esmės nei grynai teisinės konstrukcijos. Šeimos definicija, būdama ne tik teisinė, bet ir moralinė ar sociologinė kategorija, yra geriausias to pavyzdys. Klausimus, susijusius su šeimos samprata, sudėtimi ir, galiausiai, teise kurti šeimą Konstitucinis Teismas sprendė bent dviejose plačiai aptartose 2025 metų bylose. Jas išanalizavus, galima daryti išvadą, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ir toliau siekia išlaikyti konstitucinių vertybių pusiausvyrą ir užtikrinti asmens teisių apsaugą net ir politiškai ar visuomeniškai jautriomis temomis. Vis dėlto kai kurie Konstitucinio Teismo sprendimai galėtų būti drąsesni tiek argumentacijos apimtimi, tiek doktrininiu aiškumu, ypač tais atvejais, kai sprendžiami tiesiogiai su asmens autonomija, orumu ir kintančiomis socialinėmis realijomis susiję klausimai.

Straipsnyje atskleidžiama konstitucinės pilietybės instituto doktrinos raida. Nagrinėjamas valstybės siekis apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį tarp valstybės ir piliečių, teisių ir pareigų abipusiškumą, kurie yra pilietybės santykių pagrindas, nepaisant to, kiek asmuo turi pilietybių. Daugybinės pilietybės atveju asmuo saistomas įsipareigojimų ne vienai valstybei, kurių interesai gali nesutapti, todėl straipsnyje analizuojami ne tik Lietuvos įstatymų leidėjo, bet ir kitų valstybių pilietybės reglamentavimo iššūkiai. Nors pilietybės institutas yra valstybės diskrecijos klausimas, Europos Sąjungos (toliau – ES) erdvė grindžiama pasitikėjimo tarp valstybių principu, todėl vienos valstybės priimti sprendimai dėl pilietybės suteikimo arba netekimo gali turėti pasekmių ne tik pačiam asmeniui, bet ir kitai ES valstybei narei. Straipsnyje nagrinėjamas ES Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija prieš Maltą (2025 m. balandžio 29 d.), kuriame pažymėta, jog pilietybės suteikimas už finansines investicijas nesuderinamas su teisės principais ir pilietybės sąvoka. Straipsnyje taip pat analizuojamas 2025 metų pabaigoje priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pilietybės, įgytos išimties tvarka už nuopelnus valstybei, netekimo asmenims, savo veiksmais reiškiantiems palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų ES valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, kuriuo pripažinta, jog įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai, t. y. teisinės valstybės principui. Asmens reiškiamas viešas kitos valstybės, keliančios grėsmę, palaikymas vertintinas kaip galintis kenkti esminiams valstybės saugumo interesams, o ypač pamatinėms konstitucinėms vertybėms: demokratinei konstitucinei santvarkai, taikai, taip pat tarptautiniams įsipareigojimams.

Šiame straipsnyje analizuojama 2025 m. vykusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos reformos įgyvendinimo eiga ir rezultatai. Pagrindinės 2025 m. reformos kryptys – valstybės tarnautojų pareigybių peržiūra, darbo užmokesčio, tarnybinės veiklos vertinimo, tarnybinių ginčų klausimai. Rezultatai rodo, kad 2025-ieji buvo klaidų taisymo ir naujų siūlymų metai: reforma veikė, tačiau politinės ir institucinės realijos lėmė įgyvendinimo terminų nukėlimą, metodinės vienovės paiešką ir tolesnį įgyvendinimo eigos koregavimą. 2025 m. reformos pagrindinė sėkmės galimybė – standartizuoti praktikas (kompetencijų vertinimą, vadovų ugdymą, pareigybių peržiūros kriterijus) ir pereiti nuo „pereinamojo laikotarpio“ prie reformos kontrolės ir priežiūros elementų kūrimo. Atsižvelgiant į 2025 m. reformos eigą ir rezultatus, 2025 m. rudenį buvo parengtas naujas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo projektas ir reformos turinys vėl pradėjo keistis.

Europos Sąjungos paramos administravimo srityje pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Europos Sąjungos teisės aktus, yra kompleksinė sąvoka, kurią sudaro trys kumuliatyvios sąlygos. Nenustačius bent vienos iš sąlygų negalima konstatuoti pažeidimo Europos Sąjungos teisės aktų prasme. Tuo atveju, jei nustatomas pažeidimas, turi būti sprendžiama dėl proporcingos ir individualaus atvejo aplinkybes atitinkančios finansinės korekcijos taikymo, prioritetą teikiant tikslios netinkamų finansuoti išlaidų sumos nustatymui. Straipsnyje analizuojama pažeidimo kvalifikavimo ir finansinės korekcijos taikymo problematika, atskleidžiant, kad ilgą laiką valdymo ir kontrolės sistemoje, taip pat Lietuvos teismų praktikoje vyravo formalus požiūris, orientuotas į nacionalinio teisės akto pažeidimo konstatavimą, tačiau ne visuomet įvertinant faktinį ar potencialų finansinį poveikį ES biudžetui bei neindividualizuojant finansinių korekcijų. Straipsnyje analizuojamas 2025 m. įvykęs Lietuvos teismų praktikos lūžis, keičiantis susiformavusį formalų požiūrį į materialųjį, reikalaujantį įvertinti ir nustatyti visus „pažeidimo“ sąvokos elementus bei individualiu vertinimu grįstą finansinę korekciją.

Straipsnyje analizuojamas 2025 m. priimtas Europos Komisijos komunikatas „Lygybės sąjunga. 2026–2030 m. LGBTIQ+ lygybės strategija“. Dokumentas vertinamas ne tik kaip politinė Europos Komisijos deklaracija, bet ir kaip konkretus veiksmų planas, kuriame švelniosios (politinės) priemonės derinamos su kietosiomis (teisinėmis) priemonėmis – nuo ES teisės pažeidimo procedūrų iki naujų teisėkūros iniciatyvų. Straipsnyje aptariama, kaip minėta strategija gali paveikti Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą. Viena vertus, galima manyti, kad strategija didins spaudimą Lietuvai imtis veiksmų LGBTIQ+ asmenų teisių užtikrinimo srityje, pvz., reglamentuoti partnerystės (civilinės sąjungos) klausimus. Kita vertus, neišvengiami Baudžiamojo kodekso, Lygių galimybių įstatymo, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pokyčiai, kylantys iš pareigos perkelti Europos Sąjungos direktyvas. Straipsnyje daroma išvada, kad nors teisinis pokytis akivaizdus, realus strategijos ir su tuo susijusios teisėkūros įgyvendinimas bus lėtas ir sudėtingas dėl kilsiančių diskusijų, kurios, tikėtina, atkartos Stambulo konvencijos ratifikavimo naratyvus.