Mykolas Romeris University Research Management System (CRIS)





Use this URL to cite this Department: https://cris.mruni.eu/cris/handle/007/20040
Now showing1 - 10 of 51
  • Item type:ETD,
    Vienišų globos namų gyventojų teisių atstovavimas gydantis sveikatos priežiūros įstaigoje
    [Advocacy of the rights of lonely nursing home residents during treatment in a health care institution]
    magister thesis[2026][S005]
    Švedaitė, Gabrielė

    Viena pagrindinių socialinio darbo misijų − plėtoti, organizuoti bei teikti kokybiškas socialines paslaugas visiems specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, jų grupėms ir bendruomenėms, ugdant bei gerinant jų gyvenimo kokybę ir propaguojant sanglaudą ir socialinę įtrauktį. Todėl svarbu ir aktualu yra analizuoti socialinių darbuotojų veiklos ypatumus bei, siekiant pagerinti socialinio darbo efektyvumą, ieškoti būdų, kaip šias patirtis paversti kiek įmanoma pozityvesnėmis. Objektas – vienišų globos namų gyventojų teisių atstovavimas gydantis sveikatos priežiūros įstaigoje. Tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų veiklos ypatumus, atstovaujant vienišų globos namų gyventojų teises gydantis sveikatos priežiūros įstaigoje. Uždaviniai: 1. Atskleisti vienišų asmenų globos institucinės sistemos ypatumus Lietuvoje. 2. Išanalizuoti pacientų teisių atstovavimo teisinį reglamentavimą. 3. Atskleisti praktinius atstovavimo sveikatos priežiūros įstaigoje aspektus. 4. Atskleisti vienišų globos namų gyventojų teisių atstovavimą gydantis sveikatos priežiūros įstaigoje, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi.. Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė buvo taikoma siekiant atskleisti vienišų asmenų globos institucinės sistemos specifiką Lietuvoje. Teisinių dokumentų turinio analizė taikoma analizuojant pacientų teisų atstovavimą reglamentuojančius pagrindinius nacionalinius teisės aktus bei tarptautinius žmogaus teisių standartus. Šis metodas buvo taikytas siekiant atskleisti paciento atstovavimo gydymo įstaigoje įtvirtinimą dokumentuose bei teisinio reguliavimo ypatumus. Empirinėje darbo dalyje taikomas kokybinis tyrimo metodas – pusiau struktūruotas interviu su globos namų socialiniais darbuotojais, atstovaujančiais vienišus globos namų gyventojus gydymo įstaigose. Tyrimo duomenys analizuojami taikant kokybinės turinio analizės metodą, kurio metu sistemingai analizuoti surinkti interviu duomenys, juos koduojant ir grupuojant į kategorijas ir subkategorijas. Darbo struktūra: įvadas, teorinė darbo dalis, susidedanti iš trijų dalių, empirinė dalis, išvados, rekomendacijos, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis, literatūros sąrašas. Pirmoje teorinėje darbo dalyje aptariama vienišų asmenų globos institucinės sistemos specifika Lietuvoje, atskleidžiant socialinės globos sistemos ir teikiamų paslaugų ypatumus; atskleidžiama vienišumo samprata ir jo poveikis sveikatai. Antroje teorinėje darbo dalyje analizuojami pacientų teisų atstovavimą reglamentuojantys pagrindiniai nacionaliniai teisės aktai ir tarptautiniai žmogaus teisių standartai bei atstovavimo sveikatos priežiūros srityje formos ir galimybės. Trečioje teorinėje analizuojami praktinius atstovavimo sveikatos priežiūros įstaigoje aspektus analizavę tyrimai, aptariant institucinis bendradarbiavimas tarp globos ir gydymo įstaigų bei konfliktines situacijas ir jų sprendimų praktikas. Empirinėje dalyje pateikiama tyrimo metodologija, rezultatų analizė bei rezultatų apibendrinimas. Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 7 socialiniai darbuotojai, dirbantys socialinės globos įstaigose. Tyrimu nustatyta, Tyrimo metu apibendrinus informantų atsakymus nustatyta, kad informantai pacientų atstovavimą gydymo įstaigoje supranta kaip vieną svarbiausių socialinio darbo vaidmenų ir funkcijų. Šiuo atveju socialinių darbuotojų, kaip vienišų asmenų funkcijos apima ligonio situacijos tyrimą, pagalbą ligoniams ir jų artimiesiems suteikiant informaciją apie gydymo ypatumus ir galimybes, ligonio psichologinį palaikymą, ligonio atstovavimą, dokumentų tvarkymą, bendradarbiavimą su sveikatos priežiūros specialistais. Tokiu būdu sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantis socialinis darbuotojas atlieka tarpininko, pagalbininko, gynėjo, įgaliotojo vaidmenis. Paslaugos gavėjo atstovavimas sveikatos priežiūros įstaigoje socialinius darbuotojus įpareigoja suteikti pacientams saugumą, padėti spręsti kylančias problemas gydymo metu bei įgalinti ligonį spręsti su sveikimu susijusias problemas. Tyrime atliktų interviu rezultatai parodė, kad socialiniai darbuotojai, atstovaudami vienišus globos namų gyventojus, gana dažnai susiduria su gydymo įstaigos darbuotojų priešišku nusiteikimu tiek paciento, tiek paties socialinio darbuotojo atžvilgiu.

      12
  • Item type:ETD,
    Socialinio darbuotojo patirtys dirbant su psichosocialinę negalią turinčiais grupinio gyvenimo namų gyventojais pertvarkos kontekste
    [Social workers’ experiences of working with residents with psychosocial disabilities in group living homes in the context of institutional care reform]
    magister thesis[2026][S005]
    Ramanauskienė, Vaida

    Lietuvos ir užsienio mokslinėje literatūroje nemažai dėmesio skiriama deinstitucionalizacijos, bendruomeninių paslaugų, psichosocialinės negalios ir socialinio darbo su psichosocialinę negalią turinčiais asmenimis temoms. Moksliniuose šaltiniuose analizuojama psichosocialinės negalios samprata, žmogaus teisių užtikrinimas, bendruomeninės įtraukties reikšmė, bendruomeninių paslaugų poveikis asmens gyvenimo kokybei, savarankiškumui ir dalyvavimui visuomenėje. Taip pat nagrinėjamas socialinio darbuotojo vaidmuo teikiant kasdienę pagalbą, stiprinant asmens savarankiškumą ir palaikant jo gyvenimą bendruomenėje. Vis dėlto Lietuvoje vis dar trūksta tyrimų, kurie atskleistų, kaip institucinės globos pertvarką savo kasdienėje profesinėje veikloje patiria socialiniai darbuotojai, dirbantys grupinio gyvenimo namuose su psichosocialinę negalią turinčiais gyventojais. Darbo tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų patirtis dirbant su psichosocialinę negalią turinčiais grupinio gyvenimo namų gyventojais institucinės globos pertvarkos kontekste. Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti psichosocialinę negalią turinčių asmenų sampratą ir jų socialinės integracijos ypatumus. 2. Išanalizuoti institucinės globos pertvarkos esmę, tikslus ir poveikį paslaugų gavėjams bei specialistams. 3. Apibūdinti socialinio darbuotojo veiklos ypatumus dirbant grupinio gyvenimo namuose su psichosocialinę negalią turinčiais asmenimis. 4. Atskleisti socialinių darbuotojų patirtis, susijusias su darbu grupinio gyvenimo namuose, teikiant pagalbą psichosocialinę negalią turintiems gyventojams institucinės globos pertvarkos kontekste. Tyrimo dalyviai – socialiniai darbuotojai, tiesiogiai dirbantys grupinio gyvenimo namuose su psichosocialinę negalią turinčiais suaugusiais asmenimis. Empirinėje darbo dalyje analizuotos šešių socialinių darbuotojų patirtys. Darbe taikyti metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, lyginimas bei apibendrinimas. Empirinio tyrimo duomenys rinkti taikant pusiau struktūruoto interviu metodą, o gauti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimo rezultatai. Teorinė analizė atskleidė, kad psichosocialinė negalia yra susijusi ne tik su asmens psichikos sveikatos sunkumais, bet ir su socialiniais, instituciniais bei aplinkos barjerais, ribojančiais žmogaus savarankiškumą ir dalyvavimą bendruomenėje. Tyrimu nustatyta, kad socialinio darbuotojo vaidmuo grupinio gyvenimo namuose yra platus: jis apima kasdienio gyvenimo organizavimą, santykio su gyventojais kūrimą, savarankiškumo ugdymą, saugumo užtikrinimą ir bendradarbiavimą su kitomis institucijomis. Socialiniai darbuotojai susiduria su nenuspėjama darbo eiga, skirtingais gyventojų poreikiais, dokumentacijos našta, krizinėmis situacijomis, pagalbos atsisakymu, priklausomybių keliamais sunkumais ir emocine įtampa. Tyrimas taip pat parodė, kad institucinės globos pertvarka vertinama nevienareikšmiškai: ji sudaro galimybes kurti humaniškesnę ir labiau individualizuotą pagalbą, tačiau jos įgyvendinimą riboja netinkama gyventojų atranka, išteklių stoka, dokumentuose numatytų tikslų ir kasdienės praktikos neatitikimas bei padidėjusi atsakomybė socialiniams darbuotojams.

      4
  • Item type:ETD,
    Asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo galimybės socialinio darbo kontekste
    [Opportunities for ensuring the sexual health of people with intellectual disabilities in the context of social work]
    magister thesis[2026][S005]
    Daugirdaitė, Rugilė

    Tyrimo tikslas – išanalizuoti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo galimybes socialinio darbo kontekste. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo galimybių teorinį kontekstą. 2. Išanalizuoti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos poreikius ir jų užtikrinimo aspektus. 3. Ištirti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo galimybes socialinio darbo kontekste, atskleidžiant jų asmenines galimybes rūpintis savo lytine sveikata bei socialinių darbuotojų taikomas pagalbos praktikas. 4. Išanalizuoti socialinių darbuotojų patiriamus iššūkius, siekiant užtikrinti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinę sveikatą, išskiriant sąlygas reikalingas lytinės sveikatos užtikrinimo gerinimui. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, kokybinis tyrimo metodas, taikant pusiau struktūruotą interviu. Duomenų analizei taikyta kokybinė turinio (content) analizė. Tyrimo dalyviai ir imtis: tyrime dalyvavo 9 socialiniai darbuotojai, dirbantys su asmenimis, turinčiais intelekto negalią. Imtis sudaryta, taikant tikslinę atranką pagal iš anksto nustatytus kriterijus. Tyrimo rezultatai: 1. Teorinė analizė atskleidė, kad tarptautiniuose ir nacionaliniuose dokumentuose asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos teisės pripažįstamos kaip žmogaus teisių dalis. Socialiniai darbuotojai atlieka svarbų vaidmenį, sudarydami galimybes asmenims, turintiems intelekto negalią, gauti lytinės sveikatos užtikrinimui reikalingas paslaugas. Neretu atveju lytinės sveikatos teisių įgyvendinimą apsunkina specialistų kompetencijų stoka, įstaigos metodinių rekomendacijų trūkumas ir griežtos vidaus taisyklės. 2. Asmenys, turintys intelekto negalią, kaip ir kiti visuomenės nariai, turi emocinio artumo, intymių ir lytinių santykių poreikius. Siekiant užtikrinti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinę sveikatą, svarbu teikti asmens individualius gebėjimus atitinkantį lytinį švietimą. Informacijos trūkumas lemia šių asmenų lytinės sveikatos pažeidžiamumą, jie susiduria su didesne lytiškai plintančių infekcijų sergamumo, neplanuoto nėštumo ir seksualinės prievartos rizika. 3. Ištirta, kad dalis asmenų, turinčių intelekto negalią, geba pasirūpinti savo intymios higienos priežiūra, atpažinti lytinės sveikatos problemas, ieškoti pagalbos ir įvardyti patiriamus sunkumus. Vis dėlto socialinių darbuotojų pasisakymai išryškino, kad neretu atveju asmenys, turintys intelekto negalią, susiduria su sunkumais pagalbos ieškojimo procese, turi ribotus intymios higienos priežiūros įgūdžius ir menkus gebėjimus atpažinti seksualinės prievartos požymius, jie linkę romantizuoti toksiškus santykius. Socialiniai darbuotojai taiko tokias pagalbos praktikas: organizuoja medicininę pagalbą, vykdo seksualinės prievartos prevenciją, teikia emocinį palaikymą, esant lytinių organų žalojimo rizikai organizuoja papildomas pagalbos priemones. Specialistai ugdo asmenų, turinčių intelekto negalią, suvokimą apie pagarbius tarpusavio santykius, padeda suprasti savo teises į kūno neliečiamybę ir savarankišką apsisprendimą, moko atpažinti rizikingas situacijas ir prievartos požymius bei akcentuoja intymios higienos priežiūros ir saugaus lytinio elgesio svarbą. 4. Socialiniai darbuotojai susiduria su aiškių metodinių gairių stoka ir nepakankama teisėsaugos institucijų reakcija. Specialistų pagalba turi aiškias ribas: jie gali informuoti, konsultuoti ir įspėti asmenis apie rizikingas situacijas ir galimas to pasekmes, tačiau negali kontroliuoti galutinių jų pasirinkimų. Konsultacijų metu socialiniai darbuotojai susiduria su profesinių ribų peržengimo rizika – jų domėjimasis klientų lytine sveikata gali būti interpretuojamas kaip meilės ar artumo ženklas, o tai gali apsunkinti tolimesnį socialinių paslaugų teikimo procesą. Asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo gerinimui reikalingos šios sąlygos: parengtos aiškios teisinės ir metodinės gairės, porų privatumo teisės įgyvendinimas socialinės globos įstaigose, kvalifikuotų specialistų rengimas ir įtraukimas į komandas, pritaikytas lytinis švietimas asmenims, turintiems intelekto negalią, ir socialinių darbuotojų kompetencijų tobulinimas asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveiktos užtikrinimo srityje.

      13  21
  • Item type:ETD,
    Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese
    [The role of a social worker in the socialization process of convicted persons]
    magister thesis[2026][S005]
    Butkevičienė, Ramunė

    Magistro baigiamojo darbo tema - Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. Lietuvoje vykdomos bausmių vykdymo sistemos reformos kontekste nuteistųjų resocializacijai skiriama daug dėmesio, siekiant sumažinti nuteistųjų skaičių ir pakartotinį nusikalstamumą. Naujausi tyrimai rodo, kad siekiant sėkmingos nuteistų asmenų reintegracijos į visuomenę, būtina psichologinė ir socialinė parama bausmės atlikimo metu. Resocializacijos reformos kontekste nemažas dėmesys skiriamas socialinių darbuotojų vaidmeniui nuteistųjų resocializacijos procese. Mokslinių tyrimų analizė rodo, kad šiame procese stokojama tyrimų, analizuojančių socialinių darbuotojų praktinę patirtį. Todėl svarbu analizuoti realias socialinių darbuotojų patirtis, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją. Tyrime keliami probleminiai klausimai: kaip socialinis darbuotojas įgyvendina asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausmę, resocializaciją įkalinimo įstaigoje? Kokie veiksniai turi įtakos socialinio darbuotojo veiklai, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją? Su kokiais sunkumais susiduria socialiniai darbuotojai ir kaip juos sprendžia asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese? Tyrimo objektas - socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. Tyrimo tikslas – atskleisti teoriniu ir empiriniu aspektu socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos galimybes įkalinimo įstaigoje. 2. Aptarti socialinių darbuotojų veiklą asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. 3. Pateikti socialinių darbuotojų praktinę patirtį, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją įkalinimo įstaigose. Tyrimo metodai: Teoriniai metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų, susijusių su tema analizė, siekiant atskleisti teoriniu aspektu asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos ypatumus ir socialinio darbuotojo veiklą įkalinimo įstaigoje šių asmenų resocializacijos procese. Empiriniai metodai: pusiau struktūruotas interviu metodas, siekiant pateikti socialinių darbuotojų praktinę patirtį, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją įkalinimo įstaigose. Analizuojant interviu metu gautus duomenis, taikoma kokybinė turinio analizė. Tyrimo išvados: 1. Asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacija – tai sudėtingas, daugialypis procesas, kuriuo siekiama mažinti nuteistųjų pakartotinį nusikalstamumą bei užtikrinti visuomenės saugumą. Resocializacijos paskirtis bausmių vykdymo vietoje yra asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, įgalinimas gyventi nenusikalstant ir sėkmingai integruojantis į visuomenę po bausmės pabaigos. Nuteistųjų resocializacijos procesas įgyvendinamas per resocializacijos programas ir priemones, kurios taikomos individualizuotai, atliepiant nuteistojo poreikius. Programos skirtos koreguoti nuteistojo elgesį, mąstymą, ugdyti socialinius įgūdžius, atkurti socialinius ryšius, motyvuoti siekti pokyčio, gydytis priklausomybes. Mokslinių šaltinių bei teisinių dokumentų analizė atskleidė veiksnius, turinčius įtakos nuteistųjų resocializacijos įgyvendinimui įkalinimo įstaigose, kurie veikia makro, mezo ir mikro lygmenyse. Makro lygmenyje resocializacijos galimybėms įkalinimo įstaigoje turi politiniai, socialiniai, ekonominiai veiksniai. Mezo lygmenyje – tinkama įkalinimo įstaigos infrastruktūra, individualizuotas resocializacijos programų, priemonių parinkimas, atsižvelgiant į nuteistojo poreikius bei personalo profesionalumas. Mikro lygmenyje įtakos turi humaniškas ir individualizuotas požiūris į nuteistuosius, tinkamų, nežeminančių jų orumo, gyvenamųjų sąlygų užtikrinimas, teigiami kalėjimo personalo ir nuteistųjų santykiai. 2. Mokslinės literatūros bei teisės dokumentų analizė atskleidė socialinio darbuotojo veiklos svarbą įgyvendinant nuteistų asmenų resocializacijos procesą. Socialiniai darbuotojai, vykdydami savo profesinę veiklą, vadovaujasi sąžiningumo, bendradarbiavimo bei profesionalumo užtikrinimo principais. Atsižvelgdami į nuteistojo individualius poreikius bei nustatytus kriminogeninius veiksnius, kartu su nuteistuoju sudaro individualų nuteistojo resocializacijos planą, motyvuoja aktyviai dalyvauti individualiame plane numatytose resocializacijos priemonėse, taiko intervencines priemones, teikia socialinę pagalbą, vertina nuteistojo pokyčius. Socialinis darbuotojas, dirbdamas su nuteistaisiais, taiko individualaus ir grupinio darbo metodus, siekia padėti nuteistajam atstatyti ar sustiprinti socialinius ryšius su artimaisiais, bendradarbiauja su valstybinėmis įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis. 3. Empirinis tyrimas atskleidė, socialinio darbuotojo praktinės veiklos raišką įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją, veiksnius turinčius įtakos socialinio darbuotojo veiklai, įgyvendinant asmenų nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją, taip pat sunkumus, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese ir jų sprendimo priemones. Tyrimo rezultatai parodė, kad socialinio darbuotojo pasirinkimą dirbti su nuteistaisiais įkalinimo įtaigoje paskatino noras išbandyti save su kita paslaugų gavėjų grupe, gyvenimo aplinkybės lėmusios darbo paieškas bei pagalbos nuteistiesiems žmonėms teikimo prasmingumas. Tyrimas atskleidė socialinio darbuotojo darbo reikšmingumą įkalinimo įtaigoje, sietiną su nuteistųjų socialinių problemų sprendimu, resocializacijos priemonių nuteistajam planavimu, humanišku požiūriu į nuteistus asmenis, nuteistų asmenų kriminogeninių veiksnių mažinimu įgalinant juos keistis, saugumo jausmo suteikimu nuteistiems asmenims integruojantis į visuomenę. Tyrimas parodė, kad socialiniai darbuotojai, įgyvendindami asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją įkalinimo įstaigoje nustato nuteisto asmens poreikius, informuoja, konsultuoja, tarpininkauja, tvarko dokumentus, sudaro individualius nuteistųjų resocializacijos planus, juos įgyvendina bei stebi, taiko įvairias resocializacijos programas, bendradarbiauja su įstaigomis ruošiant nuteistąjį išėjimui į laisvę. Tyrimu identifikuoti socialinio darbuotojo taikomi metodai: individualaus darbo su nuteistuoju, darbo su grupe, darbo su bendruomene bei šeimos dienų organizavimas įkalinimo įstaigoje. Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad socialinis darbuotojas nuteistųjų asmenų resocializacijos procese bendradarbiauja su Resocializacijos skyriuje esančiomis komandomis, su įkalinimo įstaigoje esančiais skyriais, su savivaldybėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Tyrimas rodo, kad įgyvendinant nuteistųjų resocializaciją socialiniai darbuotojai pagalbą gauna iš kolegų, vadovybės. Taip pat jiems padeda Lietuvos kalėjimų tarnybos organizuojami mokymai. Tyrimo duomenys atskleidė, kad teigiamos įtakos socialinio darbuotojo veiklai, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją turi įkalinimo įstaigos veiksniai, sietini su tinkamomis darbo sąlygomis, su reguliariais resocializacijos skyriaus komandų susirinkimais, su mentoryste naujai atėjusiam darbuotojui, su pakankamu darbuotojų skaičiumi ir ne per dideliu darbo krūviu. Taip pat svarbią reikšmę įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją turi socialinio darbuotojo kompetencija ir patirtis, pagarba ir nusiteikimas padėti nuteistam asmeniui, emocinis atsparumas, socialinio darbuotojo motyvacija. Tyrimas atskleidė ir nuteistų asmenų individualius veiksnius, turinčius teigiamos įtakos socialinio darbuotojo veiklai - tai nuteistųjų motyvacija ir jų ryšių palaikymas su šeima bei artimaisiais. Tyrimu identifikuoti sunkumai, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese ir jų sprendimas. Tyrimo duomenys rodo, kad socialiniai darbuotojai nuteistųjų resocializacijos procese susiduria su instituciniais sunkumais, tokiais, kaip nuteistųjų bendrabutinio tipo gyvenamųjų patalpų sistema, uždaro ar pusiau atviro tipo bausmės atlikimo sąlygos, įkalinimo įstaigos taisyklės, žmogiškųjų išteklių stygius bei per didelis darbo krūvis. Taip pat sunkumų socialiniam darbuotojui kelia nuteisto asmens ypatumai, jo situacija, t. y., nuteistųjų subkultūros laikymasis, padaryto nusikaltimo neigimas, menkas nuteistųjų išsilavinimas, priklausomybių turėjimas, nuteistojo agresyvumas, impulsyvumas, manipuliacijos, motyvacijos stoka, nutrūkę ar menki ryšiai su artimaisiais. Tyrimas atskleidė, kad socialiniams darbuotojams sunkumus padeda spręsti vidinė įkalinimo įstaigos komunikacija, įkalinimo įstaigoje vykstančios intervizijos bei Lietuvos kalėjimų tarnybos socialiniams darbuotojams organizuojamos supervizijos.

      18  27
  • Item type:ETD,
    Asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruose
    [Developing independent living skills for people with intellectual disabilities at day care centres]
    magister thesis[2026][S005]
    Girdauskienė, Neringa

    Magistro darbe „Asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruose“ nagrinėjamas savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruose, analizuojant šio proceso teorines prielaidas ir socialinių darbuotojų praktinę patirtį. Tyrimo aktualumą lemia tai, kad asmenys su intelekto negalia stokoja savarankiško gyvenimo įgūdžių. Šių įgūdžių ugdymas tampa svarbia sąlyga didinant asmenų savarankiškumą, mažinant priklausomybę nuo kitų ir gerinant jų gyvenimo kokybę, įtrauktį į visuomenę. Dienos centrai tampa reikšminga socialine aplinka, kurioje sudaromos galimybės ugdyti praktinius, socialinius ir emocinius gebėjimus, stiprinti savarankiškumą bei skatinti asmenų įsitraukimą į visuomenę. Darbo tikslas – atskleisti asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose teorinius ir praktinius aspektus. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo svarbą. 2. Aptarti dienos centrų galimybes ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius. 3. Atskleisti socialinių darbuotojų vaidmenį ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius dienos centruose. 4. Identifikuoti asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose realijas, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Taikyti metodai: Teoriniai: mokslinės literatūros analizė, siekiant atskleisti savarankiško gyvenimo įgūdžių sampratą, jų ugdymo svarbą bei dienos centrų galimybes ugdant šiuos įgūdžius. Empiriniai: empiriniam tyrimui pasirinktas kokybinis tyrimo tipas, taikant pusiau struktūruotą interviu metodą, siekiant atskleisti socialinių darbuotojų patirtį ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius dienos centruose. Tyrimo duomenų analizei taikyta kokybinė turinio analizė. 1. Teorinė analizė atskleidė, kad asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiškumo galimybės priklauso nuo individualių ir aplinkos veiksnių. Individualūs veiksniai apima asmens su inetelekto negalią savivertę, savivoką, vidinę motyvaciją, emocinę būseną, kognityvinius gebėjimus bei turimus gyvenimo įgūdžius. Aplinkos veiksniai apima mikro lygmenį (šeimos parama, artimųjų požiūris į asmenį su negalia, specialistų pagalba). Mezo lygmenį (švietimo ir socialinių paslaugų sistema, dienos centrų veikla ir bendruomenės įsitraukimas) bei makro lygmenį (valstybinė socialinė politika, visuomenės požiūris į asmenis su intelekto negalia). Šių veiksnių visuma lemia asmens galimybes ugdytis savarankiškumo įgūdžius ir visavertiškai dalyvauti visuomenėje. Savarankiško gyvenimo įgūdžiai yra svarbus veiksnys, turintis įtakos asmenų su intelekto negalia gyvenimo kokybei, jų įtraukčiai į bendruomenę, visuomenę. Šie įgūdžiai yra įvairūs ir apima įvairias kasdieninio gyvenimo sritis: maisto gaminimą, asmens higieną, buities tvarkymą, orientaciją aplinkoje, technologijų naudojimą, saviraišką ir laisvalaikį, finansų valdymą, sprendimų priėmimą, socialinių santykių kūrimą bei palaikymą, emocijų pažinimą ir valdymą, savivoką. Asmenys su intelekto negalia dažnai susiduria su ribotais kasdienio gyvenimo įgūdžiais ir tam įtakos turi ne tik sutrikimo pobūdis, bet ypač didelę reikšmę turi aplinkos veiksniai, kurie gali riboti asmens savarankiškumo ugdymąsi. Todėl svarbu kurti asmenį įgalinančią ugdomąją aplinką, kurioje būtų palankios sąlygos ugdytis ir palaikyti savarankiško gyvenimo įgūdžius. 2. Dienos centrai atlieka svarbų vaidmenį gerinant asmenų su intelekto negalia kasdienį gyvenimą, suteikiant įvairias socialines paslaugas, kurios orientuotos į savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą ir socialinės įtraukties didinimą. Dienos centruose sudaromos sąlygos asmenims su intelekto negalia ugdyti kasdienius, socialinius ir praktinius įgūdžius per realias veiklas, tokias kaip savęs priežiūra, maisto gaminimas, finansų valdymas ar orientacija aplinkoje. Šių įgūdžių ugdymas grindžiamas struktūruota ir palaikančia aplinka, kurioje svarbus aiškus veiklų organizavimas, nuoseklumas ir kartojimas. Taip pat akcentuojamas individualizuotas ugdymo procesas, pritaikytas asmens gebėjimams ir poreikiams. Specialistų, šeimos ir bendruomenės bendradarbiavimas svarbi sąlyga, užtikrinanti ugdymo tęstinumą ir įgytų įgūdžių taikymą kasdieniame gyvenime. 3. Socialinis darbuotojas atlieka svarbų vaidmenį ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius .kurdamas palankią socioedukacinę aplinką šiems įgūdžius ugdyti. Mokslinių šaltinių analizė atskleidė, kad socialiniam darbuotojui ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius svarbu taikyti individualizuotą priėjimą, užmegzti ir palaikyti konstruktyvius santykius su asmeniu, ugdyti įgūdžius įvairiose kasdienėse veiklose, pasitelkiant praktinį mokymą realiose gyvenimo situacijose. Svarbią reikšmę turi bendradarbiavimas su asmens šeima, dienos centro ir kitų įstaigų specialistais, bendruomene. Socialinės aplinkos įtraukimas, apimantis šeimos, bendruomenės ir institucijų dalyvavimą sudaro galimybes pritaikyti įgūdžius už dienos centro ribų bei užtikrina jų tęstinumą kasdieniame gyvenime. 4. Tyrimas atskleidė asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose realijas. Nustatyta, kad asmenys su intelekto negalia stokoja, savęs priežiūros (asmens higienos, apsirengimo) buitinių (maisto gaminimo, namų ruošos), finansinio raštingumo (pinigų pažinimo, atsiskaitymo, pirkinių planavimo) bei socialinių ir emocinių įgūdžių (bendravimo, konfliktų sprendimo, emocijų atpažinimo ir valdymo, dienotvarkės planavimo). Tyrimo duomenys parodė, kad šių įgūdžių stokai įtakos turi artimųjų menki lūkesčiai dėl intelekto negalią turinčio asmens ir jo perdėta globa, negalios pobūdis ir kognityviniai sunkumai, trauminės patirtys. Nustatyta, kad dienos centruose ugdomi savęs priežiūros (asmens higienos, apsirengimo, savitvarkos, maisto ruošos pagrindų, buities darbų), finansinio raštingumo (pinigų pažinimo, apsipirkimo, dokumentų tvarkymo) bei socialiniai–emociniai (bendravimo, konfliktų sprendimo, emocijų atpažinimo ir valdymo, darbo grupėje) įgūdžiai. Ugdant savarankiško gyvenimo įgūdžius socialiniai darbuotojai taiko įvairius būdus: individualų darbą, mokymą per mažus žingsnius, asmens motyvavimą, mokymąsi realiose situacijose. Be to, tyrimas atskleidė, kad svarbią reikšmę, ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius, turi dienos centro komandos bendradarbiavimas, įgalinantis komandos narius, užtikrinti nuoseklų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą, spręsti kylančius sunkumus Taip pat svarbią reikšmę turi ir dienos centro specialistų bendradarbiavimas su asmens šeima/globėjais bei bendruomene, kuris leidžia užtikrinti ugdymo tęstinumą skirtingose aplinkose, sudaro galimybes įtvirtinti įgytus įgūdžius kasdieniame gyvenime, atliepti asmens su intelekto negalia individualius poreikius ir skatina jo socialinę įtrauktį. Tyrimu nustatyta, kad savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas daro teigiamą poveikį asmeniui (didėja jo savarankiškumas, pasitikėjimas savimi, socialinė įtrauktis), artimiesiems (mažėja priežiūros našta, didėja asmens savarankiškumas kasdienėje veikloje) ir visuomenei (didėja asmens su negalia įtrauktis į visuomenę, keičiasi visuomenės požiūris į negalią pozityvesne linkme). Tyrimo duomenys rodo, kad savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo sėkmę laiduoja kuriama palanki edukacinė aplinka dienos centruose, sietina su saugios tiek fizinės, tiek emocinės aplinkos užtikrinimu, aiškia veiklų struktūra ir dienotvarke, teigiamais tarpusavio santykiai tarp darbuotojų ir asmenų su intelekto negalia, vizualizacijos taikymu, įgūdžių ugdymo nuoseklumu ir, kartojimu, individualaus tempo laikymuisi, atliepiant asmens poreikius bei mokymu(si) per realias situacijas. Tyrimas atskleidė, kad socialinio darbuotojo vaidmuo ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius pasireiškia per šiuos vaidmenis: įgalintojo, mokytojo, tarpininko, bendruomenės edukatoriaus ir emocinio palaikytojo. Įgalintojo vaidmuo siejamas su asmens savarankiškumo skatinimu ir sprendimų priėmimo gebėjimų stiprinimu, mokytojo – su nuosekliu įgūdžių formavimu, tarpininko – su bendradarbiavimo tarp asmens, šeimos ir specialistų užtikrinimu, bendruomenės edukatoriaus – su bendruomenės švietimo ir jos teigiamo požiūrio į asmenis su negalia formavimą ir asmens su negalia įtraukties skatinimu, o emocinio palaikytojo – su asmens motyvavimu, jo pasitikėjimo savimi stiprinimu ir emocinės gerovės palaikymu. Tyrimas parodė, kad socialiniam darbuotojui, dirbančiam su asmenimis, turinčiais intelekto negalią, yra svarbios žinios apie intelekto negalią, taip pat socialinio darbo metodikos žinios, analitiniai, bendravimo ir bendradarbiavimo, organizaciniai, asmens motyvavimo įgūdžiai, kantrybė, pagarba žmogui ir tikėjimas jo galimybėmis. Tyrimas atskleidė, kad ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius susiduriama su įvairiais iššūkiais: asmens motyvacijos stoka ir greitu pasidavimu, patyrus nesėkmę, nerimu naujose situacijose ir pasimetimu, lėtu įgūdžių įsisavinimu, įvairiomis baimėmis, taip pat asmens šeimos bendradarbiavimo su dienos centro specialistais stoka ir asmens perdėta globa namuose. Tyrimas parodė, kad šių iššūkių įveikai taikomi sprendimo būdai apima bendradarbiavimą su asmens šeima, komandinį atvejų aptarimą, kolegų pagalba ir palaikymą sprendžiant sunkumus, bei supervizijų taikymą, kuris padeda spręsti sudėtingas situacijas, stiprina specialistų kompetencijas ir užtikrina efektyvesnį darbą.

      8  28
  • Item type:ETD,
    Asmenų su intelekto negalia įgalinimas dienos centruose
    [Empowerment of Persons with Intellectual Disabilities in Day care Centers]
    magister thesis[2026][S005]
    Jokšienė, Danguolė

    Dienos centrai asmenų, turinčių intelekto negalią, įgalinimo kontekste atlieka labai svarbų vaidmenį. Įrodyta, kad lankydami dienos centrus jie gerina emocinę savijautą, plečia socialinį tinklą, kelia savivertę, didina savarankiškumą ir motyvaciją įsilieti į bendruomenę. Vis dėlto, dienos socialinės globos dienos centruose asmenims su intelekto negalia tematika mažai tyrinėta, dėl to svarbu atskleisti asmenų su intelekto negalia įgalinimo dienos centruose realią praktiką. Tyrimas atskleidė, kad dienos centruose vadovaujamasi žmogaus teisėmis grįstu negalios modeliu, užtikrinamas asmenų su intelekto negalia orumas, vyksta jų įtraukimas į sprendimų priėmimą, stiprinami jų socialiniai ir profesiniai įgūdžiai, skatinamas savarankiškumas, užtikrinamas artimas ryšys su socialiniais darbuotojais, o paslaugos pritaikomos individualiems poreikiams. Asmenų su intelekto negalia įgalinimo dienos centruose nauda pasireiškia jiems patiems (gerinama jų gyvenimo kokybė, užtikrinamas kokybiškas užimtumas, tarpusavio bendravimas, vykdoma savarankiškumo plėtra), jų artimiesiems (mažinama priežiūros našta), socialiniams darbuotojams (vyksta profesinis tobulėjimas ir asmeninis augimas, pasireiškia pasitenkinimas atliekamu darbu) ir visuomenei (pozityvia linkme kinta požiūris į negalią). Intelekto negalią turinčių asmenų įgalinimui įtakos turi jų motyvacija ir nusiteikimas, socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su jų artimaisiais, pakankami dienos centro ištekliai ir palankus mikroklimatas. Socialiniai darbuotojai dienos centre atlieka skirtingus vaidmenis: informacijos teikėjų ir konsultantų, globėjų, mokytojų ir motyvatorių, įgalintojų, tarpininkų, vertintojų, administratorių ir mobilizuotojų. Tyrimas atskleidė praktinius socialinių darbuotojų sunkumus, susijusius su negalią turinčiais asmenimis (jų motyvacijos stoka, priešišku nusiteikimu), jų artimaisiais (ugdymo netęsimas namų aplinkoje, per dideli lūkesčiai socialiniams darbuotojams), profesinius sunkumus (tinkamų veiklos metodų atradimas, didelis darbo krūvis, socialinio darbo profesijos nepakankamas vertinimas visuomenėje, emociniai sunkumai), specialistų bendradarbiavimo stoka. Socialiniai darbuotojai, siekdami įveikti sunkumus, dirba su negalią turinčių asmenų artimaisiais, dalyvauja supervizijose ir intervizijose, asmeniškai kalba su kolegomis ir siekia išlaikyti asmeninio ir profesinio gyvenimo balansą. Tyrimas išryškino asmenų su intelekto negalią įgalinimo dienos centruose tobulinimo kryptis: darbo aplinkos gerinimą (aprūpinimą reikiamomis darbo priemonėmis, biurokratinės naštos ir darbo krūvio mažinimą, mikroklimato gerinimą), profesinių kompetencijų tobulinimą (darbuotojų metodinių užsiėmimų, mokymų įstaigoje užtikrinimą, stažuotes ir mokymus užsienyje).

      6  21
  • Item type:ETD,
    Asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija
    [The social integration of ex-offenders]
    magister thesis[2026][S005]
    Liknickaitė, Aistė

    Darbo tema – asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija. Temos aktualumas. Ši tema yra aktuali, nes Lietuvoje vis dar išlieka pakartotinio nusikalstamumo problema, o buvusių nuteistųjų integracija į visuomenę dažnai yra sudėtinga. Nors pastaraisiais metais didinamas dėmesys nuteistųjų resocializacijai įkalinimo įstaigose , praktikoje vis dar kyla nemažai sunkumų asmens pasirengimui sėkmingai integruotis visuomenėje atlikus bausmę. Svarbu analizuoti, kaip realiai vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, integracija visuomenėje ir koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo šiame procese Mokslinė problema Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojęs "Iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų paleidžiamų (paleistų) asmenų socialinės integracijos tvarkos aprašas", kuriuo siekiama pagerinti buvusių nuteistųjų socialinę integraciją, tačiau tyrimų atskleidžiančių realias socialinės integracijos įgyvendinimo praktikas stinga. Keliami šie probleminiai klausimai: Kuo reikšmingi asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę socialinės integracijos pokyčiai? Kaip vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija? Kokie veiksniai turi įtakos sėkmingai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinei integracijai? Kokie kyla sunkumai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese? Koks socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Tyrimo objektas: asmenų, paleidžiamų (paleistų) iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų, socialinė integracija. Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos galimybes. Tyrimo uždaviniai: Pateikti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos ypatumus. Atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtis. Aptarti socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Identifikuoti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos įgyvendinimo praktines realijas, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis. Tyrimo metodai. Tyrime buvo taikyta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, pusiau struktūruotas interviu. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimo išvados. Pagrindinės asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtys yra visuomenėje vyraujanti stigmatizacija, ribotos įsidarbinimo galimybės, būsto problemos, nepakankamas socialinių ryšių palaikymas, priklausomybės, žema savivertė bei nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Šie veiksniai veikia kompleksiškai, stiprindami vienas kitą ir apsunkindami asmens galimybes sėkmingai įsitvirtinti visuomenėje. Stigmatizuojantis visuomenės požiūris mažina buvusių nuteistųjų galimybes įsidarbinti ir integruotis į socialinę aplinką, o ribotos užimtumo galimybės lemia finansinį nestabilumą ir apsunkina būsto išlaikymą. Silpni arba nutrūkę socialiniai ryšiai mažina emocinę ir praktinę paramą, kuri yra svarbi adaptacijos laikotarpiu. Vidiniai sunkumai riboja asmens gebėjimą aktyviai spręsti kylančias problemas ir priimti pagalbą. Nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo sustiprina šių kliūčių poveikį, nes asmuo lieka be nuoseklaus palaikymo pereinamuoju laikotarpiu. Dėl šių priežasčių didėja socialinės atskirties rizika, o nesėkminga adaptacija gali lemti grįžimą prie ankstesnio elgesio modelių ir pakartotinį nusikalstamumą. Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese yra reikšmingas ir daugialypis. Socialinis darbuotojas vertina asmens poreikius, rengia individualų socialinės integracijos planą, teikia informacinę, konsultacinę ir tarpininkavimo pagalbą, stiprina asmens motyvaciją bei koordinuoja pagalbos teikimą bendradarbiaudamas su kitomis institucijomis ir organizacijomis. Empiriniu tyrimu atskleistas pagalbos poreikis asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese bei socialinio darbuotojo vaidmens raiška šiame procese. Įkalinimas daro poveikį asmens socialiniams ryšiams - jie silpnėja arba nutrūksta, mažėja asmens socialinis palaikymas. Kontroliuojamoje įkalinimo įstaigos aplinkoje ribojamas asmens savarankiškumas, kuris išėjus į laisvę pasireiškia sunkumais priimant sprendimus, planuojant laiką ir organizuojant kasdienį gyvenimą. Ne visi asmenys įkalinimo įstaigoje yra motyvuoti ir aktyviai dalyvauja resocializacijos procese ar pasinaudoja siūlomomis galimybėmis ir po bausmės atlikimo jiems kyla įvairių praktinių sunkumų integruojantis į visuomenę. Asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, yra reikalinga kompleksinė, nuosekli ir individualizuota pagalba. Nustatyta, kad svarbi palydimoji pagalba, užtikrinanti nuoseklų asmens lydėjimą pereinamuoju laikotarpiu ir padedanti mažinti pasimetimą bei stiprinti savarankiškumą. Socialinis darbuotojas vykdo įvairiapuses veiklas: užmezga kontaktą su asmeniu dar įkalinimo įstaigoje, vertina jo poreikius, planuoja socialinės integracijos priemones, teikia konsultacijas, teikia palydimąją pagalbą, padeda spręsti būsto, užimtumo, dokumentų, sveikatos ir kitas problemas, motyvuoja asmenį, bendradarbiauja su kitomis institucijomis, siekiant atliepti asmens poreikius. Socialiniai darbuotojai susiduria su įvairiais sunkumais, pagalbos socialiniam darbuotojui stoka, asmens motyvacijos, socialinių įgūdžių stoka, asmens priklausomybės, artimųjų palaikymo stygius bei visuomenės stigmatizuojantis požiūris į buvusius nuteistuosius. Socialiniams darbuotojams padeda spręsti sunkumus bendradarbių pagalba, intervizijos ir supervizijos bei mokymai. Socialinio darbuotojo veikla yra reikšminga asmeniui, nes padeda atkurti pasitikėjimą savimi, spręsti kasdienio gyvenimo problemas; šeimai – nes prisideda prie santykių atkūrimo ir stiprinimo; visuomenei - nes mažina socialinę atskirtį ir pakartotinio nusikalstamumo riziką.

      2  45
  • Item type:ETD,
    Psichosocialinė parama suaugusiems, išgyvenantiems krizes
    [Psychosocial support for adults experiencing crises]
    magister thesis[2026][S005]
    Švickis, Ignas

    -.

      8  1
  • Item type:ETD,
    Šeimos patirtys susiduriant su vaiko hospitalizacija
    [Family experiences dealing with a child‘s hospitalization]
    magister thesis[2025][S005]
    Makejeva, Anastasija

    Mokslinė problema: kokia yra šeimos patirtis susiduriant su vaiko hospitalizacija? Tyrimo objektas: šeimos patirtis susiduriant su vaiko hospitalizacija. Tyrimo tikslas: ištirti šeimos patirčių įvairovę, susidūrus su vaiko hospitalizacija. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros sisteminė ir lyginamoji analizė, pusiau struktūrizuotas hospitalizuotų vaikų šeimų interviu (kokybinis tyrimas), interviu turinio analizė. Darbą sudaro sąvokų žodynas, įvadas, trys pagrindinės darbo dalys – teorinės ir empirinė, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis, priedai. Pirmoje dalyje atliekama vaiko hospitalizacijos ir šeimos patirčių teorinė analizė, analizuojant hospitalizacijos procesą iš vaiko ir jo šeimos perspektyvos, vertinant įvairialypes šeimų patirtis hospitalizuojant vaiką. Antroje dalyje akcentuojamas svarbus socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų ligoninėje, teikiant psichosocialinę pagalbą šeimai. Čia taip pat analizuojama į šeimą orientuotos sveikatos priežiūros koncepcija vaikų ligoninėje. Trečioje dalyje pateikiama tyrimo metodologija, atliekama tyrimo rezultatų analizė ir apibendrinimas, vykdoma diskusija. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad mamos, kurių vaikai atsidūrė ligoninėje, patyrė įvairių patirčių – teigiamų (pvz., aiškumas, kaip padėti vaikui, požiūrio kaita), neigiamų (pvz., nerimas, laukimas, nežinomybė, mažesnis dėmesys kitam vaikui), arba ir teigiamų, ir neigiamų. Esant vaikų hospitalizacijai, šeimos labiausiai jautė psichologinės (emocinės), socialinių darbuotojų pagalbos poreikį. Gauta psichosocialinė pagalba buvo įvertinta arba teigiamai, arba neigiamai (tada, kada ji buvo pavėluota arba jos buvo stokojama). Būta atvejų, kai šeimos išvis nesulaukė jokios psichosocialinės pagalbos. Socialinių darbuotojų vaidmuo vaikų ligoninėje buvo apibūdintas įvairiai – kaip daugialypis (įvairių vaidmenų visuma) arba konkretus (informacijos teikimas, konsultavimas, emocinė pagalba, tarpininkavimas). Kai kada socialiniai darbuotojai pagalbą suteikė tik formaliai arba nesuteikė jokios. Dalis socialinių darbuotojų stokojo sisteminio vaidmens atlikimo, nes nesilaikė į šeimą orientuotos sveikatos priežiūros požiūrio (savo veiklą atliko formaliai). Šeimų nuomone, dažniausiai socialiniai darbuotojai vaikų ligoninėse atliko instrumentinį, emocinį ir informacinį vaidmenis. Nors socialiniai darbuotojai atliko labai daug vaidmenų, suteikdami psichosocialinę pagalbą šeimai, tačiau iš bendro tyrimo konteksto paaiškėjo, kad svarbiausi vaidmenys yra du – tai emocinės pagalbos teikimas ir tarpininkavimas.

      9  19
  • Item type:ETD,
    Socialinis darbas su riziką patiriančiomis šeimomis: santykių su šeima kūrimo patirtys
    [Social work with families facing social risk: experiences of building relationships with families]
    magister thesis[2025][S005]
    Rasimavičienė, Deimantė

    -.

      145