Edukologijos ir socialinio darbo institutas / Institute of Educational Sciences and Social Work
X grupinio gyvenimo namų darbuotojų patirtys ir iššūkiai dirbant su suaugusiais asmenimis su negaliaItem type:ETD, [Experiences and challenges of X group living home staff working with adults with disabilities]magister thesis[2026][S005]Tamulevičienė, JurgitaPasikeitus įprastoms paslaugų teikimo asmenims su negalia sąlygoms ir reikalavimams, paslaugas grupinio gyvenimo namuose teikiantiems darbuotojams teko iš naujo mokytis naujų darbo metodų, priprasti prie naujų taisyklių ir reikalavimų, keisti savo vidines profesines nuostatas ir suvokimą apie asmenis su negalia, jų poreikius, galimybes ir šių galimybių ugdymą. Todėl institucinės pertvarkos ir nuolatinės kaitos kontekste tampa svarbūs iššūkiai, su kuriais tenka susidurti darbuotojams teikiant paslaugas suaugusiems asmenims su negalia, gyvenantiems grupinio gyvenimo namuose (toliau GGN). Darbo objektas: X grupinio gyvenimo namų darbuotojų patirtys ir iššūkiai dirbant su negalią turinčiais suaugusiais asmenimis. Darbo tikslas: išanalizuoti darbo su negalią turinčiais suaugusiais asmenimis praktinę patirtį grupinio gyvenimo namuose. Darbo uždaviniai: 1. Atskleisti teorinius grupinio gyvenimo namų asmenims su negalia kūrimosi institucinės pertvarkos proceso kontekste aspektus. 2. Atskleisti paslaugų suaugusiems asmenims su negalia teikimo grupinio gyvenimo namuose specifiką. 3. Ištirti X grupinio gyvenimo namų darbuotojų požiūrį į patirtis bei iššūkius dirbant su suaugusiais asmenimis su negalia. Darbo metodai - mokslinės literatūros šaltinių ir teisės aktų analizė, interviu, turinio (content) analizė. Išvados: Tyrimo metu nustatyta, kad kuriant grupinio gyvenimo namus ir jų kontekstą buvo susidurta su nežinomybe, tačiau teko priimti pokyčius, susipažinti su paslaugų gavėjais ir kaupiant naują patirtį konstruoti naujus santykius grupinio gyvenimo namų aplinkoje. Pasitelkiant pedagogines bei psichologines, teisines ir medicinines žinias, taikant individualius ir grupinius darbo metodus, pasiskirstant atsakomybės sritis buvo individualizuojamos veiklos, planuojama ir kuriama grupinio gyvenimo namų dienotvarkė, sudaromas meniu, įtraukiant į planavimą ir paslaugų gavėjus. Dienotvarkės turinį sudarė kėlimasis, pusryčiai, vaistų gėrimas, tvarkymasis, įvairios veiklos, dalyvavimas renginiuose, pietūs, vakarienė, laisvalaikio ir švenčių organizavimas bei įvairios griežtai nenustatytos veiklos. Tai padėjo pasiekti reikšmingų pokyčių: sustiprėjo negalią turinčių asmenų pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, kasdieniai įgūdžiai, emocinė savijauta, buvo sudarytos galimybės dalyvauti bendruomenės veiklose, palaikyti santykius su kaimynais, sukurta namų aplinka. Šie pokyčiai skatinami motyvuojant ir pasitelkiant empatiją bei kantrybę. Susidurta su negalią turinčių asmenų motyvacijos silpnėjimu ir prieštaravimais, kilo iššūkių dėl pokyčių baimės, didesnio darbo krūvio, visuomenės priešiškumo, paslaugų gavėjų motyvacijos trūkumo, informacijos ir patirties stokos, organizacinių iššūkių ir netikėtų situacijų. Sunkumus siūloma spręsti tobulinant darbo organizavimą ir skatinant negalią turinčių asmenų įdarbinimą, užimtumą.
3 8 Globoje užaugusių moterų motinystės patirčių naratyvaiItem type:ETD, [Narratives of Motherhood Experiences of Women Who Grew Up in Care]magister thesis[2026][S005]Talalajevienė, IndrėŠio magistro darbo tikslas – atskleisti, kaip globos sistemoje (institucijoje ar pas globėjus) užaugusių moterų vaikystės patirtys formuoja jų motinystės suvokimą, kylančius iššūkius ir asmeninio atsparumo mechanizmus. Tyrimo problema orientuota į tai, kaip augimas ne biologinėje šeimoje veikia moters savivoką bei motinystės praktiką ir su kokiais psichologiniais bei instituciniais iššūkiais susiduria šios mamos, kurdamos asmeninį atsparumą dažnai stigmatizuojančioje aplinkoje. Magistro darbą sudaro įvadas, trys pagrindiniai skyriai (teorinė, metodologinė ir empirinė dalys), išvados bei rekomendacijos. Teorinėje dalyje analizuojamas idealizuotas motinystės modelis, remiantis JAV feministine (E. N. Glenn, A. O’Reilly) bei specifiška Lietuvos (sovietinio ir posovietinio paveldo) perspektyva. Taip pat analizuojama iš anksto nuteisiančios valstybės socialinės politikos kritika bei „neutralizuotos motinos“ fenomenas. Empiriniam tyrimui atlikti pasitelktas kokybinis tyrimo metodas. Duomenys rinkti 2026 m. balandžio mėnesį taikant pusiau struktūruoto (giluminio) naratyvinio interviu metodą. Tikslinės (kriterinės) atrankos būdu tyrime dalyvavo 7 moterys, turinčios augimo vaikų namuose arba globėjų šeimose patirtį ir šiuo metu auginančios vieną ar daugiau vaikų. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę, išskiriant prasminius vienetus ir grupuojant juos į kategorijas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad motinystė po gyvenimo globos sistemoje pasižymi unikalia priešprieša tarp nevalingo praeities traumų atkartojimo ir didžiulės asmeninės stiprybės. Ekonominėje plotmėje šios moterys susiduria su didele skurdo rizika, nes į savarankišką gyvenimą žengia neturėdamos jokių finansinio raštingumo pagrindų ar materialinio užnugario. Vertinant institucijų veiklą, išryškėja akivaizdžiai ydinga praktika: vaiko teisių apsaugos ir socialinių paslaugų sistema dažniausiai remiasi ne pagalbos, o baudžiamuoju bei griežtos biurokratinės kontrolės principu. Dėl nerealių visuomenės lūkesčių ir tiesioginio institucijų kišimosi susiformuoja sudėtingas ir įtemptas moters, vaiko bei valstybės santykis. Buvusios globotinės nuolat susiduria su išankstiniu visuomenės pasmerkimu (vadinamąja „nematoma našta“). Būtent tai atbaido jas nuo bet kokio noro prašyti specialistų pagalbos, net ir susidūrus su visiškai natūraliomis motinystės krizėmis. Nepaisant visų sisteminių kliūčių, tyrimas atskleidžia išskirtinę šių moterų dvasinę tvirtybę. Motinystė joms virsta galingu savitėvystės (angl. re-parenting) procesu. Sąmoningai nutraukdamos iš kartos į kartą perduodamų traumų grandinę, jos kuria atvirą, atjauta ir besąlygišku pasitikėjimu pagrįstą ryšį su savo vaikais. Darbo išvadose pabrėžiama, kad norint užtikrinti sklandų šių šeimų įsiliejimą į visuomenę, būtinas esminis valstybės politikos lūžis. Privaloma pereiti prie žmogišku ryšiu paremto socialinio darbo, užtikrinti nesmerkiančią psichologinę pagalbą ir kurti patikimus lygiavertės mentorystės tinklus.
3 11 Ugdymo karjerai paslaugos pradinėje mokykloje: karjeros specialistų patirtisItem type:ETD, [Career Education Services in Primary School: The Experience of a Career Counselor]magister thesis[2026][S007]Jasienė, TomaTikslas yra išanalizuoti ugdymo karjerai ypatumus pradinėje mokykloje. Tiriamieji: pradinės mokyklos karjeros specialistai. Darbo metodai. Mokslinės literatūros analizė, pusiau struktūruotas interviu. Tyrimo metu buvo apklausti 5 karjeros specialistai dirbantys su pradinių klasių mokiniais. Tyrimo rezultatai. Karjeros specialistai labiau vadovaujasi šiuolaikine karjeros samprata. Ugdymo karjerai veiklos dažniausiai įgyvendinamas per renginius, integracija. Taikomi aktyvūs ir patyriminiai metodai, kurie skatina mokinių įsitraukimą, motyvaciją bei socialinių gebėjimų ugdymą. Karjeros specialistai nurodė, kad svarbų vaidmenį ugdymo karjerai prakinių klasių lygmenyje turi bendradarbiavimas su mokinių tėvais, vyresnių klasių mokiniais. Tačiau išryškėjo iš pagrindiniai iššūkiai – ugdymo karjerai veiklų fragmentiškumas, metodinių priemonių stoka ir nepakankamas bendradarbiavimas mokyklos viduje.
5 18 Asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo galimybės socialinio darbo konteksteItem type:ETD, [Opportunities for ensuring the sexual health of people with intellectual disabilities in the context of social work]magister thesis[2026][S005]Daugirdaitė, RugilėTyrimo tikslas – išanalizuoti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo galimybes socialinio darbo kontekste. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo galimybių teorinį kontekstą. 2. Išanalizuoti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos poreikius ir jų užtikrinimo aspektus. 3. Ištirti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo galimybes socialinio darbo kontekste, atskleidžiant jų asmenines galimybes rūpintis savo lytine sveikata bei socialinių darbuotojų taikomas pagalbos praktikas. 4. Išanalizuoti socialinių darbuotojų patiriamus iššūkius, siekiant užtikrinti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinę sveikatą, išskiriant sąlygas reikalingas lytinės sveikatos užtikrinimo gerinimui. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, kokybinis tyrimo metodas, taikant pusiau struktūruotą interviu. Duomenų analizei taikyta kokybinė turinio (content) analizė. Tyrimo dalyviai ir imtis: tyrime dalyvavo 9 socialiniai darbuotojai, dirbantys su asmenimis, turinčiais intelekto negalią. Imtis sudaryta, taikant tikslinę atranką pagal iš anksto nustatytus kriterijus. Tyrimo rezultatai: 1. Teorinė analizė atskleidė, kad tarptautiniuose ir nacionaliniuose dokumentuose asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos teisės pripažįstamos kaip žmogaus teisių dalis. Socialiniai darbuotojai atlieka svarbų vaidmenį, sudarydami galimybes asmenims, turintiems intelekto negalią, gauti lytinės sveikatos užtikrinimui reikalingas paslaugas. Neretu atveju lytinės sveikatos teisių įgyvendinimą apsunkina specialistų kompetencijų stoka, įstaigos metodinių rekomendacijų trūkumas ir griežtos vidaus taisyklės. 2. Asmenys, turintys intelekto negalią, kaip ir kiti visuomenės nariai, turi emocinio artumo, intymių ir lytinių santykių poreikius. Siekiant užtikrinti asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinę sveikatą, svarbu teikti asmens individualius gebėjimus atitinkantį lytinį švietimą. Informacijos trūkumas lemia šių asmenų lytinės sveikatos pažeidžiamumą, jie susiduria su didesne lytiškai plintančių infekcijų sergamumo, neplanuoto nėštumo ir seksualinės prievartos rizika. 3. Ištirta, kad dalis asmenų, turinčių intelekto negalią, geba pasirūpinti savo intymios higienos priežiūra, atpažinti lytinės sveikatos problemas, ieškoti pagalbos ir įvardyti patiriamus sunkumus. Vis dėlto socialinių darbuotojų pasisakymai išryškino, kad neretu atveju asmenys, turintys intelekto negalią, susiduria su sunkumais pagalbos ieškojimo procese, turi ribotus intymios higienos priežiūros įgūdžius ir menkus gebėjimus atpažinti seksualinės prievartos požymius, jie linkę romantizuoti toksiškus santykius. Socialiniai darbuotojai taiko tokias pagalbos praktikas: organizuoja medicininę pagalbą, vykdo seksualinės prievartos prevenciją, teikia emocinį palaikymą, esant lytinių organų žalojimo rizikai organizuoja papildomas pagalbos priemones. Specialistai ugdo asmenų, turinčių intelekto negalią, suvokimą apie pagarbius tarpusavio santykius, padeda suprasti savo teises į kūno neliečiamybę ir savarankišką apsisprendimą, moko atpažinti rizikingas situacijas ir prievartos požymius bei akcentuoja intymios higienos priežiūros ir saugaus lytinio elgesio svarbą. 4. Socialiniai darbuotojai susiduria su aiškių metodinių gairių stoka ir nepakankama teisėsaugos institucijų reakcija. Specialistų pagalba turi aiškias ribas: jie gali informuoti, konsultuoti ir įspėti asmenis apie rizikingas situacijas ir galimas to pasekmes, tačiau negali kontroliuoti galutinių jų pasirinkimų. Konsultacijų metu socialiniai darbuotojai susiduria su profesinių ribų peržengimo rizika – jų domėjimasis klientų lytine sveikata gali būti interpretuojamas kaip meilės ar artumo ženklas, o tai gali apsunkinti tolimesnį socialinių paslaugų teikimo procesą. Asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveikatos užtikrinimo gerinimui reikalingos šios sąlygos: parengtos aiškios teisinės ir metodinės gairės, porų privatumo teisės įgyvendinimas socialinės globos įstaigose, kvalifikuotų specialistų rengimas ir įtraukimas į komandas, pritaikytas lytinis švietimas asmenims, turintiems intelekto negalią, ir socialinių darbuotojų kompetencijų tobulinimas asmenų, turinčių intelekto negalią, lytinės sveiktos užtikrinimo srityje.
13 21 Organizacinis atsparumas priimant naujus paslaugų teikimo ir valdymo iššūkius socialines paslaugas teikiančiose organizacijoseItem type:ETD, [Organizational Resilience in Addressing New Challenges in Service Delivery and Management within Social Service Organizations]magister thesis[2026][S005]Matulevičienė, NeringaDarbo tema: Organizacinis atsparumas priimant naujus paslaugų teikimo ir valdymo iššūkius socialines paslaugas teikiančiose organizacijose. Organizacinis atsparumas šiuolaikinėmis sąlygomis tampa vis svarbesniu socialinių paslaugų organizacijų veiklos aspektu. Socialinių paslaugų organizacijos veikia sudėtingomis ir dažnai neapibrėžtomis sąlygomis, todėl joms būtina gebėti užtikrinti paslaugų tęstinumą ir kokybę bei efektyviai reaguoti į kylančius iššūkius ir prisitaikyti prie pokyčių. Dėl šių priežasčių organizacinio atsparumo stiprinimas tampa esmine prielaida užtikrinti ilgalaikį veiklos stabilumą. Darbo tikslas – išanalizuoti organizacinio atsparumo teorinius aspektus ir įvertinti veiksnius bei strategijas, stiprinančias socialines paslaugas teikiančių organizacijų atsparumą praktikoje. Tyrimo objektas – socialines paslaugas teikiančių organizacijų organizacinio atsparumo raiška ir ją stiprinantys veiksniai. Darbo uždaviniai: 1. išanalizuoti organizacinio atsparumo sampratą, veiksnius ir stiprinimo strategijas socialines paslaugas teikiančių organizacijų veiklos kontekste; 2. atskleisti socialines paslaugas teikiančių organizacijų praktikas, identifikuojant atsparumą stiprinančius veiksnius; 3. identifikuoti pagrindinius socialinių paslaugų teikimo ir valdymo iššūkius ir įvertinti jų poveikį organizacijų atsparumui. Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, teorinė, metodologinė ir empirinė dalys. Teorinėje dalyje analizuojama organizacinio atsparumo samprata, pagrindiniai iššūkiai ir atsparumą stiprinančios strategijos, o empirinėje dalyje pristatoma tyrimo metodologija ir pateikiama tyrimo rezultatų analizė. Darbas baigiamas išvadomis ir rekomendacijomis. Darbo metodai: Teoriniai: mokslinės literatūros analizė, nagrinėjant organizacinio atsparumo sampratą, jo komponentus, socialinių paslaugų teikimo ir valdymo iššūkius bei atsparumą stiprinančias strategijas. Empiriniai: kokybinis tyrimas; duomenys rinkti pusiau struktūruoto interviu metodu, apklausiant aštuonis socialinių paslaugų organizacijų vadovus ekspertus; duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Duomenų kodavimui ir sisteminimui naudota kokybinių duomenų analizės programa „QDA Miner Lite“, leidusi sistemiškai išskirti pagrindines tyrimo kategorijas ir subkategorijas. Tyrimo rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad socialinių paslaugų organizacijų atsparumas yra kompleksinis ir dinamiškas procesas, formuojamas tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių. Tyrimo metu nustatyta, kad svarbiausi atsparumą stiprinantys veiksniai yra stipri ir įgalinanti lyderystė, darbuotojų įsitraukimas, aiški vidinė komunikacija ir pasitikėjimu grindžiama organizacinė kultūra. Svarbų vaidmenį taip pat atlieka efektyvus išteklių valdymas ir partnerystė. Organizacinis atsparumas stiprinamas tobulinant struktūrinius procesus, stiprinant organizacinį mokymąsi, plečiant bendradarbiavimo tinklus, diegiant inovacijas ir taikant naujoves. Identifikavus pagrindinius socialinių paslaugų teikimo ir valdymo iššūkius ir įvertinus jų poveikį organizacijų atsparumui, nustatyta, kad jie susiję su teisiniais ir reguliaciniais pokyčiais, paslaugų plėtros valdymu, finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumu, krizinėmis situacijomis, vidinės komunikacijos sutrikimais, kintančiais paslaugų gavėjų poreikiais bei struktūriniais ir administracinio valdymo pokyčiais. Šie iššūkiai daro neigiamą poveikį organizacijų veiklos stabilumui ir paslaugų tęstinumo užtikrinimui, tačiau kartu skatina organizacijas stiprinti vidinius veiklos procesus ir ieškoti naujų sprendimų.
8 20 Atvejo vadyba integruojant sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas intelekto ir (ar) psichosocialinę negalią turintiems asmenimsItem type:ETD, [Case management integrating health care and social services for persons with intellectual and/or psychosocial disabilities]magister thesis[2026][S005]Šimonienė, EglėŠiame darbe analizuojama atvejo vadyba integruojant sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas intelekto ir ar psichosocialinę negalią turintiems asmenims. Darbas aktualus, nes tai Lietuvoje mažai tyrinėta tema, susijusiu su praktiniu intelekto ir (ar) psichosocialinę negalią turinčių asmenų paslaugų prieinamumo ir kokybės užtikrinimo poreikiu. Atliktu tyrimu atskleidžiama, kad atvejo vadybininkas tampa „jungiamąja grandimi“ tarp sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos ir kitų sistemų dirbant su šiais asmenimis, kuris atstovaudamas klientui atlieka daugelį funkcijų. Tad atvejo vadyba integruojant sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas intelekto ir ar psichosocialinę negalią turintiems asmenims yra sritis, kuriai reikia teikti daugiau dėmesio organizaciniu ir sisteminiu lygmenimis.
7 17 Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos proceseItem type:ETD, [The role of a social worker in the socialization process of convicted persons]magister thesis[2026][S005]Butkevičienė, RamunėMagistro baigiamojo darbo tema - Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. Lietuvoje vykdomos bausmių vykdymo sistemos reformos kontekste nuteistųjų resocializacijai skiriama daug dėmesio, siekiant sumažinti nuteistųjų skaičių ir pakartotinį nusikalstamumą. Naujausi tyrimai rodo, kad siekiant sėkmingos nuteistų asmenų reintegracijos į visuomenę, būtina psichologinė ir socialinė parama bausmės atlikimo metu. Resocializacijos reformos kontekste nemažas dėmesys skiriamas socialinių darbuotojų vaidmeniui nuteistųjų resocializacijos procese. Mokslinių tyrimų analizė rodo, kad šiame procese stokojama tyrimų, analizuojančių socialinių darbuotojų praktinę patirtį. Todėl svarbu analizuoti realias socialinių darbuotojų patirtis, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją. Tyrime keliami probleminiai klausimai: kaip socialinis darbuotojas įgyvendina asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausmę, resocializaciją įkalinimo įstaigoje? Kokie veiksniai turi įtakos socialinio darbuotojo veiklai, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją? Su kokiais sunkumais susiduria socialiniai darbuotojai ir kaip juos sprendžia asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese? Tyrimo objektas - socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. Tyrimo tikslas – atskleisti teoriniu ir empiriniu aspektu socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos galimybes įkalinimo įstaigoje. 2. Aptarti socialinių darbuotojų veiklą asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. 3. Pateikti socialinių darbuotojų praktinę patirtį, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją įkalinimo įstaigose. Tyrimo metodai: Teoriniai metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų, susijusių su tema analizė, siekiant atskleisti teoriniu aspektu asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos ypatumus ir socialinio darbuotojo veiklą įkalinimo įstaigoje šių asmenų resocializacijos procese. Empiriniai metodai: pusiau struktūruotas interviu metodas, siekiant pateikti socialinių darbuotojų praktinę patirtį, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją įkalinimo įstaigose. Analizuojant interviu metu gautus duomenis, taikoma kokybinė turinio analizė. Tyrimo išvados: 1. Asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacija – tai sudėtingas, daugialypis procesas, kuriuo siekiama mažinti nuteistųjų pakartotinį nusikalstamumą bei užtikrinti visuomenės saugumą. Resocializacijos paskirtis bausmių vykdymo vietoje yra asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, įgalinimas gyventi nenusikalstant ir sėkmingai integruojantis į visuomenę po bausmės pabaigos. Nuteistųjų resocializacijos procesas įgyvendinamas per resocializacijos programas ir priemones, kurios taikomos individualizuotai, atliepiant nuteistojo poreikius. Programos skirtos koreguoti nuteistojo elgesį, mąstymą, ugdyti socialinius įgūdžius, atkurti socialinius ryšius, motyvuoti siekti pokyčio, gydytis priklausomybes. Mokslinių šaltinių bei teisinių dokumentų analizė atskleidė veiksnius, turinčius įtakos nuteistųjų resocializacijos įgyvendinimui įkalinimo įstaigose, kurie veikia makro, mezo ir mikro lygmenyse. Makro lygmenyje resocializacijos galimybėms įkalinimo įstaigoje turi politiniai, socialiniai, ekonominiai veiksniai. Mezo lygmenyje – tinkama įkalinimo įstaigos infrastruktūra, individualizuotas resocializacijos programų, priemonių parinkimas, atsižvelgiant į nuteistojo poreikius bei personalo profesionalumas. Mikro lygmenyje įtakos turi humaniškas ir individualizuotas požiūris į nuteistuosius, tinkamų, nežeminančių jų orumo, gyvenamųjų sąlygų užtikrinimas, teigiami kalėjimo personalo ir nuteistųjų santykiai. 2. Mokslinės literatūros bei teisės dokumentų analizė atskleidė socialinio darbuotojo veiklos svarbą įgyvendinant nuteistų asmenų resocializacijos procesą. Socialiniai darbuotojai, vykdydami savo profesinę veiklą, vadovaujasi sąžiningumo, bendradarbiavimo bei profesionalumo užtikrinimo principais. Atsižvelgdami į nuteistojo individualius poreikius bei nustatytus kriminogeninius veiksnius, kartu su nuteistuoju sudaro individualų nuteistojo resocializacijos planą, motyvuoja aktyviai dalyvauti individualiame plane numatytose resocializacijos priemonėse, taiko intervencines priemones, teikia socialinę pagalbą, vertina nuteistojo pokyčius. Socialinis darbuotojas, dirbdamas su nuteistaisiais, taiko individualaus ir grupinio darbo metodus, siekia padėti nuteistajam atstatyti ar sustiprinti socialinius ryšius su artimaisiais, bendradarbiauja su valstybinėmis įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis. 3. Empirinis tyrimas atskleidė, socialinio darbuotojo praktinės veiklos raišką įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją, veiksnius turinčius įtakos socialinio darbuotojo veiklai, įgyvendinant asmenų nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją, taip pat sunkumus, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese ir jų sprendimo priemones. Tyrimo rezultatai parodė, kad socialinio darbuotojo pasirinkimą dirbti su nuteistaisiais įkalinimo įtaigoje paskatino noras išbandyti save su kita paslaugų gavėjų grupe, gyvenimo aplinkybės lėmusios darbo paieškas bei pagalbos nuteistiesiems žmonėms teikimo prasmingumas. Tyrimas atskleidė socialinio darbuotojo darbo reikšmingumą įkalinimo įtaigoje, sietiną su nuteistųjų socialinių problemų sprendimu, resocializacijos priemonių nuteistajam planavimu, humanišku požiūriu į nuteistus asmenis, nuteistų asmenų kriminogeninių veiksnių mažinimu įgalinant juos keistis, saugumo jausmo suteikimu nuteistiems asmenims integruojantis į visuomenę. Tyrimas parodė, kad socialiniai darbuotojai, įgyvendindami asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją įkalinimo įstaigoje nustato nuteisto asmens poreikius, informuoja, konsultuoja, tarpininkauja, tvarko dokumentus, sudaro individualius nuteistųjų resocializacijos planus, juos įgyvendina bei stebi, taiko įvairias resocializacijos programas, bendradarbiauja su įstaigomis ruošiant nuteistąjį išėjimui į laisvę. Tyrimu identifikuoti socialinio darbuotojo taikomi metodai: individualaus darbo su nuteistuoju, darbo su grupe, darbo su bendruomene bei šeimos dienų organizavimas įkalinimo įstaigoje. Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad socialinis darbuotojas nuteistųjų asmenų resocializacijos procese bendradarbiauja su Resocializacijos skyriuje esančiomis komandomis, su įkalinimo įstaigoje esančiais skyriais, su savivaldybėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Tyrimas rodo, kad įgyvendinant nuteistųjų resocializaciją socialiniai darbuotojai pagalbą gauna iš kolegų, vadovybės. Taip pat jiems padeda Lietuvos kalėjimų tarnybos organizuojami mokymai. Tyrimo duomenys atskleidė, kad teigiamos įtakos socialinio darbuotojo veiklai, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją turi įkalinimo įstaigos veiksniai, sietini su tinkamomis darbo sąlygomis, su reguliariais resocializacijos skyriaus komandų susirinkimais, su mentoryste naujai atėjusiam darbuotojui, su pakankamu darbuotojų skaičiumi ir ne per dideliu darbo krūviu. Taip pat svarbią reikšmę įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją turi socialinio darbuotojo kompetencija ir patirtis, pagarba ir nusiteikimas padėti nuteistam asmeniui, emocinis atsparumas, socialinio darbuotojo motyvacija. Tyrimas atskleidė ir nuteistų asmenų individualius veiksnius, turinčius teigiamos įtakos socialinio darbuotojo veiklai - tai nuteistųjų motyvacija ir jų ryšių palaikymas su šeima bei artimaisiais. Tyrimu identifikuoti sunkumai, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese ir jų sprendimas. Tyrimo duomenys rodo, kad socialiniai darbuotojai nuteistųjų resocializacijos procese susiduria su instituciniais sunkumais, tokiais, kaip nuteistųjų bendrabutinio tipo gyvenamųjų patalpų sistema, uždaro ar pusiau atviro tipo bausmės atlikimo sąlygos, įkalinimo įstaigos taisyklės, žmogiškųjų išteklių stygius bei per didelis darbo krūvis. Taip pat sunkumų socialiniam darbuotojui kelia nuteisto asmens ypatumai, jo situacija, t. y., nuteistųjų subkultūros laikymasis, padaryto nusikaltimo neigimas, menkas nuteistųjų išsilavinimas, priklausomybių turėjimas, nuteistojo agresyvumas, impulsyvumas, manipuliacijos, motyvacijos stoka, nutrūkę ar menki ryšiai su artimaisiais. Tyrimas atskleidė, kad socialiniams darbuotojams sunkumus padeda spręsti vidinė įkalinimo įstaigos komunikacija, įkalinimo įstaigoje vykstančios intervizijos bei Lietuvos kalėjimų tarnybos socialiniams darbuotojams organizuojamos supervizijos.
18 27 Asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruoseItem type:ETD, [Developing independent living skills for people with intellectual disabilities at day care centres]magister thesis[2026][S005]Girdauskienė, NeringaMagistro darbe „Asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruose“ nagrinėjamas savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruose, analizuojant šio proceso teorines prielaidas ir socialinių darbuotojų praktinę patirtį. Tyrimo aktualumą lemia tai, kad asmenys su intelekto negalia stokoja savarankiško gyvenimo įgūdžių. Šių įgūdžių ugdymas tampa svarbia sąlyga didinant asmenų savarankiškumą, mažinant priklausomybę nuo kitų ir gerinant jų gyvenimo kokybę, įtrauktį į visuomenę. Dienos centrai tampa reikšminga socialine aplinka, kurioje sudaromos galimybės ugdyti praktinius, socialinius ir emocinius gebėjimus, stiprinti savarankiškumą bei skatinti asmenų įsitraukimą į visuomenę. Darbo tikslas – atskleisti asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose teorinius ir praktinius aspektus. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo svarbą. 2. Aptarti dienos centrų galimybes ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius. 3. Atskleisti socialinių darbuotojų vaidmenį ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius dienos centruose. 4. Identifikuoti asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose realijas, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Taikyti metodai: Teoriniai: mokslinės literatūros analizė, siekiant atskleisti savarankiško gyvenimo įgūdžių sampratą, jų ugdymo svarbą bei dienos centrų galimybes ugdant šiuos įgūdžius. Empiriniai: empiriniam tyrimui pasirinktas kokybinis tyrimo tipas, taikant pusiau struktūruotą interviu metodą, siekiant atskleisti socialinių darbuotojų patirtį ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius dienos centruose. Tyrimo duomenų analizei taikyta kokybinė turinio analizė. 1. Teorinė analizė atskleidė, kad asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiškumo galimybės priklauso nuo individualių ir aplinkos veiksnių. Individualūs veiksniai apima asmens su inetelekto negalią savivertę, savivoką, vidinę motyvaciją, emocinę būseną, kognityvinius gebėjimus bei turimus gyvenimo įgūdžius. Aplinkos veiksniai apima mikro lygmenį (šeimos parama, artimųjų požiūris į asmenį su negalia, specialistų pagalba). Mezo lygmenį (švietimo ir socialinių paslaugų sistema, dienos centrų veikla ir bendruomenės įsitraukimas) bei makro lygmenį (valstybinė socialinė politika, visuomenės požiūris į asmenis su intelekto negalia). Šių veiksnių visuma lemia asmens galimybes ugdytis savarankiškumo įgūdžius ir visavertiškai dalyvauti visuomenėje. Savarankiško gyvenimo įgūdžiai yra svarbus veiksnys, turintis įtakos asmenų su intelekto negalia gyvenimo kokybei, jų įtraukčiai į bendruomenę, visuomenę. Šie įgūdžiai yra įvairūs ir apima įvairias kasdieninio gyvenimo sritis: maisto gaminimą, asmens higieną, buities tvarkymą, orientaciją aplinkoje, technologijų naudojimą, saviraišką ir laisvalaikį, finansų valdymą, sprendimų priėmimą, socialinių santykių kūrimą bei palaikymą, emocijų pažinimą ir valdymą, savivoką. Asmenys su intelekto negalia dažnai susiduria su ribotais kasdienio gyvenimo įgūdžiais ir tam įtakos turi ne tik sutrikimo pobūdis, bet ypač didelę reikšmę turi aplinkos veiksniai, kurie gali riboti asmens savarankiškumo ugdymąsi. Todėl svarbu kurti asmenį įgalinančią ugdomąją aplinką, kurioje būtų palankios sąlygos ugdytis ir palaikyti savarankiško gyvenimo įgūdžius. 2. Dienos centrai atlieka svarbų vaidmenį gerinant asmenų su intelekto negalia kasdienį gyvenimą, suteikiant įvairias socialines paslaugas, kurios orientuotos į savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą ir socialinės įtraukties didinimą. Dienos centruose sudaromos sąlygos asmenims su intelekto negalia ugdyti kasdienius, socialinius ir praktinius įgūdžius per realias veiklas, tokias kaip savęs priežiūra, maisto gaminimas, finansų valdymas ar orientacija aplinkoje. Šių įgūdžių ugdymas grindžiamas struktūruota ir palaikančia aplinka, kurioje svarbus aiškus veiklų organizavimas, nuoseklumas ir kartojimas. Taip pat akcentuojamas individualizuotas ugdymo procesas, pritaikytas asmens gebėjimams ir poreikiams. Specialistų, šeimos ir bendruomenės bendradarbiavimas svarbi sąlyga, užtikrinanti ugdymo tęstinumą ir įgytų įgūdžių taikymą kasdieniame gyvenime. 3. Socialinis darbuotojas atlieka svarbų vaidmenį ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius .kurdamas palankią socioedukacinę aplinką šiems įgūdžius ugdyti. Mokslinių šaltinių analizė atskleidė, kad socialiniam darbuotojui ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius svarbu taikyti individualizuotą priėjimą, užmegzti ir palaikyti konstruktyvius santykius su asmeniu, ugdyti įgūdžius įvairiose kasdienėse veiklose, pasitelkiant praktinį mokymą realiose gyvenimo situacijose. Svarbią reikšmę turi bendradarbiavimas su asmens šeima, dienos centro ir kitų įstaigų specialistais, bendruomene. Socialinės aplinkos įtraukimas, apimantis šeimos, bendruomenės ir institucijų dalyvavimą sudaro galimybes pritaikyti įgūdžius už dienos centro ribų bei užtikrina jų tęstinumą kasdieniame gyvenime. 4. Tyrimas atskleidė asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose realijas. Nustatyta, kad asmenys su intelekto negalia stokoja, savęs priežiūros (asmens higienos, apsirengimo) buitinių (maisto gaminimo, namų ruošos), finansinio raštingumo (pinigų pažinimo, atsiskaitymo, pirkinių planavimo) bei socialinių ir emocinių įgūdžių (bendravimo, konfliktų sprendimo, emocijų atpažinimo ir valdymo, dienotvarkės planavimo). Tyrimo duomenys parodė, kad šių įgūdžių stokai įtakos turi artimųjų menki lūkesčiai dėl intelekto negalią turinčio asmens ir jo perdėta globa, negalios pobūdis ir kognityviniai sunkumai, trauminės patirtys. Nustatyta, kad dienos centruose ugdomi savęs priežiūros (asmens higienos, apsirengimo, savitvarkos, maisto ruošos pagrindų, buities darbų), finansinio raštingumo (pinigų pažinimo, apsipirkimo, dokumentų tvarkymo) bei socialiniai–emociniai (bendravimo, konfliktų sprendimo, emocijų atpažinimo ir valdymo, darbo grupėje) įgūdžiai. Ugdant savarankiško gyvenimo įgūdžius socialiniai darbuotojai taiko įvairius būdus: individualų darbą, mokymą per mažus žingsnius, asmens motyvavimą, mokymąsi realiose situacijose. Be to, tyrimas atskleidė, kad svarbią reikšmę, ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius, turi dienos centro komandos bendradarbiavimas, įgalinantis komandos narius, užtikrinti nuoseklų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą, spręsti kylančius sunkumus Taip pat svarbią reikšmę turi ir dienos centro specialistų bendradarbiavimas su asmens šeima/globėjais bei bendruomene, kuris leidžia užtikrinti ugdymo tęstinumą skirtingose aplinkose, sudaro galimybes įtvirtinti įgytus įgūdžius kasdieniame gyvenime, atliepti asmens su intelekto negalia individualius poreikius ir skatina jo socialinę įtrauktį. Tyrimu nustatyta, kad savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas daro teigiamą poveikį asmeniui (didėja jo savarankiškumas, pasitikėjimas savimi, socialinė įtrauktis), artimiesiems (mažėja priežiūros našta, didėja asmens savarankiškumas kasdienėje veikloje) ir visuomenei (didėja asmens su negalia įtrauktis į visuomenę, keičiasi visuomenės požiūris į negalią pozityvesne linkme). Tyrimo duomenys rodo, kad savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo sėkmę laiduoja kuriama palanki edukacinė aplinka dienos centruose, sietina su saugios tiek fizinės, tiek emocinės aplinkos užtikrinimu, aiškia veiklų struktūra ir dienotvarke, teigiamais tarpusavio santykiai tarp darbuotojų ir asmenų su intelekto negalia, vizualizacijos taikymu, įgūdžių ugdymo nuoseklumu ir, kartojimu, individualaus tempo laikymuisi, atliepiant asmens poreikius bei mokymu(si) per realias situacijas. Tyrimas atskleidė, kad socialinio darbuotojo vaidmuo ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius pasireiškia per šiuos vaidmenis: įgalintojo, mokytojo, tarpininko, bendruomenės edukatoriaus ir emocinio palaikytojo. Įgalintojo vaidmuo siejamas su asmens savarankiškumo skatinimu ir sprendimų priėmimo gebėjimų stiprinimu, mokytojo – su nuosekliu įgūdžių formavimu, tarpininko – su bendradarbiavimo tarp asmens, šeimos ir specialistų užtikrinimu, bendruomenės edukatoriaus – su bendruomenės švietimo ir jos teigiamo požiūrio į asmenis su negalia formavimą ir asmens su negalia įtraukties skatinimu, o emocinio palaikytojo – su asmens motyvavimu, jo pasitikėjimo savimi stiprinimu ir emocinės gerovės palaikymu. Tyrimas parodė, kad socialiniam darbuotojui, dirbančiam su asmenimis, turinčiais intelekto negalią, yra svarbios žinios apie intelekto negalią, taip pat socialinio darbo metodikos žinios, analitiniai, bendravimo ir bendradarbiavimo, organizaciniai, asmens motyvavimo įgūdžiai, kantrybė, pagarba žmogui ir tikėjimas jo galimybėmis. Tyrimas atskleidė, kad ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius susiduriama su įvairiais iššūkiais: asmens motyvacijos stoka ir greitu pasidavimu, patyrus nesėkmę, nerimu naujose situacijose ir pasimetimu, lėtu įgūdžių įsisavinimu, įvairiomis baimėmis, taip pat asmens šeimos bendradarbiavimo su dienos centro specialistais stoka ir asmens perdėta globa namuose. Tyrimas parodė, kad šių iššūkių įveikai taikomi sprendimo būdai apima bendradarbiavimą su asmens šeima, komandinį atvejų aptarimą, kolegų pagalba ir palaikymą sprendžiant sunkumus, bei supervizijų taikymą, kuris padeda spręsti sudėtingas situacijas, stiprina specialistų kompetencijas ir užtikrina efektyvesnį darbą.
8 28 Asmenų su intelekto negalia įgalinimas dienos centruoseItem type:ETD, [Empowerment of Persons with Intellectual Disabilities in Day care Centers]magister thesis[2026][S005]Jokšienė, DanguolėDienos centrai asmenų, turinčių intelekto negalią, įgalinimo kontekste atlieka labai svarbų vaidmenį. Įrodyta, kad lankydami dienos centrus jie gerina emocinę savijautą, plečia socialinį tinklą, kelia savivertę, didina savarankiškumą ir motyvaciją įsilieti į bendruomenę. Vis dėlto, dienos socialinės globos dienos centruose asmenims su intelekto negalia tematika mažai tyrinėta, dėl to svarbu atskleisti asmenų su intelekto negalia įgalinimo dienos centruose realią praktiką. Tyrimas atskleidė, kad dienos centruose vadovaujamasi žmogaus teisėmis grįstu negalios modeliu, užtikrinamas asmenų su intelekto negalia orumas, vyksta jų įtraukimas į sprendimų priėmimą, stiprinami jų socialiniai ir profesiniai įgūdžiai, skatinamas savarankiškumas, užtikrinamas artimas ryšys su socialiniais darbuotojais, o paslaugos pritaikomos individualiems poreikiams. Asmenų su intelekto negalia įgalinimo dienos centruose nauda pasireiškia jiems patiems (gerinama jų gyvenimo kokybė, užtikrinamas kokybiškas užimtumas, tarpusavio bendravimas, vykdoma savarankiškumo plėtra), jų artimiesiems (mažinama priežiūros našta), socialiniams darbuotojams (vyksta profesinis tobulėjimas ir asmeninis augimas, pasireiškia pasitenkinimas atliekamu darbu) ir visuomenei (pozityvia linkme kinta požiūris į negalią). Intelekto negalią turinčių asmenų įgalinimui įtakos turi jų motyvacija ir nusiteikimas, socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su jų artimaisiais, pakankami dienos centro ištekliai ir palankus mikroklimatas. Socialiniai darbuotojai dienos centre atlieka skirtingus vaidmenis: informacijos teikėjų ir konsultantų, globėjų, mokytojų ir motyvatorių, įgalintojų, tarpininkų, vertintojų, administratorių ir mobilizuotojų. Tyrimas atskleidė praktinius socialinių darbuotojų sunkumus, susijusius su negalią turinčiais asmenimis (jų motyvacijos stoka, priešišku nusiteikimu), jų artimaisiais (ugdymo netęsimas namų aplinkoje, per dideli lūkesčiai socialiniams darbuotojams), profesinius sunkumus (tinkamų veiklos metodų atradimas, didelis darbo krūvis, socialinio darbo profesijos nepakankamas vertinimas visuomenėje, emociniai sunkumai), specialistų bendradarbiavimo stoka. Socialiniai darbuotojai, siekdami įveikti sunkumus, dirba su negalią turinčių asmenų artimaisiais, dalyvauja supervizijose ir intervizijose, asmeniškai kalba su kolegomis ir siekia išlaikyti asmeninio ir profesinio gyvenimo balansą. Tyrimas išryškino asmenų su intelekto negalią įgalinimo dienos centruose tobulinimo kryptis: darbo aplinkos gerinimą (aprūpinimą reikiamomis darbo priemonėmis, biurokratinės naštos ir darbo krūvio mažinimą, mikroklimato gerinimą), profesinių kompetencijų tobulinimą (darbuotojų metodinių užsiėmimų, mokymų įstaigoje užtikrinimą, stažuotes ir mokymus užsienyje).
6 21 Virtualus anglų kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimas mokymui ir mokymuisiItem type:ETD, [Virtual professional development of English language teachers for teaching and learning]magister thesis[2026][S007]Maskoliūnaitė, AustėjaTema: Virtualus anglų kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimas mokymui ir mokymuisi. Tikslas: Atskleisti anglų kalbos mokytojų virtualaus kvalifikacijos tobulinimosi patirtis. Metodologija: Siekiant ištirti anglų kalbos mokytojų virtualaus kvalifikacijos tobulinimo patirtis, jų suvokimą ir suteikiamas prasmes pasirenkamoms tobulinimosi formoms bei būdams, buvo atliktas kokybinis tyrimas. Rezultatai: Literatūros analizė atskleidė, kad virtualus mokytojų kvalifikacijos tobulinimas yra nuolatinis, refleksija ir praktika grindžiamas procesas. Virtualus mokymasis suteikia lankstumo, prieinamumo ir platesnių mokymosi galimybių. Tačiau kartu kelia interakcijos, motyvacijos bei kokybės užtikrinimo iššūkių. Teorinėje dalyje išryškėjo, kad virtualus mokymasis ir kvalifikacijos tobulinimas yra glaudžiai susiję su technologijų integracija, savarankišku mokymusi ir profesinių kompetencijų plėtra. Empirinio tyrimo rezultatai parodė, kad mokytojai išskiria tris pagrindines virtualaus kvalifikacijos tobulinimo formas: ilgalaikes programas, trumpalaikius mokymus ir savarankišką mokymąsi. Taip pat nustatyta, kad virtuali mokymosi aplinka yra vertinama dėl prieinamumo, lankstumo ir tarptautinių mokymosi galimybių. Tačiau tuo pačiu buvo ir kritikuojama dėl socialinės sąveikos stokos, didelio darbo krūvio ir nevienodos mokymų kokybės. Tyrimas taip pat atskleidė, kad virtualus mokymasis prisideda prie mokytojų profesinių kompetencijų stiprinimo, savarankiškumo stiprinimo bei profesinio tobulėjimo, tačiau jo efektyvumas priklauso nuo mokymų struktūros, turinio kokybės ir praktinio pritaikomumo. Taip pat buvo nustatyta, kad mokytojai turi rimtą požiūrį į mokymų lektorių parinkimą ir jų turimą kvalifikaciją, gebėjimus bei kompetencijas, bei išreiškia susirūpinimą dėl stipresnės kontrolės rengiant mokymus, tvarkos aprašų ir kitų oficialių dokumentų rengimo, kurie reglamentuotų ir užtikrintų aukštą mokymų kokybės lygį.
12 14