Mykolas Romeris University Research Management System (CRIS)





Use this URL to cite this Department: https://cris.mruni.eu/cris/handle/007/20040
Now showing1 - 10 of 79
  • Item type:ETD,
    Skaitmenizacija socialiniame darbe: dirbtinio intelekto galimybės ir iššūkiai
    [Digitalization in Social Work: Opportunities and Challenges of Artificial Intelligence]
    magister thesis[2026][S005]
    Simsonienė, Lijana

    Temos aktualumas. Skaitmeninių technologijų plėtra ir dirbtinio intelekto taikymas vis labiau keičia socialinio darbo praktiką. DI siejamas su administracinės naštos mažinimu, darbo procesų optimizavimu ir paslaugų kokybės gerinimu ir naujomis pagalbos organizavimo galimybėmis. Kartu DI taikymas kelia reikšmingų iššūkių, susijusių su duomenų saugumu, profesine atsakomybe, algoritmų šališkumu ir žmogiškojo ryšio išsaugojimu. Lietuvoje DI taikymas socialinio darbo praktikoje vis dar nėra pakankamai išplėtotas, todėl aktualu tirti socialinių darbuotojų patirtis, atskleidžiančias DI taikymo galimybes ir iššūkius socialinio darbo skaitmenizavimo kontekste. Tyrimo tikslas – išanalizuoti DI taikymo galimybes ir iškylančius iššūkius socialinio darbo skaitmenizavimo kontekste. Tyrimo objektas – DI taikymo galimybės ir iššūkiai socialinio darbo skaitmenizavimo kontekste. Metodologija. Darbe taikyta mokslinės literatūros analizė ir kokybinio tyrimo prieiga. Empiriniai duomenys surinkti atliekant pusiau struktūruotus interviu su 8 socialinio darbo specialistais. Tyrimo duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę, naudojant „QDA Miner Lite“ programinę įrangą. Pagrindiniai tyrimo rezultatai. Teorinė analizė atskleidė, kad skaitmenizacija socialiniame darbe yra kompleksinis procesas, apimantis ne tik informacijos perkėlimą į skaitmeninę formą, bet ir platesnius organizacinės kultūros, paslaugų teikimo bei profesinės veiklos pokyčius. DI šiame procese gali būti taikomas kaip pagalbinė priemonė, tačiau jo naudojimas turi būti derinamas su profesinėmis vertybėmis, duomenų apsauga ir žmogiškojo ryšio išsaugojimu. Empirinis tyrimas parodė, kad socialinių darbuotojų žinios yra fragmentiškos ir dažniausiai siejamos su konkrečių įrankių žinojimu bei praktiniu jų išbandymu. DI naudojimo patirtys formuojasi individualios iniciatyvos, savarankiško mokymosi ir kasdienės praktikos poreikių pagrindu, nesant sistemingo organizacinio palaikymo. Požiūris į DI išlieka atsargus ir pragmatiškas: socialiniai darbuotojai įžvelgia DI naudą, tačiau kartu abejoja DI patikimumu, duomenų saugumu ir poveikiu profesinei kompetencijai. Tyrime išryškėjo ir tylaus naudojimo fenomenas, kai specialistai linkę slėpti DI pasitelkimą profesinėje veikloje dėl neapibrėžtos baimės, kad bus kvestionuojama jų kompetencija. Nustatyta, kad DI taikymo galimybės pirmiausia siejamos su administracinės naštos mažinimu: duomenų tvarkymu, ataskaitų rengimu, tekstų redagavimu ir informacijos sisteminimu. DI taikymo galimybės siejamos su prevencinių sistemų kūrimu, ankstyvojo įspėjimo sistemomis šeimų krizėms numatyti, ir naujų paslaugų vystymu bei prieinamumo didinimu. Pagrindiniai DI taikymo iššūkiai socialinio darbo praktikoje susiję su informacijos tikslumu, duomenų saugumu, profesine atsakomybe ir žmogiškojo ryšio išsaugojimu. Išskirti psichologiniai iššūkiai siejami su baime prarasti profesinį savarankiškumą. Duomenų saugumo iššūkiai išryškino algoritmų šališkumą ir neaiškias socialinių darbuotojų atsakomybės ribas bei poreikį specializuotiems mokymams.

      12
  • Item type:ETD,
    Socialinės pagalbos iniciatyvų vaidmuo Ukrainos pabėgėlių integracijos procese Neringos savivaldybėje
    [The Role of Social Assistance Initiatives in the Integration Process of Ukrainian Refugees in Neringa Municipality]
    magister thesis[2026][S005]
    Kučinskienė, Viktorija

    -.

      7
  • Item type:ETD,
    Bendravimo kultūra ir negalios etiketas socialiniame darbe su suaugusiais negalią turinčiais žmonėmis
    [Communication Culture and Disability Etiquette in Social Work with Adults with Disabilities]
    magister thesis[2026][S005]
    Muraškienė, Ilona

    Požiūrio į negalią turinčius asmenis pokyčiai, Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos kodekso (2023) atnaujinimas ir dėmesys visuomenėje vyraujančių stereotipinių nuostatų negalios atžvilgiu pokyčių skatinimui, lemia naujos socialinio darbuotojo ir suaugusio asmens su negalia bendravimo kultūros formavimąsi. Šios bendravimo etikos su negalią turinčiais asmenimis nuostatos įvardinamos kaip negalios etiketas, kurio suvokimas svarbus socialinio darbo praktikos kokybei su suaugusiais negalią turinčiais asmenimis. Tyrimo objektas: Socialinio darbo praktikoje pasireiškianti bendravimo kultūra ir negalios etiketas. Tyrimo tikslas: Išanalizuoti bendravimo kultūros svarbą ir negalios etiketo laikymąsi socialiniame darbe, siekiant pagerinti socialinių paslaugų kokybę suaugusiems asmenims su negalia. Tyrimo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti bendravimo kultūros reikšmę socialiniame darbe su negalią turinčiais žmonėmis. 2. Identifikuoti negalios etiketo principus ir jų taikymą socialiniame darbe. 3. Išnagrinėti socialinių darbuotojų požiūrį į bendravimo kultūrą ir negalios etiketo laikymąsi. Tyrimo rezultatai: Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad socialinių darbuotojų požiūriu, bendravimo kultūra su negalią turinčiais asmenimis atsiskleidžia kaip atvirumu, pagarba, priėmimu, tarpusavio ryšiu ir kantrybe pagrįstas bendravimas, ugdantis socialinį darbuotoją vertybine ir emocine prasme, padedantis stiprinti kantrybę, tikėjimą, empatiją, gerinti savęs ir kitų pažinimą. Negalios etiketo laikymuisi, tyrimo dalyvių nuomone, svarbus tinkamas kalbėjimo tonas, aiški kalba, kantrus kartojimas, dėmesingas klausymasis, pagarba, kontrolės vengimas, įgalinimas, nediskriminuojantis požiūris ir konfidencialumas. Negalios etiketą papildo vizualinės, neverbalinės komunikacijos priemonės, komunikacinės lentelės. Bendravimo su suaugusiais negalią turinčiais asmenimis metu reikalingos socialinio darbuotojo savybės: kantrybė, empatija, humoro jausmas, savitvarda, nuoširdumas ir lankstumas bei profesiniai problemų sprendimo, aktyvaus klausymosi, krizių ir konfliktų valdymo, motyvavimo, komandinio darbo, reflektavimo ir mokymosi iš patirties gebėjimai, sukuriantys prielaidas negalios etiketo taikymui socialiniame darbe. Bendravimo metu susiduriama su perdegimo, komunikavimo kliūčių, paslaugų gavėjų emocinių protrūkių, laiko ir žmogiškųjų išteklių trūkumo, negalią turinčių asmenų ankstesnių neigiamų patirčių, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo bei paslaugų gavėjų prieraišumo iššūkiais, kurių sprendimui svarbus psichologinės pagalbos darbuotojams teikimas, supervizijos ir profesinių kompetencijų tobulinimas. Negalios etiketo pažeidimai siejami su mandagumo trūkumu, negalią turinčio asmens ignoravimu ir savarankiškumo ribojimu, globėjiškumu. Pažeidimų analizė ir reflektavimas padeda mokytis iš įgytos patirties.

      12  1
  • Item type:ETD,
    Socialinis darbas su riziką patiriančiomis šeimomis: santykių su šeima kūrimo patirtys
    [Social work with families At-Risk: experiences in building relationships with families]
    magister thesis[2026][S005]
    Obločinska, Loreta

    Baigiamajame darbe analizuojamos socialinių darbuotojų santykio kūrimo patirtys dirbant su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Temos aktualumą lemia tai, kad socialinę riziką patiriančios šeimos Lietuvoje išlieka viena sudėtingiausių socialinio darbo sričių. Santykio tarp socialinio darbuotojo ir šeimos kokybė turi tiesioginę įtaką pagalbos proceso veiksmingumui. Socialinę riziką patiriančios šeimos dažnai susiduria su kompleksinėmis problemomis: skurdu, nedarbu, priklausomybėmis, socialinių ir tėvystės įgūdžių stoka, smurtu, emociniu nestabilumu ir ribota pagalbos išteklių prieiga. Dėl to socialinis darbas su šiomis šeimomis reikalauja ne tik profesinių žinių bei praktinių įgūdžių, bet ir gebėjimo kurti pasitikėjimu, pagarba ir bendradarbiavimu grindžiamą santykį. Tyrimo objektas – socialinių darbuotojų santykio kūrimo patirtys dirbant su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Tyrimo tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų santykio kūrimo patirtis dirbant su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Tyrime siekta išanalizuoti socialinės rizikos sampratą, socialinę riziką patiriančių šeimų ypatumus ir socialinės rizikos formavimosi veiksnius, aptarti santykio kūrimo teorinius aspektus socialiniame darbe, atskleisti socialinių darbuotojų praktines patirtis kuriant santykį su šeimomis bei identifikuoti pagrindinius iššūkius ir praktinius sprendimus, padedančius santykį kurti bei palaikyti. Darbas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje dalyje nagrinėjama socialinės rizikos samprata, aptariama socialinę riziką patiriančių šeimų apibrėžtis, analizuojami socialinės rizikos formavimosi veiksniai ir šių šeimų paplitimas Lietuvoje. Antrojoje dalyje analizuojami teoriniai socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis aspektai: santykio kūrimo reikšmė, etapai, pagrindiniai iššūkiai, jų įveikos galimybės bei socialinio darbuotojo praktiniai įgūdžiai. Trečiojoje dalyje pristatoma tyrimo metodologija, empirinio tyrimo rezultatai ir jų aptarimas. Tyrime taikyta kokybinė tyrimo prieiga. Teorinei daliai parengti naudota mokslinės literatūros analizė, leidusi atskleisti pagrindinius socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ir santykio kūrimo aspektus. Empiriniai duomenys rinkti taikant pusiau struktūruotą interviu metodą. Tyrime dalyvavo 9 socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimo rezultatai parodė, kad socialinių darbuotojų santykio kūrimo patirtys yra daugialypės ir atskleidžia, jog santykio kūrimas yra nuoseklus, laipsniškas ir jautrus procesas. Informantai pabrėžė, kad kokybiško santykio pagrindą sudaro abipusis pasitikėjimas, atviras ir nuoširdus bendravimas, pagarba, empatija, palaikymas ir aiškios profesinės ribos. Nustatyta, kad santykio kūrimo procesas apima pirmąjį kontaktą, šeimos situacijos pažinimą, bendradarbiavimo stiprinimą, šeimos įgalinimą ir nuolatinį palaikymą. Tyrimas taip pat atskleidė, kad santykio kūrimą apsunkina šeimų nepasitikėjimas institucijomis, ankstesnės neigiamos patirtys, pasipriešinimas pagalbai, emocinis uždarumas, taip pat kompleksinės socialinės problemos. Siekdami įveikti šiuos sunkumus, socialiniai darbuotojai taiko aktyvų klausymąsi, aiškų ir pagarbų bendravimą, priėmimą be vertinimo, konfliktų ir emocijų valdymą, šeimos motyvavimą, atsakomybės skatinimą, refleksiją ir nuoseklų palaikymą. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad santykio kūrimas yra viena svarbiausių socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis sąlygų. Santykio kokybė lemia šeimos įsitraukimą į pagalbos procesą, bendradarbiavimą su specialistu ir socialinio darbo veiksmingumą. Darbas reikšmingas tuo, kad atskleidžia socialinių darbuotojų profesines patirtis ir prisideda prie gilesnio santykiu grįsto socialinio darbo supratimo Lietuvoje.

      14  20
  • Item type:ETD,
    Profesinės refleksijos vaidmuo socialinių darbuotojų praktikoje teikiant pagalbą globėjams ir įtėviams
    [The Role of Professional Reflection in Social Worker's Practice when Providing Support to Foster Parents and Adoptive Parents]
    magister thesis[2026][S005]
    Ruseckienė, Sandra

    Magistro darbo tikslas – atskleisti profesinės refleksijos vaidmenį ir reikšmę socialinių darbuotojų praktikoje teikiant pagalbą globėjams ir įtėviams. Tikslui pasiekti buvo iškelti tokie darbo uždaviniai: atlikus mokslinės literatūros analizę, išanalizuoti profesinės refleksijos sampratą ir jos pagrindines formas socialinio darbo kontekste; atskleisti profesinės refleksijos taikymo ypatumus socialinių darbuotojų veikloje dirbant su globėjais ir įtėviais; empiriškai ištirti profesinės refleksijos reikšmę socialinių darbuotojų praktikoje dirbant su globėjais ir įtėviais. Tyrime taikytas kokybinis tyrimo metodas. Duomenys rinkti pusiau struktūruoto interviu metodu, o gautų duomenų analizei taikyta teminė analizė. Tiriamieji – socialiniai darbuotojai, dirbantys su globėjais ir įtėviais. Tyrimas atskleidė, kad profesinė refleksija socialinių darbuotojų praktikoje yra svarbi profesinės veiklos dalis, padedanti analizuoti sudėtingas darbo situacijas, vertinti priimamus profesinius sprendimus ir mokytis iš profesinės patirties. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad profesinė refleksija socialinių darbuotojų praktikoje vyksta tiek individualiai, tiek kolegialiai. Individuali refleksija dažniausiai pasireiškia situacijų apmąstymu ir savianalize, o kolegiali – komandinių aptarimų, intervizijų ir supervizijų metu. Tyrimas taip pat parodė, kad profesinė refleksija prisideda prie pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grindžiamo pagalbos santykio su globėjais ir įtėviais kūrimo bei padeda socialiniams darbuotojams giliau suvokti globėjų patirtis ir pasirinkti tinkamesnes pagalbos strategijas. Tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad profesinė refleksija yra reikšminga socialinių darbuotojų profesinio tvarumo prielaida, padedanti atpažinti emocinį krūvį, išlaikyti profesines ribas ir mažinti profesinio perdegimo riziką. Nustatyta, kad refleksijos taikymo galimybės priklauso ir nuo organizacinės aplinkos bei joje sudaromų sąlygų refleksyviai profesinei praktikai.

      2  12
  • Item type:ETD,
    Socialinio darbuotojo pagalba asmenims turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse
    [Social worker support for people with addictions in psychosocial rehabilitation communities]
    magister thesis[2026][S005]
    Jurevičienė, Onutė

    Socialinio darbuotojo pagalba asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo tendencijų apžvalgos, kad rizikingai ir žalingai vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas ir nuo jų priklausomų asmenų skaičius tiek pasaulyje, tiek Europos Sąjungoje ir Lietuvoje auga. Priklausomybės nuo įvairių psichoaktyviųjų medžiagų problemos kompleksiškumas turi neigiamos įtakos tiek priklausomybių turinčio asmens gyvenimui, tiek jo artimiesiems ir visai visuomenei, todėl svarbu išsiaiškinti šių problemų sprendimo galimybes psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Keliami šie probleminiai klausimai: 1. Kuo psichosocialinė reabilitacija svarbi asmenims, turintiems priklausomybę? 2. Kas turi įtakos veiksmingai asmens psichosocialinei reabilitacijai bendruomenėse? 3. Kaip socialinis darbuotojas teikia pagalbą asmenims, turintiems priklausomybę psichosocialinės reabilitacijos procese? 4. Kuo reikšminga socialinio darbuotojo teikiama pagalba? 5. Su kokiais sunkumais socialiniai darbuotojai susiduria ir kaip juos sprendžia? Darbo objektas: socialinio darbuotojo pagalba asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Darbo tikslas: teoriškai ir empiriškai pagrįsti socialinio darbuotojo pagalbos galimybes asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Darbo uždaviniai: 1. Atskleisti sisteminio, holistinio, biopsichosocialinio požiūrio teikiant kompleksinę pagalbą asmenims, turintiems priklausomybių, aktualumą. 2. Aptarti psichosocialinės pagalbos asmenims, turintiems priklausomybių, galimybes psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. 3. Išanalizuoti socialinių darbuotojų praktinę patirtį teikiant pagalbą asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Tyrimo metodai: Teoriniai metodai: mokslinės, literatūros analizė, siekiant teoriškai pagrįsti socialinio darbuotojo pagalbos asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos procese galimybes. Empiriniai metodai: pusiau struktūruotas interviu, kuriuo siekiama atskleisti socialinių darbuotojų praktinę patirtį teikiant pagalbą asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Kokybinė turinio (content) analizė taikoma analizuojant interviu metu gautus duomenis. Išvados: Tyrimas atskleidė, kad psichosocialinė reabilitacija asmenims, turintiems priklausomybę, svarbi, nes ji padeda gerinti asmens fizinę, emocinę būklę, santykius su šeima, socialinius ryšius, ugdytis socialinius-emocinius įgūdžius, atgauti viltį, integruotis į visuomenę. Tyrimas rodo, kad veiksmingai asmens psichosocialinei reabilitacijai bendruomenėse svarbi priklausomybę turinčio asmens motyvacija pokyčiams ir palankių sąlygų psichosocialinei reabilitacijai sudarymas centre. Vidinė motyvacija formuojasi suvokiant problemą, priimant sprendimą keistis ir imantis realių veiksmų. Šią motyvaciją skatina ir palaiko saugi centro aplinka, pozityvūs ryšiai su specialistais, artimaisiais ir bendruomenės nariais, aiški dienos struktūra, komandinis darbas ir individualizuota pagalba. Išryškėjo susitelkimas į fizinius, socialinius ir psichologinius pagalbos aspektams, vilties skatinimas ir palaikymas. Socialinis darbuotojas vertina asmens situaciją, sudaro pagalbos planą, stebi pokyčius ir koreguoja planą, taiko atvejo vadybą, organizuoja grupinį darbą, darbinę, veiklą, motyvuoja pokyčiams, vykdo individualius pokalbius, teikia konsultacijas ir palaikymą, atstovauja, sudaro taisykles ir užtikrina jų laikymąsi, skatina savarankiškumą ir atsakomybę, ugdo socialinius ir kasdienius įgūdžius, planuoja integraciją į visuomenę, bendradarbiauja su bendruomenės centro ir kitais specialistais. Tyrimas parodė, kad socialiniam darbuotojui teikiant pagalbą priklausomybę turintiems asmenims, svarbūs bendravimo, bendradarbiavimo, konfliktų ir streso valdymo, empatijos, ribų nustatymo, rūpinimosi savimi bei asmens priėmimo tokio, koks jis yra gebėjimai. Tyrimas parodė, kad socialinio darbuotojo teikiamos pagalbos reikšmė priklausomybių turintiems asmenims psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėje atsiskleidė trimis lygmenimis. Visų pirma ji reikšminga priklausomybę turinčiam asmeniui suteikiant galimybes išsivaduoti nuo priklausomybės ir gyventi visavertį gyvenimą visuomenėje. Taip pat ji svarbi priklausomybę turinčio asmens artimiesiems padedant atkurti santykius su priklausomybę turinčiu šeimos nariu ir spręsti psichologines problemas. Reikšmė visuomenei atsiskleidė dėl mažėjančio nusikaltimų skaičiaus ir naštos socialinei sistemai mažinimo. Nustatyta, kad socialiniai darbuoto jai susiduria su profesiniais sunkumais (nuovargiu, perdegimu, biurokratinėmis problemomis, supervizijos trūkumu) ir su paslaugų gavėjais susijusiais sunkumais (motyvacijos trūkumu, atkryčiais, agresija, konfliktais, programos nutraukimu, nestabilia emocine būsena). Sunkumų sprendimui svarbus greitas reagavimas įkylančias problemas, kompetencijų tobulinimas, kantrybė ir kartojimas, ribų nustatymas ir kolegų pagalba.

      3  2
  • Item type:ETD,
    Vaikų socialinių įgūdžių ugdymas šeiminiuose namuose
    [The development of social skills in children in family based homes]
    magister thesis[2026][S005]
    Sinkevič, Ana

    Darbo tikslas: Atskleisti globojamų vaikų socialinių įgūdžių ugdymo specifiką šeiminiuose namuose, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Pagrindiniai uždaviniai: 1. Išanalizuoti socialinių įgūdžių ugdymo teorinius aspektus globos kontekste. 2. Atskleistu globojamų vaikų socialinių įgūdžių ugdymo specifiką šeiminiuose namuose, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Tiriamieji: Socialiniai darbuotojai, dirbantis šeiminiuose namuose ir turintys praktinės patirties ugdant globojamų vaikų socialinius įgūdžius. Tyrime dalyvavo 8 socialiniai darbuotojai. Tyrimo metodai: Teoriniai – mokslinės literatūros analizė, sisteminimas ir apibendrinimas; empiriniai – duomenų rinkimui taikytas pusiau struktūruoto interviu metodas; duomenų analizei taikyta kokybinė turinio analizė. Tyrimo aktualumą lemia tai, kad socialiniai įgūdžiai yra esminė vaikų socialinės adaptacijos, emocinės gerovės ir pasirengimo savarankiškam gyvenimui prielaida, ypač globos sistemoje augantiems vaikams, kurių patirtys dažnai susijusios su emocinių nesaugumu ir socialinių ryšių nestabilumu.. Tyrimo rezultatai: Tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialinių įgūdžių ugdymas šeiminiuose namuose yra nuoseklus ir kompleksinis procesas, apimantis emocinių, socialinių ir elgesio gebėjimų formavimą. Nustatyta, kad šis procesas prasideda nuo emocinio saugumo užtikrinimo, pasitikėjimu grįsto santykio kūrimo ir individualių vaiko poreikių pažinimo. Tyrimo metu nustatyta, kad socialinių įgūdžių ugdymas vyksta per kasdienes situacijas, patirtinį mokymąsi, socialinio darbuotojo elgesio modeliavimą, refleksiją ir struktūruotas veiklas. Taip pat nustatyta, kad globojami vaikai dažnai susiduria su emocijų atpažinimo, savireguliacijos, bendravimo, konfliktų sprendimo ir savarankiškumo sunkumais. Tyrimo rezultatai parodė, kad socialinių įgūdžių ugdymas lemia teigiamus vaikų pokyčius: gerėja emocijų valdymas, stiprėja bendravimo ir konfliktų sprendimo gebėjimai, didėja savarankiškumas ir atsakomybė, stiprėja pasitikėjimas savimi ir aplinka. Taip pat nustatyta, kad ugdymo veiksmingumą lemia saugi emocinė aplinka, aiški struktūra, nuoseklus ugdymo procesas ir specialistų bendradarbiavimas. Apibendrinant galima teigti, kad socialinių įgūdžių ugdymas šeiminiuose namuose yra kompleksinis, individualizuotas ir nuoseklus procesas, sudarantis prielaidas globojamų vaikų socialinei integracijai ir pasirengimui savarankiškam gyvenimui.

      6  14
  • Item type:ETD,
    Smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų patirtys gaunant socialines paslaugas
    [The Experiences of Women who have Experienced Domestic Violence in Receiving Social Services]
    magister thesis[2026][S005]
    Beresnevičienė, Milda

    Baigiamajame darbe analizuojamos smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų patirtys gaunant socialines paslaugas. Teorinėje darbo dalyje aptariama smurto artimoje aplinkoje prieš moteris samprata, priežastys ir poveikis, nagrinėjama socialinių paslaugų sistema bei pagalbos formos, teikiamos smurtą patyrusioms moterims, taip pat analizuojami veiksniai, ribojantys pagalbos paiešką. Tyrimo tikslas – atskleisti smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų patirtis gaunant socialines paslaugas. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti smurto artimoje aplinkoje prieš moteris sampratą, priežastis bei pasekmes. 2. Išnagrinėti socialines paslaugas ir pagalbos formas, teikiamas smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms moterims. 3. Išanalizuoti socialinio darbuotojo pagalbos ir socialinių paslaugų reikšmę smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų pagalbos procese. 4. Išanalizuoti veiksnius, ribojančius moterų sprendimą kreiptis pagalbos, išskiriant socialinių paslaugų sistemos tobulinimo aspektus. Tyrimo dalyviai – 7 smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moterys, kurioms buvo teikiamos socialinės paslaugos. Metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė ir interpretavimas; 2. Tyrimo duomenų rinkimo metodas – pusiau struktūruotas interviu; 1. Tyrimo duomenų analizės metodas – kokybinė turinio analizė. Tyrimo rezultatai: 1. Nustatyta, kad smurtas artimoje aplinkoje dažniausiai vystosi kaip laipsniškas procesas – prasideda nuo psichologinio smurto ir ilgainiui perauga į fizinį smurtą, pasižymi cikliškumu. 2. Atskleista, kad moterų pagalbos paiešką reikšmingai riboja vidiniai psichologiniai barjerai: smurto neigimas, kaltės jausmas, gėda, baimė ir tikėjimas galimybe susitvarkyti savarankiškai. 3. Nustatyta, kad patekimas į socialinių paslaugų sistemą dažniausiai inicijuojamas per institucijų įsitraukimą (policijos, VVTAĮT, sveikatos ar švietimo įstaigų). 4. Paaiškėjo, kad moterims ypač svarbus emocinis palaikymas, nesmerkiantis socialinio darbuotojo požiūris ir pasitikėjimu grįstas santykis. 5. Nustatyta, kad socialinės paslaugos prisideda prie moterų emocinio stiprėjimo, savivertės atkūrimo ir įgalinimo priimant sprendimus. 6. Išryškinti socialinių paslaugų sistemos iššūkiai: informacijos trūkumas, paslaugų lankstumo trūkumas ir saugumo užtikrinimo problemos.

      9  25
  • Item type:ETD,
    Socialinių darbuotojų patiriamas smurtas darbe
    [Workplace Violence Experienced by Social Workers]
    magister thesis[2026][S005]
    Kupliauskytė, Karina

    Baigiamojo darbo temos pavadinimas – Socialinių darbuotojų patiriamas smurtas darbe. Tyrimo tikslas – ištirti socialinių darbuotojų patiriamo smurto darbe paplitimą, pagrindines formas ir raiškos ypatumus socialinio darbo kontekste, analizuojant smurto pasireiškimą pagal paslaugų gavėjų grupes, jo priežastis, pasekmes ir intervencines, prevencines praktikas. Tyrimo uždaviniai: 1. Apibūdinti smurtą darbe kaip socialinį reiškinį ir pagrindines jo formas socialinio darbo kontekste. 2. Atskleisti socialiniame darbe patiriamo smurto raiškos ypatumus pagal jo formas ir pasireiškimo aplinkas. 3. Įvertinti smurto raiškos skirtumus dirbant su skirtingomis paslaugų gavėjų grupėmis. 4. Išskirti pagrindines socialinių darbuotojų patiriamo smurto darbe priežastis, pasekmes ir taikomas intervencines, prevencines priemones. Tyrimo metodai. Tyrime derinama mokslinės literatūros ir dokumentų analizė bei kiekybinė metodologinė prieiga, taikant anketinės apklausos empirinių duomenų rinkimo bei aprašomosios ir inferencinės statistinės duomenų analizės metodus. Tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad socialinio darbo profesijoje labiausiai paplitusi smurto forma yra psichologinis smurtas, pasireiškiantis paslaugų gavėjų pakeltu balso tonu, puolimu kaltinimais, nepagrįsta kritika ir demonstratyviu ignoravimu. Fizinio smurto atvejai dažniausiai apima turto niokojimą, stumdymąsi, įvairių daiktų mėtymą ir agresyvius pagriebimus, seksualinis smurtas siejosi su nepadoriu bendravimu, vulgaria kūno kalba, domėjimusi seksualiniu gyvenimu, šaipymusi iš išvaizdos, kibernetinio – su nuolatiniais bandymais susisiekti, įžeidžiančiomis žinutėmis, grasinimais ir šmeižtu. Atskleista, kad smurto darbe apraiškos dažniausiai patiriamos fizinėje darbo vietoje ir paslaugų gavėjų namuose, tačiau kibernetinio smurto raiška siejama su telefoniniais skambučiais ir socialiniais tinklais. Išsiaiškinta, kad fizinį smurtą dažniausiai taiko imigrantai, benamiai ir likę be tėvų globos vaikai, psichologinį – sunkumus patiriantys vaikai ir šeimos, seksualinį – likę be tėvų globos vaikai, priklausomybių turintys asmenys ir jaunimas, kibernetinį – vaikai su negalia ir vaikus globojantys, prižiūrintys ir (ar) įsivaikinę asmenys. Pagrindinės smurto priežastys, tai sveikatos sutrikimai, manipuliavimas, nepasitenkinimas, asmens nebrandumas bei alkoholio, narkotikų ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Reikšmingiausios pasekmės siejosi su stresu ir ketinimu išeiti iš darbo. Dažniausiai taikomos intervencinės priemonės apima darbuotojų emocinio stabilumo išlaikymą ir ribų nustatymą, gilinimąsi į smurtinio elgesio priežastis bei pokalbio su paslaugų gavėjais temos keitimą, ryškiausios prevencinės priemonės – vadovavimasis socialinio darbo vertybėmis, etikos principais bei smurto ir priekabiavimo prevencijos politika, saugumo priemonių pasitelkimas, pagarbios darbo kultūros puoselėjimas, bendradarbiavimas ir dalyvavimas supevizijose / intervizijose bei mokymuose / seminaruose.

      2  17
  • Item type:ETD,
    Asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija
    [The social integration of ex-offenders]
    magister thesis[2026][S005]
    Liknickaitė, Aistė

    Darbo tema – asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija. Temos aktualumas. Ši tema yra aktuali, nes Lietuvoje vis dar išlieka pakartotinio nusikalstamumo problema, o buvusių nuteistųjų integracija į visuomenę dažnai yra sudėtinga. Nors pastaraisiais metais didinamas dėmesys nuteistųjų resocializacijai įkalinimo įstaigose , praktikoje vis dar kyla nemažai sunkumų asmens pasirengimui sėkmingai integruotis visuomenėje atlikus bausmę. Svarbu analizuoti, kaip realiai vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, integracija visuomenėje ir koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo šiame procese Mokslinė problema Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojęs "Iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų paleidžiamų (paleistų) asmenų socialinės integracijos tvarkos aprašas", kuriuo siekiama pagerinti buvusių nuteistųjų socialinę integraciją, tačiau tyrimų atskleidžiančių realias socialinės integracijos įgyvendinimo praktikas stinga. Keliami šie probleminiai klausimai: Kuo reikšmingi asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę socialinės integracijos pokyčiai? Kaip vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija? Kokie veiksniai turi įtakos sėkmingai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinei integracijai? Kokie kyla sunkumai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese? Koks socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Tyrimo objektas: asmenų, paleidžiamų (paleistų) iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų, socialinė integracija. Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos galimybes. Tyrimo uždaviniai: Pateikti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos ypatumus. Atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtis. Aptarti socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Identifikuoti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos įgyvendinimo praktines realijas, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis. Tyrimo metodai. Tyrime buvo taikyta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, pusiau struktūruotas interviu. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimo išvados. Pagrindinės asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtys yra visuomenėje vyraujanti stigmatizacija, ribotos įsidarbinimo galimybės, būsto problemos, nepakankamas socialinių ryšių palaikymas, priklausomybės, žema savivertė bei nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Šie veiksniai veikia kompleksiškai, stiprindami vienas kitą ir apsunkindami asmens galimybes sėkmingai įsitvirtinti visuomenėje. Stigmatizuojantis visuomenės požiūris mažina buvusių nuteistųjų galimybes įsidarbinti ir integruotis į socialinę aplinką, o ribotos užimtumo galimybės lemia finansinį nestabilumą ir apsunkina būsto išlaikymą. Silpni arba nutrūkę socialiniai ryšiai mažina emocinę ir praktinę paramą, kuri yra svarbi adaptacijos laikotarpiu. Vidiniai sunkumai riboja asmens gebėjimą aktyviai spręsti kylančias problemas ir priimti pagalbą. Nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo sustiprina šių kliūčių poveikį, nes asmuo lieka be nuoseklaus palaikymo pereinamuoju laikotarpiu. Dėl šių priežasčių didėja socialinės atskirties rizika, o nesėkminga adaptacija gali lemti grįžimą prie ankstesnio elgesio modelių ir pakartotinį nusikalstamumą. Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese yra reikšmingas ir daugialypis. Socialinis darbuotojas vertina asmens poreikius, rengia individualų socialinės integracijos planą, teikia informacinę, konsultacinę ir tarpininkavimo pagalbą, stiprina asmens motyvaciją bei koordinuoja pagalbos teikimą bendradarbiaudamas su kitomis institucijomis ir organizacijomis. Empiriniu tyrimu atskleistas pagalbos poreikis asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese bei socialinio darbuotojo vaidmens raiška šiame procese. Įkalinimas daro poveikį asmens socialiniams ryšiams - jie silpnėja arba nutrūksta, mažėja asmens socialinis palaikymas. Kontroliuojamoje įkalinimo įstaigos aplinkoje ribojamas asmens savarankiškumas, kuris išėjus į laisvę pasireiškia sunkumais priimant sprendimus, planuojant laiką ir organizuojant kasdienį gyvenimą. Ne visi asmenys įkalinimo įstaigoje yra motyvuoti ir aktyviai dalyvauja resocializacijos procese ar pasinaudoja siūlomomis galimybėmis ir po bausmės atlikimo jiems kyla įvairių praktinių sunkumų integruojantis į visuomenę. Asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, yra reikalinga kompleksinė, nuosekli ir individualizuota pagalba. Nustatyta, kad svarbi palydimoji pagalba, užtikrinanti nuoseklų asmens lydėjimą pereinamuoju laikotarpiu ir padedanti mažinti pasimetimą bei stiprinti savarankiškumą. Socialinis darbuotojas vykdo įvairiapuses veiklas: užmezga kontaktą su asmeniu dar įkalinimo įstaigoje, vertina jo poreikius, planuoja socialinės integracijos priemones, teikia konsultacijas, teikia palydimąją pagalbą, padeda spręsti būsto, užimtumo, dokumentų, sveikatos ir kitas problemas, motyvuoja asmenį, bendradarbiauja su kitomis institucijomis, siekiant atliepti asmens poreikius. Socialiniai darbuotojai susiduria su įvairiais sunkumais, pagalbos socialiniam darbuotojui stoka, asmens motyvacijos, socialinių įgūdžių stoka, asmens priklausomybės, artimųjų palaikymo stygius bei visuomenės stigmatizuojantis požiūris į buvusius nuteistuosius. Socialiniams darbuotojams padeda spręsti sunkumus bendradarbių pagalba, intervizijos ir supervizijos bei mokymai. Socialinio darbuotojo veikla yra reikšminga asmeniui, nes padeda atkurti pasitikėjimą savimi, spręsti kasdienio gyvenimo problemas; šeimai – nes prisideda prie santykių atkūrimo ir stiprinimo; visuomenei - nes mažina socialinę atskirtį ir pakartotinio nusikalstamumo riziką.

      2  44