Indrašienė, Valdonė

Įtraukusis ugdymas yra vienas pagrindinių Lietuvos švietimo sistemos tikslų, siekiant užtikrinti lygias ugdymo galimybės visiems vaikams, nepaisant jų individualių poreikių. Pedagogo vaidmuo įgyvendinant šį modelį yra itin svarbus, nes būtent jų kompetencijos leidžia pritaikyti ugdymo sąlygas kiekvieno vaiko poreikiams ir sudaryti palankią mokymosi aplinką. Mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad nepakankamas pedagogų pasirengimas ir ribotos paramos galimybės išlieka esminiais iššūkiais, o viena iš svarbiausių šiuolaikinio švietimo problemų yra užtikrinti tinkamą pedagogų pasirengimą darbui su įvairių poreikių vaikais įtraukioje švietimo aplinkoje. Pabrėžiant įtraukiojo ugdymo svarba atkreiptinas dėmesys, kad analizuotuose moksliniuose tyrimuose nėra plačiau tyrinėjama, kaip pedagogai vertina savo pasirengimą dirbti šioje srityje ir kokie veiksniai daro tam įtaką. Todėl darbe keliami šie probleminiai klausimai: kokių žinių ir gebėjimų reikia ikimokyklinio ugdymo pedagogams, kad jie galėtų sėkmingai įgyvendinti įtraukųjį ugdymą? Kokie veiksniai padeda ir skatina ikimokyklinio ugdymo pedagogus kurti palankią mokymosi aplinką, reikalinga sėkmingam įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui? Tyrimo objektas – Pedagogų pasirengimas įtraukiajam ugdymui ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tyrimo tikslas – atskleisti pedagogų pasirengimą įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui ikimokyklinio ugdymo įstaigoje prielaidas ir galimybes. Tyrimo uždaviniai: 1) Išanalizuoti įtraukiojo ugdymo organizavimo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje teorinius aspektus. 2) Pagrįsti pedagogo vaidmenį organizuojant įtraukiojo ugdymo įgyvendinimą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. 3) Ištirti ikimokyklinio ugdymo mokytojų požiūrį į jų pasirengimą įgyvendinti įtraukųjį ugdymą. Tyrimo hipotezė: profesinės paramos, kompetencijų darbui su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais ugdytiniais užtikrinimas bei kolegialus bendradarbiavimas įstaigoje lemia pedagogų pasirengimą įgyvendinti įtraukųjį ugdymą. Atliktas kiekybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 319 ikimokyklinio ugdymo mokytojų. Apklausai buvo parengta pusiau uždaro tipo anketa. Gauti tyrimo rezultatai atskleidė, kad ikimokyklinio ugdymo mokytojai jaučiasi vidutiniškai pasirengę įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui ir turi tobulėjimo poreikių. Aukštesnę kvalifikacinę kategoriją turintieji mokytojai savo pasirengimą dirbti su įvairių poreikių turinčiais vaikais vertina geriau nei tie, kurie turi žemesnę kvalifikacinę kategoriją, o labiausiai pasirengusiais jaučiasi mokytojai metodininkai ir vyresnieji mokytojai. Tai rodo, kad ikimokyklinio ugdymo mokytojai, kurie nuolat tobulėja ir siekia aukštesnės kvalifikacinės kategorijos, jaučiasi labiau pasirengę dirbti su įvairių ugdymosi poreikių turinčiais vaikais. Labiausiai ikimokyklinio ugdymo mokytojai norėtų tobulėti taikant universalų dizainą ugdymo procese, siekiant sukurti visiems prieinamą mokymosi aplinką, rengiant individualius ugdymo planus ir pritaikant skirtingiems vaikų poreikiams, diferencijuojant ir individualizuojant mokymą, skirtingų gebėjimų vaikams. Ikimokyklinio ugdymo mokytojams kurti palankią mokymosi aplinką, reikalingą sėkmingam įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui, padeda, kai jie reguliariai reflektuoja savo pedagoginę veiklą ir siekia tobulinti savo metodus, geba atpažinti kiekvieno vaiko individualius ugdymosi poreikius, geba prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios švietimo aplinkos, geba pritaikyti ugdymo turinį, parinkti tinkamus metodus ir kurti ugdymosi aplinką, atsižvelgiant į įvairių ugdymosi poreikių vaikų galimybes. Didesnio pedagogų pasirengimo įgyvendinti įtraukųjį ugdymą galima tikėtis, esant labiau išreikštam kolegialiam bendradarbiavimui įstaigoje ir gausesnėms žinioms, kaip dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, kurios įgytos studijos metu bei esant dažnesniam dalyvavimui mokymuose ar seminaruose, skirtuose įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui.

Baigiamojo darbo tema: ,,Pradinių klasių mokinių pažinimo kompetencijos ugdymas pasitelkiant įvairias mokymo(si) aplinkas“. 2023 metais Lietuvos švietimo sistemoje įvyko reikšmingi pokyčiai – pradėta organizuoti mokymą(si), remiantis atnaujintomis Bendrosiomis ugdymo programomis, kurios orientuotos į kompetencijomis grįstą mokymą, o pažinimo kompetencija mokslininkų įvardijama kaip viena svarbiausių, nes apima tokius komponentus kaip dalyko žinių ir gebėjimų įsisavinimas, kritinis mąstymas, problemų sprendimas ir mokėjimas mokytis. Atnaujintų Bendrųjų programų mokomųjų dalykų turiniu siekiama ugdyti kompetencijas, numatant mokymo(si) galimybes įvairiuose kontekstuose, todėl šiame darbe nagrinėjama problema - kaip mokymasis skirtingose mokymo(si) aplinkose pasitelkiamas pradinių klasių mokinių pažinimo kompetencijai ugdyti? Tyrimo objektas - pradinių klasių mokinių pažinimo kompetencijos ugdymo galimybės, o tikslas - išanalizuoti pažinimo kompetencijos ugdymo galimybes įvairiose mokymo(si) aplinkose pradiniame ugdyme. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti pažinimo kompetencijos ugdymo galimybes pradiniame ugdyme; 2. Pagrįsti mokymo(si) aplinkų svarbą ugdymo procese; 3. Atskleisti pradinio ugdymo mokytojų patirtis pasitelkti skirtingas mokymosi aplinkas pažinimo kompetencijos ugdymui. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros, dokumentų, ugdymo programų ir metodinės literatūros analizė, siekiant išanalizuoti pažinimo kompetencijos ugdymo galimybes ir pagrįsti mokymo(si) aplinkų svarbą ugdymo procese; kokybinis tyrimas organizuojamas pusiau struktūruoto interviu metodu, norint atskleisti mokytojų patirtis pasitelkti skirtingas mokymosi aplinkas pažinimo kompetencijos ugdymui; tyrimo duomenų analizei taikytas turinio (content) analizės metodas. Išanalizavus tyrimo duomenis pateikiamos išvados ir rekomendacijos, skirtos pradinio ugdymo įstaigų vadovams ir mokytojams. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mokytojai organizuoja pamokas įvairiose edukacinėse aplinkose ir yra linkę tą daryti sistemingai, tačiau pažinimo kompetencijos ugdymo galimybės pasitelkiant įvairias mokymo(si) aplinkas priklauso nuo mokytojo profesinės kompetencijos parinkti patraukią mokinių amžiaus raidą ir ugdymo turinį atitinkančią edukacinę aplinką. Ugdymo organizavimas įvairiose edukacinėse aplinkose suteikia galimybę mokyti(s) įvairiomis mokymo organizavimo formomis, atliepiant individualius poreikius, atsižvelgiant į gebėjimus ir mokymosi stilius, didina mokymosi motyvaciją, įsitraukimą. Taip pat skatinama grupinė dinamika, sudarant galimybes ugdyti bendravimo bei bendradarbiavimo gebėjimus mokantis vieniems iš kitų, dalinantis idėjomis, diskutuojant bei atliekant kūrybinius projektus.

-.

Magistro studijų baigiamasis darbas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių: teorinės, empirinės dalių ir išvadų bei rekomendacijų. Teorinėje dalyje analizuojama mokslinė literatūra ir aptariami ikimokyklinio amžiaus specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų ugdymo ypatumai bei tėvų-pedagogų bendradarbiavimo galimybės. Empirinėje dalyje analizuojami tyrimo duomenys, o trečiojoje dalyje pateikiama mokslinė diskusija, darbo išvados ir rekomendacijos. Magistro studijų baigiamajame darbe analizuojamas Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo pedagogų ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų tėvų bendradarbiavimas, jo nauda, galimos formos ir būdai, kylantys sunkumai bei bendradarbiavimo tobulinimo galimybės. Tema aktuali, nes vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, skaičius auga, Lietuvos švietimas pereina prie įtraukaus švietimo, tinkamo kiekvienam vaikui. Todėl svarbu analizuoti pedagogų ir tėvų partnerystę, siekiant kiekvieno vaiko ugdymosi sėkmės. Tyrimo tikslas – atskleisti pedagogų požiūrį į bendradarbiavimą su tėvais, auginančiais specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. Tyrimui naudotas kiekybinis metodas – internetinė anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo 349 Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo pedagogai. Tyrimu nustatyta, kad pedagogų požiūris į bendradarbiavimą priklauso nuo jų darbo stažo, įstaigos nuostatų, tačiau dauguma pedagogų bendradarbiavimą su tėvais laiko svarbiu ikimokyklinio amžiaus specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų ugdymo komponentu. Skirtingą darbo stažą turintys pedagogai naudoja skirtingas bendradarbiavimo formas: trumpiau dirbantys dažniau bendradarbiauja tiesioginiu tėvų dalyvavimu ugdymo procese grįstomis formomis, tuo tarpu ilgesnį darbo stažą turintys pedagogai dažniau renkasi tradicines, į informavimą orientuotas bendradarbiavimo formas. Tyrimo duomenų analizė leidžia teigti, kad kokybiška, konstruktyvi partnerystė reikalauja nuoseklaus komunikacijos tobulinimo, pedagogų kompetencijų stiprinimo bei tėvų įgalinimo. Tyrimu nustatyta, kad pagrindinės bendradarbiavimo kliūtys yra tėvų užimtumas, vaiko sunkumų neigimas, bei informacijos apie specialiuosius poreikius stoka.

Baigiamojo darbo tema: Vadovų ir mokytojų lyderystė kuriant mokymosi kultūrą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tikslas: Teoriškai ir empiriškai pagrįsti vadovų ir mokytojų lyderystės svarbą kuriant mokymosi kultūrą ugdymo įstaigoje Tiriamieji: Vilniaus apskrities ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbantys vadovai ir mokytojai. Viso tyrime dalyvavo 377 respondentai, iš jų 35 vadovai ir 342 mokytojai. Metodologija: Pasirinktas kiekybinis tyrimas – mokytojų ir vadovų dirbančių ikimokyklinio ugdymo įstaigose anketinė apklausa, kuria siekta atskleisti mokytojų ir vadovų lyderystės raišką kuriant mokymosi kultūrą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Anketos klausimyną sudarė teminiai teiginių blokai matuojantys lyderystės, kuriant mokymosi kultūrą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje raišką. Gautiems tyrimo duomenims apdoroti, sisteminti ir grafiškai vaizduoti buvo naudojamos SPSS Statistics 26, Windows Microsoft Word ir Excel programos. Darbo struktūra: Darbe analizuojant mokslinę literatūrą atskleista organizacinės kultūros reikšmė organizacijai, aptartos mokymosi kultūros kūrimo prielaidos organizacijoje, pagrįsta lyderystės ugdymo įstaigoje svarba mokymosi kultūros formavimui. Analizuojant empirinio tyrimo duomenis įvertintas mokytojų ir vadovų požiūris į lyderystės raišką kuriant mokymosi kultūrą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tyrimo rezultatai: Atlikus empirinį tyrimą nustatyta, kad direktoriaus lyderystės raiškos stiprumas kuriant mokymosi kultūrą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje statistiškai reikšmingai nesiskiria tiek prisiimant įsipareigojimus mokyklai, tiek skiriant dėmesį mokymuisi, tiek pasireiškiant kaip ugdymo profesionalui. Didėjant vadybinio darbo stažui didėja direktoriaus įsipareigojimas mokyklai ir didėja jo, kaip ugdymo profesionalo lyderystė. Tačiau direktoriaus asmeninis domėjimasis kiekvieno mokytojo profesiniu tobulėjimu, tiesioginis dalyvavimas kasdienėse vaikų ugdymo veiklose grupėse, įsitraukimas į mokytojų praktinį darbą pasireiškia rečiau. Tyrimo duomenimis stipriausia mokytojų lyderystės raiška, kuriant mokymosi kultūrą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, yra orientuojantis į vaikų ugdymo(si) sėkmę bei vykdant atvirą dialogą apie ugdymą. Mokytojų iniciatyvi veikla tobulinant mokyklą, pasireiškia kiek silpniau. Silpniausiai mokytojų lyderystė pasireiškia pripažįstant kolegų mokytojų lyderystę ir mokytojų tarpusavio pagalboje. Nustatyta, kad nei pedagoginio darbo stažas, nei turima kvalifikacinė kategorija, nei ugdymo įstaigos vietovė mokytojų lyderystės raiškos stiprumui, kuriant mokymosi kultūrą įtakos neturi.

Disertaciniame darbe nagrinėjama įrodymais grįstos slaugos mokymo sistemos kūrimo ir integravimo į kolegines slaugos studijas problematika. Šis disertacinis tyrimas – vienas pirmųjų tokios apimties tyrimų Lietuvoje, padėjęs nustatyti svarbius įrodymais grįstos slaugos suvokimo aspektus ir atskleisti įrodymais grįstos slaugos mokymo sistemos plėtojimo veiksnius. Tyrimui atlikti pasirinkta L. Norton (2019) pedagoginio veiklos tyrimo koncepcija kaip tinkama tyrimo strategija dėl to, kad pabrėžia dalyvavimą, partnerystę ir yra suderinama ne tik su socialinių mokslų esme, bet ir su slaugos filosofija. Tyrimo metu išryškinti įrodymais grįstos slaugos mokymo ir mokymosi privalumai ir trūkumai, apibrėžtas įrodymais grįstos slaugos konceptas per dėstytojų ir studentų perspektyvą ir išryškintas dėstytojo vaidmuo, mokant studentus įrodymais grįstos slaugos. Tyrimo metu atskleistos dėstytojų ir studentų patirtys gali pasitarnauti kaip prielaida atnaujinti slaugos bakalauro studijų procesą, orientuojant jį į įrodymais grįstos slaugos mokymo taikymą, ir deklaruoti šį mokymą kaip slaugos studijų programos filosofinį pagrindą.

Baigiamojo darbo tema: IKT taikymo studijų procese situacija ir ją lemiantys veiksniai Tikslas: Atskleisti IKT priemonių taikymo studijų procese situaciją ir ją lemiančius veiksnius Metodologija: Pasirinktas kiekybinis tyrimas – anketa, kuriuo buvo siekta patvirtinti arba paneigti tyrime iškeltą hipotezę: tikėtina, kad informacines komunikacines technologijas studijų procese dažniau taiko dėstytojai, kurių skaitmeninių kompetencijų tobulinimu rūpinasi aukštoji mokykla. Tyrimo rezultatai: Empyriniu tyrimu nustatyta, kad kolegijų dėstytojai dažniausiai naudoja IKT priemones virtualiomis mokymosi aplinkomis praturtindami studijų procesą bendravimui, bendradarbiavimui ir studijų medžiagos rengimui. Taikydami IKT priemones dėstytojai susiduria su tokiais sunkumais kaip didelės laiko sąnaudos, techninės pagalbos prieinamumas ir neužtikrintumas dėl IKT priemonių patikimumo. Bendravimui ir bendradarbiavimui dažniausiai naudojami institucinio elektroninio pašto ir vaizdo konferencijų įrankiai. IKT priemonių taikymas priklauso nuo dėstytojų amžiaus. Jaunesni dėstytojai dažniau renkasi daugialypės terpės įrangą bei savikontrolės testus virtualiose platformose, o vyresni – plagiato patikros įrankius. Grįžtamojo ryšio teikimas studentams dažniausiai užtikrinamas instituciniu elektroniniu paštu ir vaizdo konferencijų įrankiais. Dėstytojai siekia tobulinti savo IKT kompetencijas, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad tai nebūtinai skatina juos labiau naudoti IKT priemones. IKT priemonių veiksmingumas vertinamas pagal studijų prieinamumą, praktinį pritaikomumą ir studentų grįžtamąjį ryšį. Dėstytojų nuomonės apie IKT priemonių taikymą skiriasi pagal jų amžių ir akcentuojamus aspektus. IKT priemonių taikymą lemia skirtingi veiksniai, pvz. pandemijos metu įgytos patirtys, bendravimo ir bendradarbiavimo elektroninėje erdvėje galimybės, dėstytojų asmeninis domėjimasis ir inovatyvių studijų metodų poreikis. Nepaisant fakto, kad IKT priemones dėstytojai plačiai naudoja savo profesinėje veikloje, jiems reikalinga pagalba, kad būtų pagerintas šių priemonių sėkmingas integravimas į studijų procesą.

Profesinis tapatumas laikomas svarbiu efektyvios veiklos veiksniu organizacijos ir darbuotojo lygmenyje. Darbuotojo profesinis tapatumas lemia ne tik pasitenkinimą profesine veikla, bet ir profesinį efektyvumą. Todėl šiame magistro baigiamajame darbe siekiama pagrįsti socialinių darbuotojų profesinio tapsmo veiksnius. Ypatingas dėmesys skiriamas socialinių darbuotojų profesijos pasirinkimo motyvams ir profesinio tapsmo procesui. Tyrimu siekiama kuo geriau suprasti, kaip pirmaisiais darbo metais formuojasi socialinių darbuotojų profesinis tapatumas ir kaip jie tapatinasi su socialinio darbo profesija. Darbo uždaviniai: 1. Atskleisti profesinio tapsmo teorinius aspektus; 2. Teoriškai pagrįsti socialinio darbuotojo profesinio tapsmo prielaidas; 3. Atskleisti socialinių darbuotojų profesinio tapsmo raiškos patyrimą. Tyrimas atskleidė, kad profesinis tapatumas formuojasi keičiantis žmonėms ir sistemoms nuolatinio proceso metu, per kurį asmuo sprendžia savo profesines funkcijas, prisiima savo vaidmens galimybes ir trūkumus, o kertiniai tapatumo aspektai – motyvacija ir asmenybė. Profesinį tapatumą įtakoja asmeninių ir išorinių veiksnių sąveika bei profesinė kultūra. Poveikį profesiniam tapsmui daro gyvenamoji aplinka, socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai veiksniai bei fizinė ir psichinė branda. Socialinio darbuotojo profesinio tapsmo procesas vyksta visos akademinės praktikos metu, kai suteikiamos reikalingos teorinės žinios ir formuojami jų profesiniai gebėjimai, o per išgyventą patirtį kartu formuojasi profesinis tapatumas. Socialinių darbuotojų asmenybės ir jos tapatumo raiškai svarbūs bei lemtingi yra pirmieji darbo metai, nes šiuo laikotarpiu prasideda baigusio studijas specialisto kaip savo srities profesionalo patirties kelias. Socialinių darbuotojų patirčių analizė atskleidė, kad socialinio darbuotojo profesinis tapatumas formuojasi per socialinio darbo studijas atskleidžiant socialinio darbo ypatumus, profesinio tinkamumo identifikaciją bei siekį įgyti žinių ir patirties, bendraujant su klientais, kolegomis ir per savirefleksiją. Pirmaisiais darbo metais profesinis tapatumas formuojasi per pasitikėjimą savimi profesinėje srityje bei asmeninę motyvaciją. Studijų metu išgyventos sėkmingos profesines patirtys ir visapusiškas palaikymas sustiprina asmeninį socialinio darbuotojo tapatumą atsispindinčius profesinės savimonės pojūčius. Profesinis tapatumas formuojasi per socialinio darbuotojo elgesį su socialine aplinka ir atsiskleidžia per profesinių gebėjimų pripažinimą, sėkmingą darbinių problemų sprendimą ir savęs kaip profesionalo suvokimą Socialinio darbo profesionalu laikytinas darbuotojas, turintis aukštas profesines kompetencijas ir įgijęs darbinės patirties, empatiškas, gebantis reflektuoti savo profesinę praktiką, kūrybiškai ir savarankiškai dirbti. Pabrėžtinas profesionalo siekis nuolat tobulėti ir būti pavyzdžiu kitiems.

Baigiamojo darbo tema: Edukacinių technologijų taikymas neformaliojo ugdymo veiklose profesiniame rengime. Tyrimo tikslas: išanalizuoti edukacinių technologijų taikymo galimybes neformaliojo ugdymo veiklose profesiniame rengime. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, kokybinis tyrimas - pusiau struktūruotas interviu, turinio kokybinės (ang. content) analizės metodas. Tyrimas atskleidė: Empyriniu tyrimu nustatyta, kad edukacinės technologijos taikomos neformaliajame ugdyme siekiant sudominti, įtraukti mokinių į neformalųjį ugdymo procesą, ugdyti mokinių kūrybiškumą, komunikacinius gebėjimus bei siekiant optimizuoti mokymą. Mokinių sudominimui ir įtraukimui į neformaliojo ugdymo veiklas pedagogai kuria palankią ugdymo(si) aplinką, mokiniams suteikiamas laisvės pojūtis, taikomos priemones, padedančios vizualizuoti mokomąją medžiagą. Neformaliojo ugdymo veiklų metu pedagogai edukacines technologijas taiko renginių, konkursų, kūrybinių veiklų, mokinių tarybos veiklų metu. Veiklose pedagogai taiko aktyvų mokinių įsitraukimą skatinančius metodus ir juos derina su skaitmeninėmis technologijomis. Organizuodami neformaliojo ugdymo veiklas, pedagogai taiko komandinio darbo, savarankišką mokymąsi skatinančius, diskusijų, analizės metodus bei IKT ir skaitmenines priemones. Taikydami edukacines technologijas, pedagogai susiduria su problemomis: interneto ryšys, licenzijų galiojimas, nebeveikiančios programos, kompetencijų trūkumas, pasitikėjimas savimi ir motyvacija taikyti edukacines technologijas neformaliojo ugdymo užsiėmimų metu.