Mykolo Romerio universitetas / Mykolas Romeris University
Smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų patirtys gaunant socialines paslaugasItem type:ETD, [The Experiences of Women who have Experienced Domestic Violence in Receiving Social Services]magister thesis[2026][S005]Beresnevičienė, MildaBaigiamajame darbe analizuojamos smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų patirtys gaunant socialines paslaugas. Teorinėje darbo dalyje aptariama smurto artimoje aplinkoje prieš moteris samprata, priežastys ir poveikis, nagrinėjama socialinių paslaugų sistema bei pagalbos formos, teikiamos smurtą patyrusioms moterims, taip pat analizuojami veiksniai, ribojantys pagalbos paiešką. Tyrimo tikslas – atskleisti smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų patirtis gaunant socialines paslaugas. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti smurto artimoje aplinkoje prieš moteris sampratą, priežastis bei pasekmes. 2. Išnagrinėti socialines paslaugas ir pagalbos formas, teikiamas smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms moterims. 3. Išanalizuoti socialinio darbuotojo pagalbos ir socialinių paslaugų reikšmę smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų pagalbos procese. 4. Išanalizuoti veiksnius, ribojančius moterų sprendimą kreiptis pagalbos, išskiriant socialinių paslaugų sistemos tobulinimo aspektus. Tyrimo dalyviai – 7 smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moterys, kurioms buvo teikiamos socialinės paslaugos. Metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė ir interpretavimas; 2. Tyrimo duomenų rinkimo metodas – pusiau struktūruotas interviu; 1. Tyrimo duomenų analizės metodas – kokybinė turinio analizė. Tyrimo rezultatai: 1. Nustatyta, kad smurtas artimoje aplinkoje dažniausiai vystosi kaip laipsniškas procesas – prasideda nuo psichologinio smurto ir ilgainiui perauga į fizinį smurtą, pasižymi cikliškumu. 2. Atskleista, kad moterų pagalbos paiešką reikšmingai riboja vidiniai psichologiniai barjerai: smurto neigimas, kaltės jausmas, gėda, baimė ir tikėjimas galimybe susitvarkyti savarankiškai. 3. Nustatyta, kad patekimas į socialinių paslaugų sistemą dažniausiai inicijuojamas per institucijų įsitraukimą (policijos, VVTAĮT, sveikatos ar švietimo įstaigų). 4. Paaiškėjo, kad moterims ypač svarbus emocinis palaikymas, nesmerkiantis socialinio darbuotojo požiūris ir pasitikėjimu grįstas santykis. 5. Nustatyta, kad socialinės paslaugos prisideda prie moterų emocinio stiprėjimo, savivertės atkūrimo ir įgalinimo priimant sprendimus. 6. Išryškinti socialinių paslaugų sistemos iššūkiai: informacijos trūkumas, paslaugų lankstumo trūkumas ir saugumo užtikrinimo problemos.
9 25 Socialinių darbuotojų patiriamas smurtas darbeItem type:ETD, [Workplace Violence Experienced by Social Workers]magister thesis[2026][S005]Kupliauskytė, KarinaBaigiamojo darbo temos pavadinimas – Socialinių darbuotojų patiriamas smurtas darbe. Tyrimo tikslas – ištirti socialinių darbuotojų patiriamo smurto darbe paplitimą, pagrindines formas ir raiškos ypatumus socialinio darbo kontekste, analizuojant smurto pasireiškimą pagal paslaugų gavėjų grupes, jo priežastis, pasekmes ir intervencines, prevencines praktikas. Tyrimo uždaviniai: 1. Apibūdinti smurtą darbe kaip socialinį reiškinį ir pagrindines jo formas socialinio darbo kontekste. 2. Atskleisti socialiniame darbe patiriamo smurto raiškos ypatumus pagal jo formas ir pasireiškimo aplinkas. 3. Įvertinti smurto raiškos skirtumus dirbant su skirtingomis paslaugų gavėjų grupėmis. 4. Išskirti pagrindines socialinių darbuotojų patiriamo smurto darbe priežastis, pasekmes ir taikomas intervencines, prevencines priemones. Tyrimo metodai. Tyrime derinama mokslinės literatūros ir dokumentų analizė bei kiekybinė metodologinė prieiga, taikant anketinės apklausos empirinių duomenų rinkimo bei aprašomosios ir inferencinės statistinės duomenų analizės metodus. Tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad socialinio darbo profesijoje labiausiai paplitusi smurto forma yra psichologinis smurtas, pasireiškiantis paslaugų gavėjų pakeltu balso tonu, puolimu kaltinimais, nepagrįsta kritika ir demonstratyviu ignoravimu. Fizinio smurto atvejai dažniausiai apima turto niokojimą, stumdymąsi, įvairių daiktų mėtymą ir agresyvius pagriebimus, seksualinis smurtas siejosi su nepadoriu bendravimu, vulgaria kūno kalba, domėjimusi seksualiniu gyvenimu, šaipymusi iš išvaizdos, kibernetinio – su nuolatiniais bandymais susisiekti, įžeidžiančiomis žinutėmis, grasinimais ir šmeižtu. Atskleista, kad smurto darbe apraiškos dažniausiai patiriamos fizinėje darbo vietoje ir paslaugų gavėjų namuose, tačiau kibernetinio smurto raiška siejama su telefoniniais skambučiais ir socialiniais tinklais. Išsiaiškinta, kad fizinį smurtą dažniausiai taiko imigrantai, benamiai ir likę be tėvų globos vaikai, psichologinį – sunkumus patiriantys vaikai ir šeimos, seksualinį – likę be tėvų globos vaikai, priklausomybių turintys asmenys ir jaunimas, kibernetinį – vaikai su negalia ir vaikus globojantys, prižiūrintys ir (ar) įsivaikinę asmenys. Pagrindinės smurto priežastys, tai sveikatos sutrikimai, manipuliavimas, nepasitenkinimas, asmens nebrandumas bei alkoholio, narkotikų ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Reikšmingiausios pasekmės siejosi su stresu ir ketinimu išeiti iš darbo. Dažniausiai taikomos intervencinės priemonės apima darbuotojų emocinio stabilumo išlaikymą ir ribų nustatymą, gilinimąsi į smurtinio elgesio priežastis bei pokalbio su paslaugų gavėjais temos keitimą, ryškiausios prevencinės priemonės – vadovavimasis socialinio darbo vertybėmis, etikos principais bei smurto ir priekabiavimo prevencijos politika, saugumo priemonių pasitelkimas, pagarbios darbo kultūros puoselėjimas, bendradarbiavimas ir dalyvavimas supevizijose / intervizijose bei mokymuose / seminaruose.
2 17 Socialinis darbas su riziką patiriančiomis šeimomis: santykių su šeima kūrimo patirtysItem type:ETD, [Social work with families At-Risk: experiences in building relationships with families]magister thesis[2026][S005]Obločinska, LoretaBaigiamajame darbe analizuojamos socialinių darbuotojų santykio kūrimo patirtys dirbant su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Temos aktualumą lemia tai, kad socialinę riziką patiriančios šeimos Lietuvoje išlieka viena sudėtingiausių socialinio darbo sričių. Santykio tarp socialinio darbuotojo ir šeimos kokybė turi tiesioginę įtaką pagalbos proceso veiksmingumui. Socialinę riziką patiriančios šeimos dažnai susiduria su kompleksinėmis problemomis: skurdu, nedarbu, priklausomybėmis, socialinių ir tėvystės įgūdžių stoka, smurtu, emociniu nestabilumu ir ribota pagalbos išteklių prieiga. Dėl to socialinis darbas su šiomis šeimomis reikalauja ne tik profesinių žinių bei praktinių įgūdžių, bet ir gebėjimo kurti pasitikėjimu, pagarba ir bendradarbiavimu grindžiamą santykį. Tyrimo objektas – socialinių darbuotojų santykio kūrimo patirtys dirbant su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Tyrimo tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų santykio kūrimo patirtis dirbant su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Tyrime siekta išanalizuoti socialinės rizikos sampratą, socialinę riziką patiriančių šeimų ypatumus ir socialinės rizikos formavimosi veiksnius, aptarti santykio kūrimo teorinius aspektus socialiniame darbe, atskleisti socialinių darbuotojų praktines patirtis kuriant santykį su šeimomis bei identifikuoti pagrindinius iššūkius ir praktinius sprendimus, padedančius santykį kurti bei palaikyti. Darbas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje dalyje nagrinėjama socialinės rizikos samprata, aptariama socialinę riziką patiriančių šeimų apibrėžtis, analizuojami socialinės rizikos formavimosi veiksniai ir šių šeimų paplitimas Lietuvoje. Antrojoje dalyje analizuojami teoriniai socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis aspektai: santykio kūrimo reikšmė, etapai, pagrindiniai iššūkiai, jų įveikos galimybės bei socialinio darbuotojo praktiniai įgūdžiai. Trečiojoje dalyje pristatoma tyrimo metodologija, empirinio tyrimo rezultatai ir jų aptarimas. Tyrime taikyta kokybinė tyrimo prieiga. Teorinei daliai parengti naudota mokslinės literatūros analizė, leidusi atskleisti pagrindinius socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ir santykio kūrimo aspektus. Empiriniai duomenys rinkti taikant pusiau struktūruotą interviu metodą. Tyrime dalyvavo 9 socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimo rezultatai parodė, kad socialinių darbuotojų santykio kūrimo patirtys yra daugialypės ir atskleidžia, jog santykio kūrimas yra nuoseklus, laipsniškas ir jautrus procesas. Informantai pabrėžė, kad kokybiško santykio pagrindą sudaro abipusis pasitikėjimas, atviras ir nuoširdus bendravimas, pagarba, empatija, palaikymas ir aiškios profesinės ribos. Nustatyta, kad santykio kūrimo procesas apima pirmąjį kontaktą, šeimos situacijos pažinimą, bendradarbiavimo stiprinimą, šeimos įgalinimą ir nuolatinį palaikymą. Tyrimas taip pat atskleidė, kad santykio kūrimą apsunkina šeimų nepasitikėjimas institucijomis, ankstesnės neigiamos patirtys, pasipriešinimas pagalbai, emocinis uždarumas, taip pat kompleksinės socialinės problemos. Siekdami įveikti šiuos sunkumus, socialiniai darbuotojai taiko aktyvų klausymąsi, aiškų ir pagarbų bendravimą, priėmimą be vertinimo, konfliktų ir emocijų valdymą, šeimos motyvavimą, atsakomybės skatinimą, refleksiją ir nuoseklų palaikymą. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad santykio kūrimas yra viena svarbiausių socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis sąlygų. Santykio kokybė lemia šeimos įsitraukimą į pagalbos procesą, bendradarbiavimą su specialistu ir socialinio darbo veiksmingumą. Darbas reikšmingas tuo, kad atskleidžia socialinių darbuotojų profesines patirtis ir prisideda prie gilesnio santykiu grįsto socialinio darbo supratimo Lietuvoje.
14 22 Profesinės refleksijos vaidmuo socialinių darbuotojų praktikoje teikiant pagalbą globėjams ir įtėviamsItem type:ETD, [The Role of Professional Reflection in Social Worker's Practice when Providing Support to Foster Parents and Adoptive Parents]magister thesis[2026][S005]Ruseckienė, SandraMagistro darbo tikslas – atskleisti profesinės refleksijos vaidmenį ir reikšmę socialinių darbuotojų praktikoje teikiant pagalbą globėjams ir įtėviams. Tikslui pasiekti buvo iškelti tokie darbo uždaviniai: atlikus mokslinės literatūros analizę, išanalizuoti profesinės refleksijos sampratą ir jos pagrindines formas socialinio darbo kontekste; atskleisti profesinės refleksijos taikymo ypatumus socialinių darbuotojų veikloje dirbant su globėjais ir įtėviais; empiriškai ištirti profesinės refleksijos reikšmę socialinių darbuotojų praktikoje dirbant su globėjais ir įtėviais. Tyrime taikytas kokybinis tyrimo metodas. Duomenys rinkti pusiau struktūruoto interviu metodu, o gautų duomenų analizei taikyta teminė analizė. Tiriamieji – socialiniai darbuotojai, dirbantys su globėjais ir įtėviais. Tyrimas atskleidė, kad profesinė refleksija socialinių darbuotojų praktikoje yra svarbi profesinės veiklos dalis, padedanti analizuoti sudėtingas darbo situacijas, vertinti priimamus profesinius sprendimus ir mokytis iš profesinės patirties. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad profesinė refleksija socialinių darbuotojų praktikoje vyksta tiek individualiai, tiek kolegialiai. Individuali refleksija dažniausiai pasireiškia situacijų apmąstymu ir savianalize, o kolegiali – komandinių aptarimų, intervizijų ir supervizijų metu. Tyrimas taip pat parodė, kad profesinė refleksija prisideda prie pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grindžiamo pagalbos santykio su globėjais ir įtėviais kūrimo bei padeda socialiniams darbuotojams giliau suvokti globėjų patirtis ir pasirinkti tinkamesnes pagalbos strategijas. Tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad profesinė refleksija yra reikšminga socialinių darbuotojų profesinio tvarumo prielaida, padedanti atpažinti emocinį krūvį, išlaikyti profesines ribas ir mažinti profesinio perdegimo riziką. Nustatyta, kad refleksijos taikymo galimybės priklauso ir nuo organizacinės aplinkos bei joje sudaromų sąlygų refleksyviai profesinei praktikai.
2 13 Vaikų socialinių įgūdžių ugdymas šeiminiuose namuoseItem type:ETD, [The development of social skills in children in family based homes]magister thesis[2026][S005]Sinkevič, AnaDarbo tikslas: Atskleisti globojamų vaikų socialinių įgūdžių ugdymo specifiką šeiminiuose namuose, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Pagrindiniai uždaviniai: 1. Išanalizuoti socialinių įgūdžių ugdymo teorinius aspektus globos kontekste. 2. Atskleistu globojamų vaikų socialinių įgūdžių ugdymo specifiką šeiminiuose namuose, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Tiriamieji: Socialiniai darbuotojai, dirbantis šeiminiuose namuose ir turintys praktinės patirties ugdant globojamų vaikų socialinius įgūdžius. Tyrime dalyvavo 8 socialiniai darbuotojai. Tyrimo metodai: Teoriniai – mokslinės literatūros analizė, sisteminimas ir apibendrinimas; empiriniai – duomenų rinkimui taikytas pusiau struktūruoto interviu metodas; duomenų analizei taikyta kokybinė turinio analizė. Tyrimo aktualumą lemia tai, kad socialiniai įgūdžiai yra esminė vaikų socialinės adaptacijos, emocinės gerovės ir pasirengimo savarankiškam gyvenimui prielaida, ypač globos sistemoje augantiems vaikams, kurių patirtys dažnai susijusios su emocinių nesaugumu ir socialinių ryšių nestabilumu.. Tyrimo rezultatai: Tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialinių įgūdžių ugdymas šeiminiuose namuose yra nuoseklus ir kompleksinis procesas, apimantis emocinių, socialinių ir elgesio gebėjimų formavimą. Nustatyta, kad šis procesas prasideda nuo emocinio saugumo užtikrinimo, pasitikėjimu grįsto santykio kūrimo ir individualių vaiko poreikių pažinimo. Tyrimo metu nustatyta, kad socialinių įgūdžių ugdymas vyksta per kasdienes situacijas, patirtinį mokymąsi, socialinio darbuotojo elgesio modeliavimą, refleksiją ir struktūruotas veiklas. Taip pat nustatyta, kad globojami vaikai dažnai susiduria su emocijų atpažinimo, savireguliacijos, bendravimo, konfliktų sprendimo ir savarankiškumo sunkumais. Tyrimo rezultatai parodė, kad socialinių įgūdžių ugdymas lemia teigiamus vaikų pokyčius: gerėja emocijų valdymas, stiprėja bendravimo ir konfliktų sprendimo gebėjimai, didėja savarankiškumas ir atsakomybė, stiprėja pasitikėjimas savimi ir aplinka. Taip pat nustatyta, kad ugdymo veiksmingumą lemia saugi emocinė aplinka, aiški struktūra, nuoseklus ugdymo procesas ir specialistų bendradarbiavimas. Apibendrinant galima teigti, kad socialinių įgūdžių ugdymas šeiminiuose namuose yra kompleksinis, individualizuotas ir nuoseklus procesas, sudarantis prielaidas globojamų vaikų socialinei integracijai ir pasirengimui savarankiškam gyvenimui.
6 15 Asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracijaItem type:ETD, [The social integration of ex-offenders]magister thesis[2026][S005]Liknickaitė, AistėDarbo tema – asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija. Temos aktualumas. Ši tema yra aktuali, nes Lietuvoje vis dar išlieka pakartotinio nusikalstamumo problema, o buvusių nuteistųjų integracija į visuomenę dažnai yra sudėtinga. Nors pastaraisiais metais didinamas dėmesys nuteistųjų resocializacijai įkalinimo įstaigose , praktikoje vis dar kyla nemažai sunkumų asmens pasirengimui sėkmingai integruotis visuomenėje atlikus bausmę. Svarbu analizuoti, kaip realiai vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, integracija visuomenėje ir koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo šiame procese Mokslinė problema Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojęs "Iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų paleidžiamų (paleistų) asmenų socialinės integracijos tvarkos aprašas", kuriuo siekiama pagerinti buvusių nuteistųjų socialinę integraciją, tačiau tyrimų atskleidžiančių realias socialinės integracijos įgyvendinimo praktikas stinga. Keliami šie probleminiai klausimai: Kuo reikšmingi asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę socialinės integracijos pokyčiai? Kaip vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija? Kokie veiksniai turi įtakos sėkmingai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinei integracijai? Kokie kyla sunkumai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese? Koks socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Tyrimo objektas: asmenų, paleidžiamų (paleistų) iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų, socialinė integracija. Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos galimybes. Tyrimo uždaviniai: Pateikti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos ypatumus. Atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtis. Aptarti socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Identifikuoti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos įgyvendinimo praktines realijas, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis. Tyrimo metodai. Tyrime buvo taikyta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, pusiau struktūruotas interviu. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimo išvados. Pagrindinės asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtys yra visuomenėje vyraujanti stigmatizacija, ribotos įsidarbinimo galimybės, būsto problemos, nepakankamas socialinių ryšių palaikymas, priklausomybės, žema savivertė bei nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Šie veiksniai veikia kompleksiškai, stiprindami vienas kitą ir apsunkindami asmens galimybes sėkmingai įsitvirtinti visuomenėje. Stigmatizuojantis visuomenės požiūris mažina buvusių nuteistųjų galimybes įsidarbinti ir integruotis į socialinę aplinką, o ribotos užimtumo galimybės lemia finansinį nestabilumą ir apsunkina būsto išlaikymą. Silpni arba nutrūkę socialiniai ryšiai mažina emocinę ir praktinę paramą, kuri yra svarbi adaptacijos laikotarpiu. Vidiniai sunkumai riboja asmens gebėjimą aktyviai spręsti kylančias problemas ir priimti pagalbą. Nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo sustiprina šių kliūčių poveikį, nes asmuo lieka be nuoseklaus palaikymo pereinamuoju laikotarpiu. Dėl šių priežasčių didėja socialinės atskirties rizika, o nesėkminga adaptacija gali lemti grįžimą prie ankstesnio elgesio modelių ir pakartotinį nusikalstamumą. Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese yra reikšmingas ir daugialypis. Socialinis darbuotojas vertina asmens poreikius, rengia individualų socialinės integracijos planą, teikia informacinę, konsultacinę ir tarpininkavimo pagalbą, stiprina asmens motyvaciją bei koordinuoja pagalbos teikimą bendradarbiaudamas su kitomis institucijomis ir organizacijomis. Empiriniu tyrimu atskleistas pagalbos poreikis asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese bei socialinio darbuotojo vaidmens raiška šiame procese. Įkalinimas daro poveikį asmens socialiniams ryšiams - jie silpnėja arba nutrūksta, mažėja asmens socialinis palaikymas. Kontroliuojamoje įkalinimo įstaigos aplinkoje ribojamas asmens savarankiškumas, kuris išėjus į laisvę pasireiškia sunkumais priimant sprendimus, planuojant laiką ir organizuojant kasdienį gyvenimą. Ne visi asmenys įkalinimo įstaigoje yra motyvuoti ir aktyviai dalyvauja resocializacijos procese ar pasinaudoja siūlomomis galimybėmis ir po bausmės atlikimo jiems kyla įvairių praktinių sunkumų integruojantis į visuomenę. Asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, yra reikalinga kompleksinė, nuosekli ir individualizuota pagalba. Nustatyta, kad svarbi palydimoji pagalba, užtikrinanti nuoseklų asmens lydėjimą pereinamuoju laikotarpiu ir padedanti mažinti pasimetimą bei stiprinti savarankiškumą. Socialinis darbuotojas vykdo įvairiapuses veiklas: užmezga kontaktą su asmeniu dar įkalinimo įstaigoje, vertina jo poreikius, planuoja socialinės integracijos priemones, teikia konsultacijas, teikia palydimąją pagalbą, padeda spręsti būsto, užimtumo, dokumentų, sveikatos ir kitas problemas, motyvuoja asmenį, bendradarbiauja su kitomis institucijomis, siekiant atliepti asmens poreikius. Socialiniai darbuotojai susiduria su įvairiais sunkumais, pagalbos socialiniam darbuotojui stoka, asmens motyvacijos, socialinių įgūdžių stoka, asmens priklausomybės, artimųjų palaikymo stygius bei visuomenės stigmatizuojantis požiūris į buvusius nuteistuosius. Socialiniams darbuotojams padeda spręsti sunkumus bendradarbių pagalba, intervizijos ir supervizijos bei mokymai. Socialinio darbuotojo veikla yra reikšminga asmeniui, nes padeda atkurti pasitikėjimą savimi, spręsti kasdienio gyvenimo problemas; šeimai – nes prisideda prie santykių atkūrimo ir stiprinimo; visuomenei - nes mažina socialinę atskirtį ir pakartotinio nusikalstamumo riziką.
2 45 Vaikų dienos centrų vaidmuo ugdant vaikų socialinius įgūdžiusItem type:ETD, [The role of day centers in developing children's social skills]magister thesis[2026][S005]Vasilevičiūtė, LoretaMagistro darbe „Vaikų dienos centrų vaidmuo ugdant vaikų socialinius įgūdžius“ nagrinėjamas vaikų socialinių įgūdžių ugdymas dienos centruose, analizuojant šio proceso teorines prielaidas ir socialinių darbuotojų praktines patirtis. Tyrimo aktualumą lemia tai, kad dalis dienos centrus lankančių vaikų auga socialinės rizikos veiksnių paveiktoje aplinkoje, kurioje stokojama nuoseklaus ugdymo, emocinio saugumo ir konstruktyvaus tarpusavio bendravimo pavyzdžių. Ši aplinka ne visada sudaro sąlygas formuotis esminiams socialiniams įgūdžiams, todėl dienos centrai tampa reikšminga socializacijos erdve, kurioje vaikams sudaromos galimybės ugdytis tarpasmeninius, emocinius ir savireguliacijos įgūdžius. Darbo tikslas – teoriniu ir empiriniu aspektu atskleisti vaikų socialinių įgūdžių ugdymo ypatumus dienos centruose.
51 24 Socialinių darbuotojų galimybės prisidėti prie piniginės socialinės paramos nepaėmimo reiškinio eliminavimoItem type:ETD, [Possibilities of social workers to contribute to contribute to the phenomenon of non-receipt of monetary social assistance]magister thesis[2025][S005]Dešukienė, IrmaDarbo tikslas: išanalizuoti socialinių darbuotojų galimybes prisidėti prie piniginės socialinės paramos nepaėmimo reiškinio eliminavimo. Pagrindiniai uždaviniai: 1) išanalizuoti teoriškai piniginės socialinės paramos nepaėmimo reiškinį; 2) išnagrinėti piniginės socialinės paramos nepaėmimo praktinius aspektus, susijusius su socialiniu darbu; 3) atskleisti socialinio darbuotojo indėlį, sprendžiant piniginės socialinės paramos eliminavimo problemą. Tyrimo metodai: Mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas bei interpretavimas. Tyrimo duomenų rinkimo metodas – pusiau struktūruotas interviu. Tyrimo duomenų apdorojimo metodas – kokybinė turinio (content) analizė. Empiriniai duomenys surinkti. Tiriamieji: 8 tyrimo dalyviai, nesinaudojantys pinigine socialine parama, nors ji jiems ir priklausytų. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad piniginės socialinės paramos nepaėmimas yra reiškinys, vadinamas ,,nepaėmimu“, Lietuvoje tampa vis aktualesnis ir gali turėti tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių pasekmių, tokių, kaip didėjantis skurdo lygis ir socialinė atskirtis, kelia iššūkių visai socialinės apsaugos sistemai. Piniginės socialinės paramos nepaėmimo atvejai dažnai yra susiję su tuo, jog asmenys linkę nesinaudoti ir socialinio darbo paslaugomis. Nesinaudojimas socialinėmis paslaugomis gali reikšti sisteminį ryšį tarp materialinės paramos gavimo ir socialinės pagalbos paslaugų prieinamumo bei pasitikėjimo jomis. Pagrindinės nepaėmimo priežastys yra įvairialypės: socialinės, psichologinės, informacinės, kultūrines. Socialinių darbuotojų veiklos dažnai neapima aktyvaus naujų piniginės socialinės parmos gavėjų paieškos. Tačiau socialinis darbuotojas gali reikšmingai prisidėti prie piniginės socialinės paramos nepaėmimo reiškinio eliminavimo, aktyviai vykdydami informacinę veiklą, edukuodamas bendruomenę apie socialines teises, paramos galimybes taip siekdamas mažinti socialinės paramos stigmatizaciją. Socialinio darbuotojo bendravimo įgūdžiai, gebėjimas užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį su žmonėmis, bei žinios apie socialinės paramos sistemą gali tapti svarbiu veiksniu skatinančiu asmenis naudotis jiems priklausančia pagalba.
58 17 Socialinių darbuotojų įgalinimas X miesto socialinės pagalbos centreItem type:ETD, [Empowerment of social workers at the social assistance center of city X]magister thesis[2025][S005]Apanavičienė, DovilėDarbo tema – Socialinių darbuotojų įgalinimas X miesto socialinės pagalbos centre. Darbo tikslas - išanalizuoti socialinių darbuotojų įgalinimą socialinės pagalbos centre. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti įgalinimo koncepciją ir jos taikymą socialiniame darbe; 2. Atskleisti organizacijos kultūros poveikį socialinių darbuotojų įgalinimui; 3. Identifikuoti pagrindinius socialinių darbuotojų įgalinimą skatinančius ar ribojančius veiksnius. Tyrimo metodai: teorinis - mokslinės literatūros apžvalga ir analizė. Empirinis tyrimas – kokybinis tyrimo metodas, pusiau struktūruotas interviu, gautų duomenų analizė. Tyrime dalyvavo 9 socialiniai darbuotojai, dirbantys X miesto socialinės pagalbos centre. Teorinėje darbo dalyje aptariamos įgalinimo koncepcijos, skirtingi įgalinimo lygmenys (mikro, mezo, makro), įgalinimo reikšmė socialiniame darbe bei socialinių paslaugų kontekste. Pabrėžiamas įgalinimo ryšys su organizacine kultūra, vadovavimo stiliumi, profesiniu tobulėjimu bei darbuotojo emocine gerove. Empirinio tyrimo metu nustatyta, kad įgalinimą labiausiai lemia pasitikėjimu grįstas vadovavimas, kompetencijų ugdymo galimybės, palaikanti darbo aplinka bei galimybė reikšti nuomonę. Pagrindinėmis kliūtimis įvardijami biurokratiniai suvaržymai, riboti resursai, neaiškus darbo krūvio paskirstymas, nepakankamas vadovų grįžtamasis ryšys. Pastebėta, kad šie ribojimai daro neigiamą poveikį darbuotojų motyvacijai, psichologinei gerovei, gebėjimui kurti įgalinančius santykius su paslaugų gavėjais.
21 69 Socialinio darbuotojo veikla, padedanti atstatyti psichikos negalią turinčio asmens ryšius su bendruomeneItem type:ETD, [The social worker's role in helping a person with mental disabilities rebuild their connections with the community]magister thesis[2025][S005]Andriulienė, SimonaMagistriniame darbe nagrinėjama socialinio darbuotojo veikla, padedanti atstatyti psichikos negalią turinčio asmens ryšius su bendruomene. Psichinę negalią turintys asmenys kasdieniame gyvenime susiduria su neigiamomis visuomenės nuostatomis, socialine atskirtimi, dėl kurių pakinta asmenų funkcionavimas daugelyje gyvenimo sričių, dalyvavimu bendruomenėje. Socialiniai darbuotojai, dirbdami su psichinę negalią turinčiais asmenimis skatina socialinės įtraukties veiksnius, tačiau nėra apibrėžtų priemonių ir metodų, užtikrinančių kryptingą socialinę įtrauktį. Socialinio darbuotojo veikla, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis nagrinėta skirtingais aspektais, tačiau aktuali dėl nuolat besikeičiančių visuomenės normų, socialinės situacijos, didėjančių psichinės negalės rodiklių. Tyrimo objektas – psichikos negalią turinčio asmens ryši su bendruomene atkūrimas bei įtrauktis. Tyrimo tikslas – atskleisti teorinius ir praktinius socialinio darbuotojo veiklos ypatumus, dirbant su psichikos negalią turinčiais asmenimis, padedant atstatyti prarastus ryšius su bendruomene. Tyrimui kelti uždaviniai – išanalizuoti psichikos negalią turinčių asmenų situaciją ir jų dalyvavimo bendruomenėje aspektus, apibrėžti socialinio darbuotojo veikos galimybes, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis, tyrimu išsiaiškinti socialinio darbuotojo patirtis, padedant atstatyti psichinę negalią turinčio asmens ryšius su bendruomene, atskleisti svarbiausias socialinio darbuotojo profesines savybes ir kompetencijas, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Magistriniame darbe buvo atlikta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, siekiant atskleisti psichinę negalią turinčių asmenų charakteristiką, išanalizuoti socialinio darbuotojo veiklos ypatumus, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Buvo atlikta kokybinė turinio (content analizė) siekiant atskleisti socialinio darbuotojo patirtis, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Gauti duomenys atskleidė, kad psichinę negalią turintys asmenys susiduria su visuomenės atstūmimu, dėl švietimo trūkumo, neigiamų vidinių veiksnių. Socialiniai darbuotojai, dirbdami su psichinę negalią turinčiais asmenimis skatina socialinės įtraukties veiksnius įtraukdami į kultūrinę veiklą, lavindami kasdienius įgūdžius. Socialiniai darbuotojai susiduria su bendradarbiavimo iššūkiais, kurie turi reikšmingą poveikį socialinės įtraukties procese. Socialinis darbuotojo profesija reikalauja nuolatinio tobulėjimo ir profesinių kompetencijų tobulinimo. Rekomenduojama skatinti bendradarbiavimą profesinių mokymų pagalba, skatinti savanorystę, siekiant visuomenės sąmoningumo.
36 84