Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės institutas / Institute of International and European Union Law

Šiame darbe siekiama įvertinti teisės į gyvybę bei teisės į tapatumą sąveiką su naujosiomis technologijomis, identifikuojant pagrindines rizikas žmogaus teisėms ir laisvėms bei galimus jų sprendimo būdus skaitmeninėje erdvėje. Darbe nagrinėjami tarptautiniai teisės šaltiniai, moksliniai straipsniai, įvairi literatūra. Pažymėtina, kad egzistuojančio teisinio reguliavimo skaitmeninei erdvei tarptautiniu lygmeniu nepakanka. Darbe pateikiami atliktos apklausos rezultatai ir analizė pagrindžianti taip pat ir visuomenės poreikį didesniam skaitmeninės erdvės tesiniam reguliavimui.

Magistro baigiamajame darbe analizuojama teisingumo (equity) ir teisminio teisingumo (justice) samprata, jų funkcijos ir taikymo ribos tarptautinėje teisėje. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjama teisingumo sampratos raida nuo Aristotelio iki šiuolaikinės tarptautinės teisės. Aptariama, kaip teisingumas iš moralinės vertybės tapo teisės normų aiškinimo ir taikymo instrumentu. Analizuojamos pagrindinės teisminio teisingumo (justice) formos: paskirstymo, korekcinis, papildomas ir diskrecinis teisingumas, bei jų reikšmė teisinių ginčų sprendime. Antroje darbo dalyje analizuojamas teisingumo institucionalizavimas tarptautinių teismų ir arbitražų praktikoje. Remiantis Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisprudencija, atskleidžiama, kaip teisingumas taikomas sprendžiant ginčus, kai teisės normos nėra pakankamai aiškios ar išsamios. Taip pat nagrinėjama arbitražų praktika, kurioje teisingumas ir teisingumo principas naudojami sprendimams pagrįsti. Trečioje darbo dalyje išanalizuojama teisingumo tipologija. Analizuojami trys pagrindiniai teisingumo tipai, t. y. infra legem, praeter legem ir contra legem, bei jų taikymo ribos. Nustatoma, kad tarptautinių teismų praktikoje dominuoja infra legem teisingumas, tuo tarpu praeter legem išlieka diskusinis, o contra legem teorinis ir praktiškai netaikomas tipas.

Magistro baigiamajame darbe „Dezinformacija ir saviraiškos laisvė“ analizuojamas dezinformacijos ir saviraiškos laisvės santykis tarptautinės teisės, Europos žmogaus teisių apsaugos sistemos ir ES teisės kontekste. Darbe keliama problema, kaip užtikrinti, kad kovos su dezinformacija priemonės, taikomos skirtinguose reguliavimo kontekstuose, nepažeistų saviraiškos laisvės ir atitiktų teisėtumo, būtinumo bei proporcingumo principus. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjama dezinformacijos sąvoka, jos požymiai ir atribojimas nuo kitų informacijos sklaidos formų – misinformacijos, malinformacijos, nuomonės, satyros ir propagandos. Atskleidžiama, kad dezinformacija negali būti tapatinama vien su melagingos informacijos paskleidimu, nes jos vertinimui reikšmingi ir klaidinantis informacijos pobūdis, skleidėjo intencija, galimas žalingas poveikis bei pateikimo kontekstas. Taip pat analizuojama saviraiškos laisvė kaip pagrindinis dezinformacijos ribojimo vertinimo kriterijus. Antroje darbo dalyje vertinamas EŽTT požiūris į saviraiškos laisvės ribojimą dezinformacijos kontekste. Analizuojami teisėtumo, būtinumo demokratinėje visuomenėje ir proporcingumo kriterijai, EŽTT jurisprudencija rinkimų proceso apsaugos srityje bei EŽTK 17 straipsnio taikymo ribos. Darbe nustatyta, kad EŽTT dezinformacijos nelaiko savarankišku ir automatiniu saviraiškos laisvės ribojimo pagrindu, todėl kiekvienu atveju būtinas individualus aplinkybių vertinimas. Trečioje darbo dalyje nagrinėjamas ES požiūris į dezinformacijos kontrolę. Analizuojamos informacijos ribojimo priemonės, tokios kaip blokavimas, filtravimas ir turinio šalinimas, taip pat platformų atsakomybė, reklamos ir demonetizavimo mechanizmai, DI bei algoritminio turinio moderavimo poveikis saviraiškos laisvei. Darbe daroma išvada, kad ES požiūris grindžiamas prevenciniu sisteminių rizikų valdymu, tačiau tokios priemonės turi būti taikomos atsargiai, užtikrinant skaidrumą, procedūrines garantijas ir proporcingą saviraiškos laisvės apsaugą. Atlikus tyrimą nustatyta, kad dezinformacijos reguliavimo fragmentiškumas ir sąvokos neapibrėžtumas gali sudaryti prielaidas pernelyg plačiai valstybių, nacionalinių institucijų ir privačių platformų diskrecijai. Vis dėlto dezinformacijos kontrolės priemonės gali būti pateisinamos tik tada, kai jos nukreiptos prieš sąmoningą ir reikšmingą informacinę manipuliaciją, o ne prieš teisėtą kritiką, nuomonę, satyrą ar politinę diskusiją.

Šiuo magistro baigiamuoju darbu, kurio tyrimas orientuotas į Komisijos ataskaitas ir siūlomus ,,Bendrųjų teisės principų“ tema 2 – 7 išvadų projektus bei šių siūlymų santykį su valstybių (dominuojančiu) požiūriu, siekiama atskleisti šiuolaikinę bendrųjų teisės principų sampratą TTT statuto 38 str. kontekste. Įgyvendinant šį tikslą lygiagrečiai identifikuojama šio Komisijos darbo reikšmė, išgryninami Komisijos išskirtų bendrųjų teisės principų kategorijų požymiai, identifikuojama pripažinimo subjektų problematika, terminologijos nuoseklumo problematika, valstybių dominuojantis požiūris ir jo santykis su specifiniais minėtų Komisijos siūlomų išvadų projektų aspektais.

Šiame darbe yra analizuojama draudimo pulti be atrankos sąvoka ir šio draudimo užtikrinimas per tarptautines daugiašales sutartis. Paaiškinama draudimo pulti be atrankos sąvokos kilmė ir apimtis, bei yra pristatomos su šiuo draudimu susijusios tarptautinės daugiašalės sutartys. Darbe siekiama išanalizuoti teisinių ir politinių aspektų santykį valstybių argumentuose jungtis prie tarptautinių daugiašalių susitarimų skirtų kovoti su puolimu be atrankos karinių konfliktų metu. Plačiau nagrinėjami ir lyginami dviejų valstybių prisijungimo prie ar pasitraukimo iš Oslo konvencijos atvejai, bei dviejų valstybių prisijungimo prie ar pasitraukimo iš Otavos konvencijos atvejai.

Magistro baigiamajame darbe analizuojama diskriminavimo draudimo principo įtaka tautinėms mažumoms priklausančių asmenų kalbinėms garantijoms švietimo srityje. Tyrimo tikslas – išnagrinėti šio principo įtaką tautinėms mažumoms priklausančių asmenų kalbinėms garantijoms švietimo srityje bei palyginti Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės atitiktį tarptautiniams standartams. Darbe nagrinėjama diskriminavimo draudimo principo samprata, draudžiami su tautinėmis mažumomis susiję diskriminavimo pagrindai, tarptautinių institucijų praktika, Konstitucinio Teismo ir LVAT jurisprudencija, taip pat tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisė mokytis tautinės mažumos kalba, teisė mokytis tautinės mažumos kalbos kaip atskiro dalyko ir lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino problematika. Atlikus tyrimą nustatyta, kad vien diskriminavimo draudimo principo nepakanka veiksmingai tautinių mažumų kalbinių garantijų apsaugai užtikrinti. Lietuvos Respublikos nacionaliniu lygmeniu tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims suteikiama teisė mokytis mažumos kalba ir mažumos kalbos kaip atskiro dalyko, tačiau teisės mokytis mažumos kalba įgyvendinimas nėra pakankamai aiškiai apibrėžtas. Tyrimas parodė, kad Švietimo įstatyme įtvirtinta teisė mokytis mažumos kalba dėl savo neapibrėžtumo kelia riziką nevienodam šios garantijos įgyvendinimui skirtingose švietimo įstaigose ir gali lemti faktinę tautinėms mažumoms priklausančių mokinių nelygybę. Nagrinėjant LVAT praktiką magistrantas nurodė, kad Teismas pagrįstai priėmė sprendimą pripažinti Bendrųjų ugdymo planų nuostatas prieštaraujančiomis Švietimo įstatymo 30 straipsnio 2 daliai, tačiau šio sprendimo priėmimo skuba ir nepakankamas pereinamasis laikotarpis gali sukelti praktinių sunkumų tautinių mažumų mokykloms bei turėti įtakos tautinių mažumų mokyklų mokinių mokymosi rezultatams. Tuo metu lietuvių kalbos ir literatūros VBE modelis, pagal kurį tautinių mažumų mokyklų mokiniai egzaminą laiko pagal vienodą modelį kaip ir lietuvių mokomąja kalba veikiančių mokyklų mokiniai, gali kelti netiesioginės diskriminacijos riziką. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, darbe siūloma aiškiau apibrėžti valstybine ir tautinės mažumos kalba vykdomo ugdymo santykį bei numatyti pareigą empiriškai vertinti vienodo lietuvių kalbos ir literatūros VBE modelio poveikį tautinių mažumų mokiniams.

Šiame magistro baigiamajame darbe analizuojama skaitmeninės diskriminacijos problema dirbtinio intelekto sistemų taikymo kontekste, siekiant įvertinti jos pasireiškimo formas ir teisinio reguliavimo pakankamumą. Analizuojamas skaitmeninės diskriminacijos reiškinys darbo rinkoje, paslaugų administravimo, sveikatos priežiūros ir teisingumo srityse, daugiausia dėmesio skiriama skiriant netiesioginei diskriminacijai, kylantiems dėl algoritminio šališkumo ir istorinių duomenų naudojimo sprendimų priėmimo. Empirinėje dalyje analizuojami praktiniai atvejai (Amazon atrankos sistema, SyRI, COMPAS ir sveikatos priežiūros algoritmai), atskleidžiantys sistemines diskriminacijos rizika ir struktūrinės skaitmeninės nelygybės pobūdį. Darbe taip pat vertinami skaidrumo, paaiškinamumo ir proporcingumo principai kaip esminiai žmogaus teisių apsaugos instrumentai automatizuotų sprendimų priėmimo procesuose. Pabaigoje pateikiamos rekomendacijos nacionalinei teisėkūrai, orientuotos į skaidrumo didinimą, algoritminių sistemų priežiūros stiprinimą, asmens teisių apsaugos užtikrinimą bei tarpdisciplininio bendradarbiavimo svarbą.

This dissertation examines reservations to international human rights treaties as one of the most contentious issues in international treaty law, exposing the tension between state sovereignty and universal human rights protection. It critically assesses the decentralized reservation regime under the 1969 Vienna Convention on the Law of Treaties, demonstrating that the “object and purpose” test remains insufficiently defined and that the state objection mechanism operates ineffectively in the human rights context. Through analysis of reservations to key instruments, the study identifies systemic weaknesses: widespread religion and culture-based reservations, politically driven objection practices, and the non-binding character of treaty body determinations. Empirical review of state practice demonstrates that objections rarely produce meaningful change without sustained civil society pressure. The dissertation’s innovative contribution proposes the use of artificial intelligence to enhance monitoring and transparency, including automated tracking, natural language processing, and multilingual databases for identifying potentially incompatible reservations, whilst preserving the primacy of human legal judgement. Reform proposals include clarifying the “object and purpose” standard, strengthening institutional oversight, and integrating AI-supported monitoring with appropriate ethical safeguards.

The purpose of this dissertation is to identify the status of the human right to property in international law. To achieve this, a triangulation analysis combining positive law, contemporary natural law, and a case study approach is applied. Despite its recognition in the 1948 Universal Declaration of Human Rights, the human right to property was excluded from the 1966 Covenants, leaving its international legal status ambiguous. Part I systematically analyzes the right to property as recognized in international treaties, customary law, general principles, and non-legally binding agreements, reflecting ongoing work of the International Law Commission. Part II examines three natural law theories (John Finnis, Mary Ellen O’Connell, Maarten Bos), identifies common principles, and applies the concept of collective legal consciousness to understand the source of contemporary natural law. Part III applies these findings to practice, analyzing the Diallo case to demonstrate how combining positive and natural law perspectives can clarify legal ambiguities and improve understanding of the right to property as a human right. The dissertation contributes theoretically by integrating positive and natural law approaches, clarifies the status of the right to property as a human right in international law, and offers practical guidance for courts and states, presenting a comprehensive, interdisciplinary understanding of this right.

This thesis examines the evolution and effectiveness of Human Rights and Environmental Due Diligence (HREDD) mechanisms in the European Union, focusing on the transition from soft law to mandatory legal frameworks. It analyzes the French Loi de Vigilance (LdV) and the German Lieferkettensorgfaltspflichtengesetz (LkSG), comparing their approaches to corporate liability and public enforcement. The LdV introduces a civil liability regime, while the LkSG relies on administrative oversight through the Federal Office for Economic Affairs and Export Control (BAFA). Both laws aim to hold corporations accountable for human rights and environmental violations in their supply chains, but their effectiveness is limited by procedural hurdles, jurisdictional ambiguities, and inconsistent enforcement. The Corporate Sustainability Due Diligence Directive (CSDDD) represents the EU’s attempt to harmonize these mechanisms, combining public and private enforcement. It expands the scope of due diligence obligations, mandates stakeholder engagement, and introduces civil liability for non-compliance. However, the Omnibus I package significantly weakens the CSDDD by narrowing its scope, reducing stakeholder involvement, and eliminating harmonized civil liability rules. These amendments prioritize business simplification over victim access to remedies, undermining the directive’s potential to ensure corporate accountability. The thesis argues that the Omnibus I package compromises the CSDDD’s effectiveness by creating legal uncertainty, reducing transparency, and limiting enforcement tools. It concludes that while the CSDDD initially offered a robust framework for HREDD, the amendments risk turning it into a symbolic compliance exercise rather than a transformative tool for corporate responsibility. Future reforms should prioritize harmonization, stakeholder inclusion, and stronger enforcement mechanisms to align with the UN Guiding Principles on Business and Human Rights (UNGPs) and ensure meaningful access to remedies for victims.