Žmogaus ir visuomenės studijų fakultetas / Faculty of Human and Social Studies

Išteklių taupymas – tai gamtai draugiškos elgsenos forma, kuria sąmoningai siekiama sumažinti įvairių išteklių vartojimą (Steg et al., 2019). Tyrimo tikslas - išsiaiškinti kaip transformacinė lyderystė prognozuoja darbuotojų nuostatas, subjektyvias normas, suvokiamą elgesio kontrolę ir prisideda prie asmenų ketinimų ir elgesio taupyti išteklius darbo vietoje. Atliktas kiekybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 151 tiriamasis. Šiame tyrime duomenys buvo analizuojami patvirtinamosios faktorinės analizės CFA (angl. Confirmatory Factor Analysis) ir struktūrinių lygčių modeliavimo SEM (angl. Structural Equation Modeling) metodais. Rezultatai parodė, kad transformacinė lyderystė teigiamai prognozuoja privataus sektoriaus darbuotojų nuostatas, subjektyvias normas ir suvokiamą elgesio kontrolę darbo vietoje. Subjektyvios normos veikia dirbančių asmenų ketinimus taupyti išteklius darbo vietoje. Priešingai, nei nurodo Planuotos elgesio teorijos autorius Ajzen (1991), šiame tyrime nebuvo aptiktas nuostatų ir suvokiamos elgesio kontrolės prognostinis ryšys darbuotojų elgesio ketinimams. Kaip ir buvo tikėtasi ketinimai reikšmingai prognozuoja išteklių taupymo praeities elgseną. Aptiktas netiesioginis subjektyvių normų prognozuojantis ryšys išteklių taupymo elgsenai per ketinimus. Šiame darbe pateikiamos išvados patvirtina, jog Planuoto elgesio teorija kartu su transformacinės lyderystės veiksniu tinkama nagrinėti išteklių taupymo elgseną, o transformacinė lyderystė svarbus organizacinis veiksnys turintis reikšmingą poveikį žmogaus psichologiniams aspektams, kurie prisideda prie ketinimų ir elgesio formavimo darbo vietoje. Šio tyrimo aptikti ryšiai suteikia įžvalgų ateityje planuojamiems tyrimams, bei veiksmams, kurių reiktų imtis norint keisti darbuotojų nedraugišką elgseną aplinkos atžvilgiu.

Šio darbo tikslas buvo nustatyti savęs vertinimo nepastovumo, baimės prarasti socialinį įsitraukimą, probleminio interneto socialinių tinklų naudojimo ir asmeninio tapatumo funkcijų ryšius jaunystėje. Tyrime pasirinkta jaunų suaugusiųjų imtis, nes šiame raidos etape socialinių tinklų naudojimas ir tapatumo formavimasis yra ypač aktualūs. Tyrimo imtį sudarė 201 jauni suaugusieji (135 moterys ir 66 vyrai). Tyrimo imtis buvo sudaryta taikant patogiosios imties sudarymo būdą. Šiame tyrime buvo naudotos keturios metodikos: Interneto socialinių tinklų priklausomybės skalė (angl. Bergen Social Media Addiction Scale, BSMAS), Baimės prarasti socialinį įsitraukimą skalė (angl. Fear of Missing Out Scale, FoMO), Savęs vertinimo nepastovumo skalė (angl. Self-Esteem Stability Scale, SESS) ir Tapatumo funkcijų skalė (angl. Functions of Identity Scale, FIS). Duomenų analizė buvo atlikta taikant koreliacinę, regresinę ir mediacijos analizes. Tyrimo rezultatai parodė, kad stipriau išreikštos tapatumo funkcijos buvo susijusios su mažesniu savęs vertinimo nepastovumu. Ryšys tarp tapatumo funkcijų ir baimės prarasti socialinį įsitraukimą pasitvirtino tik iš dalies. Didesnis savęs vertinimo nepastovumas buvo susijęs su stipresne baime prarasti socialinį įsitraukimą ir didesniais probleminio interneto socialinių tinklų naudojimo įverčiais. Taip pat nustatyta, kad baimė prarasti socialinį įsitraukimą iš dalies mediavo ryšį tarp savęs vertinimo nepastovumo ir probleminio interneto socialinių tinklų naudojimo bei ryšį tarp tapatumo funkcijų ir probleminio interneto socialinių tinklų naudojimo.

Šio darbo tikslas yra ištirti darbuotojų perdegimo, pasiekimų tikslų orientacijos ir įsitraukimo į darbą sąsajas organizacijų kontekste. Duomenys buvo renkami internetinės apklausos būdu, tyrime dalyvavo 157 respondentai iš kurių 104 (66,2 %) moterys ir 53 (33,8 %) vyrai. Tyrimo dalyvių amžius buvo nuo 18 metų iki 65 metų. Tyrimo metu pateikta anketa, kurią sudarė 4 dalys: 1) demografinės charakteristikos klausimai; 2) Perdegimo darbe vertinimo instrumentas (angl. Burnout Assessment Tool); 3) Darbo srities tikslų orientacijos klausimynas (angl. Work Domain Goal Orientation Instrument); 4) Utrechto įsitraukimo į darbą skalė (angl. Utrecht Work Engagement Scale). Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad tiek pirminiai, tiek antriniai perdegimo sindromo simptomai statistiškai reikšmingai neigiamai siejasi su darbo įsitraukimu. Pasiekimų tikslų orientacijų tarpusavio sąsajos parodė, kad tik dvi dimensijos siejasi tarpusavyje: mokymosi tikslų orientacija statistiškai reikšmingai teigiamai siejasi su gebėjimų demonstravimo orientacija, o gebėjimų demonstravimo orientacija statistiškai reikšmingai teigiamai siejasi su vengimo rodyti gebėjimus orientacija. Mokymosi tikslų orientacija statistiškai reikšmingai neigiamai prognozuoja pirminius perdegimo simptomus, o vengimo rodyti gebėjimus orientacija statistiškai reikšmingai teigiamai prognozuoja pirminius perdegimo simptomus. Rezultatai taip pat atskleidė, kad mokymosi tikslų orientacija statistiškai reikšmingai neigiamai prognozuoja antrinius perdegimo simptomus ir statistiškai reikšmingai teigiamai prognozuoja darbo įsitraukimą. Vengimo rodyti gebėjimus orientacija neprognozuoja nei antrinių perdegimo simptomų, nei darbo įsitraukimo. Tuo tarpu gebėjimų demonstravimo orientacija neturi prognostinės galios nei pirminiams, nei antriniams perdegimo sindromams, nei darbo įsitraukimui. Kadangi buvo įtraukti kontroliniai kintamieji – lytis ir amžiaus grupės, rezultatai parodė, kad nė vieno tyrimo kintamojo įverčiai nesiskiria pagal lytį. Tuo tarpu pirminių perdegimo simptomų įverčiai statistiškai reikšmingai skiriasi 46 – 55 m. ir 56 – 65 m. grupėse, lyginant su 18 – 25 m., taip pat antrinių perdegimo simptomų įverčiai statistiškai reikšmingai skiriasi 56 – 65 m. grupėje, lyginant su 18 – 25 m. Kitų amžiaus grupių įverčiai statistiškai reikšmingai nesiskiria.

Viena pagrindinių socialinio darbo misijų − plėtoti, organizuoti bei teikti kokybiškas socialines paslaugas visiems specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, jų grupėms ir bendruomenėms, ugdant bei gerinant jų gyvenimo kokybę ir propaguojant sanglaudą ir socialinę įtrauktį. Todėl svarbu ir aktualu yra analizuoti socialinių darbuotojų veiklos ypatumus bei, siekiant pagerinti socialinio darbo efektyvumą, ieškoti būdų, kaip šias patirtis paversti kiek įmanoma pozityvesnėmis. Objektas – vienišų globos namų gyventojų teisių atstovavimas gydantis sveikatos priežiūros įstaigoje. Tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų veiklos ypatumus, atstovaujant vienišų globos namų gyventojų teises gydantis sveikatos priežiūros įstaigoje. Uždaviniai: 1. Atskleisti vienišų asmenų globos institucinės sistemos ypatumus Lietuvoje. 2. Išanalizuoti pacientų teisių atstovavimo teisinį reglamentavimą. 3. Atskleisti praktinius atstovavimo sveikatos priežiūros įstaigoje aspektus. 4. Atskleisti vienišų globos namų gyventojų teisių atstovavimą gydantis sveikatos priežiūros įstaigoje, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi.. Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė buvo taikoma siekiant atskleisti vienišų asmenų globos institucinės sistemos specifiką Lietuvoje. Teisinių dokumentų turinio analizė taikoma analizuojant pacientų teisų atstovavimą reglamentuojančius pagrindinius nacionalinius teisės aktus bei tarptautinius žmogaus teisių standartus. Šis metodas buvo taikytas siekiant atskleisti paciento atstovavimo gydymo įstaigoje įtvirtinimą dokumentuose bei teisinio reguliavimo ypatumus. Empirinėje darbo dalyje taikomas kokybinis tyrimo metodas – pusiau struktūruotas interviu su globos namų socialiniais darbuotojais, atstovaujančiais vienišus globos namų gyventojus gydymo įstaigose. Tyrimo duomenys analizuojami taikant kokybinės turinio analizės metodą, kurio metu sistemingai analizuoti surinkti interviu duomenys, juos koduojant ir grupuojant į kategorijas ir subkategorijas. Darbo struktūra: įvadas, teorinė darbo dalis, susidedanti iš trijų dalių, empirinė dalis, išvados, rekomendacijos, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis, literatūros sąrašas. Pirmoje teorinėje darbo dalyje aptariama vienišų asmenų globos institucinės sistemos specifika Lietuvoje, atskleidžiant socialinės globos sistemos ir teikiamų paslaugų ypatumus; atskleidžiama vienišumo samprata ir jo poveikis sveikatai. Antroje teorinėje darbo dalyje analizuojami pacientų teisų atstovavimą reglamentuojantys pagrindiniai nacionaliniai teisės aktai ir tarptautiniai žmogaus teisių standartai bei atstovavimo sveikatos priežiūros srityje formos ir galimybės. Trečioje teorinėje analizuojami praktinius atstovavimo sveikatos priežiūros įstaigoje aspektus analizavę tyrimai, aptariant institucinis bendradarbiavimas tarp globos ir gydymo įstaigų bei konfliktines situacijas ir jų sprendimų praktikas. Empirinėje dalyje pateikiama tyrimo metodologija, rezultatų analizė bei rezultatų apibendrinimas. Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 7 socialiniai darbuotojai, dirbantys socialinės globos įstaigose. Tyrimu nustatyta, Tyrimo metu apibendrinus informantų atsakymus nustatyta, kad informantai pacientų atstovavimą gydymo įstaigoje supranta kaip vieną svarbiausių socialinio darbo vaidmenų ir funkcijų. Šiuo atveju socialinių darbuotojų, kaip vienišų asmenų funkcijos apima ligonio situacijos tyrimą, pagalbą ligoniams ir jų artimiesiems suteikiant informaciją apie gydymo ypatumus ir galimybes, ligonio psichologinį palaikymą, ligonio atstovavimą, dokumentų tvarkymą, bendradarbiavimą su sveikatos priežiūros specialistais. Tokiu būdu sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantis socialinis darbuotojas atlieka tarpininko, pagalbininko, gynėjo, įgaliotojo vaidmenis. Paslaugos gavėjo atstovavimas sveikatos priežiūros įstaigoje socialinius darbuotojus įpareigoja suteikti pacientams saugumą, padėti spręsti kylančias problemas gydymo metu bei įgalinti ligonį spręsti su sveikimu susijusias problemas. Tyrime atliktų interviu rezultatai parodė, kad socialiniai darbuotojai, atstovaudami vienišus globos namų gyventojus, gana dažnai susiduria su gydymo įstaigos darbuotojų priešišku nusiteikimu tiek paciento, tiek paties socialinio darbuotojo atžvilgiu.

Magistrinio darbo tikslas - atskleisti vaikų socialinių įgūdžių ugdymo šeiminiuose namuose teorinius ir praktinius aspektus. Pagrindiniai uždaviniai: 1. Apibrėžti socialinių įgūdžių ugdymo svarbą ir taikomus metodus juos ugdant šeiminiuose namuose gyvenantiems vaikams. 2. Identifikuoti pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai, ugdydami socialinius įgūdžius. 3. Išanalizuoti socialinių darbuotojų patirtis ugdant socialinius įgūdžius šeiminiuose namuose gyvenantiems vaikams. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų analizė, siekiant aptarti socialinių įgūdžių ugdymo šeiminiuose namuose sampratą, jų raišką vaiko gyvenime, socialinių įgūdžių ugdymo svarbą, poveikio sritis ir kylančius iššūkius. Empiriniams duomenims surinkti buvo atliktas kokybinis tyrimas. Duomenų rinkimo metodas - pusiau struktūruotas interviu metodas, kurio tikslas išanalizuoti socialinių darbuotojų, dirbančių šeiminiuose namuose patirtis, identifikuojant kylančius iššūkius ugdant socialinius įgūdžius. Tyrimo metu apklausti 8 socialiniai darbuotojai, dirbantys skirtinguose šeiminiuose namuose. Tyrimo duomenų analizei pasitelkiama turinio analizė. Tyrimo rezultatai: Atlikus kokybinį tyrimą apie socialinių įgūdžių ugdymo svarbą šeiminiuose namuose gyvenantiems vaikams paaiškėjo, kad į šeiminius namus atvykę vaikai stokoja bendravimo, bendradarbiavimo, konfliktų sprendimų, savikontrolės įgūdžių. Vaikai apsigyvenę šeiminiuose namuose stokoja atsakomybės jausmo, jų elgesyje pasireiškia savęs pažinimo bei savarankiškumo įgūdžių stoka. Socialinių įgūdžių stoką įtakoja artimos aplinkos veiksniai – tėvų nepriežiūra, apleistumas; biologinės šeimos tarpusavio konfliktai, įtampa namuose; socialinių įgūdžių trūkumas patiems tėvams; tėvų turimos priklausomybės ir nepakankamas artimųjų dėmesys vaikui. Socialiniai darbuotojai, dirbantys šeiminiuose namuose mato svarbą ir prasmę ugdydami globotiniams bendravimo, bendradarbiavimo, konfliktų sprendimų, savikontrolės, atsakomybės jausmo, savęs pažinimo socialinius įgūdžius. Socialiniai įgūdžiai yra ugdomo individualių ir grupinių metodų pagalba, kūrybinių ir praktinių veiklų metu, modeliuojant elgesį bei planuojant socialinių įgūdžių ugdymą. Globotiniams socialiniai įgūdžiai yra ugdomi ne tik šeiminiuose namuose, tačiau ir ugdymo įstaigoje, būreliuose, vasaros stovyklose, viešose ir kultūrinėse veiklose, bei dalyvaujant bendruomenės organizuojamose veiklose. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems šeiminiuose namuose yra svarbu su globotiniu sukurti pasitikėjimu grįstą santykį, gebėti išklausyti, valdyti neigiamų emocijų raišką globotinių atžvilgiu bei sklandžiai dirbti komandoje. Socialiniams darbuotojams yra svarbi empatija globotinių atžvilgiu, pagarbūs santykiai, savitvarda krizinėse situacijose, gebėjimas prisitaikyti prie kintančių situacijų darbe ir kantrybė ugdant socialinius įgūdžius šeiminiuose namuose gyvenantiems vaikams. Profesinės kompetencijos yra tobulinamos dalyvaujant vidiniuose įstaigos mokymuose, komandiniuose pasitarimuose, seminaruose, supervizijose bei savarankiškai tobulėjant užsiimant asmenine savirefleksija, savišvieta. Socialiniams darbuotojams ugdant vaikams, gyvenantiems šeiminiuose namuose socialinius įgūdžius iššūkiu tampa neigiama biologinės šeimos įtaka vaikui, globotinių bendravimo ir elgesio sunkumai, visuomenėje vyraujantys neigiami stereotipai globotinių atžvilgiu. Socialinių įgūdžių ugdymą apsunkina dažna socialinių darbuotojų kaita, įtakojanti globotinių manipuliacijas, sklandaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo sunkumai ir socialinių darbuotojų patiriama perdegimo rizika.

Lietuvos ir užsienio mokslinėje literatūroje nemažai dėmesio skiriama deinstitucionalizacijos, bendruomeninių paslaugų, psichosocialinės negalios ir socialinio darbo su psichosocialinę negalią turinčiais asmenimis temoms. Moksliniuose šaltiniuose analizuojama psichosocialinės negalios samprata, žmogaus teisių užtikrinimas, bendruomeninės įtraukties reikšmė, bendruomeninių paslaugų poveikis asmens gyvenimo kokybei, savarankiškumui ir dalyvavimui visuomenėje. Taip pat nagrinėjamas socialinio darbuotojo vaidmuo teikiant kasdienę pagalbą, stiprinant asmens savarankiškumą ir palaikant jo gyvenimą bendruomenėje. Vis dėlto Lietuvoje vis dar trūksta tyrimų, kurie atskleistų, kaip institucinės globos pertvarką savo kasdienėje profesinėje veikloje patiria socialiniai darbuotojai, dirbantys grupinio gyvenimo namuose su psichosocialinę negalią turinčiais gyventojais. Darbo tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų patirtis dirbant su psichosocialinę negalią turinčiais grupinio gyvenimo namų gyventojais institucinės globos pertvarkos kontekste. Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti psichosocialinę negalią turinčių asmenų sampratą ir jų socialinės integracijos ypatumus. 2. Išanalizuoti institucinės globos pertvarkos esmę, tikslus ir poveikį paslaugų gavėjams bei specialistams. 3. Apibūdinti socialinio darbuotojo veiklos ypatumus dirbant grupinio gyvenimo namuose su psichosocialinę negalią turinčiais asmenimis. 4. Atskleisti socialinių darbuotojų patirtis, susijusias su darbu grupinio gyvenimo namuose, teikiant pagalbą psichosocialinę negalią turintiems gyventojams institucinės globos pertvarkos kontekste. Tyrimo dalyviai – socialiniai darbuotojai, tiesiogiai dirbantys grupinio gyvenimo namuose su psichosocialinę negalią turinčiais suaugusiais asmenimis. Empirinėje darbo dalyje analizuotos šešių socialinių darbuotojų patirtys. Darbe taikyti metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, lyginimas bei apibendrinimas. Empirinio tyrimo duomenys rinkti taikant pusiau struktūruoto interviu metodą, o gauti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimo rezultatai. Teorinė analizė atskleidė, kad psichosocialinė negalia yra susijusi ne tik su asmens psichikos sveikatos sunkumais, bet ir su socialiniais, instituciniais bei aplinkos barjerais, ribojančiais žmogaus savarankiškumą ir dalyvavimą bendruomenėje. Tyrimu nustatyta, kad socialinio darbuotojo vaidmuo grupinio gyvenimo namuose yra platus: jis apima kasdienio gyvenimo organizavimą, santykio su gyventojais kūrimą, savarankiškumo ugdymą, saugumo užtikrinimą ir bendradarbiavimą su kitomis institucijomis. Socialiniai darbuotojai susiduria su nenuspėjama darbo eiga, skirtingais gyventojų poreikiais, dokumentacijos našta, krizinėmis situacijomis, pagalbos atsisakymu, priklausomybių keliamais sunkumais ir emocine įtampa. Tyrimas taip pat parodė, kad institucinės globos pertvarka vertinama nevienareikšmiškai: ji sudaro galimybes kurti humaniškesnę ir labiau individualizuotą pagalbą, tačiau jos įgyvendinimą riboja netinkama gyventojų atranka, išteklių stoka, dokumentuose numatytų tikslų ir kasdienės praktikos neatitikimas bei padidėjusi atsakomybė socialiniams darbuotojams.

Socialinio darbo disciplina nuo pat savo atsiradimo įtraukė įvairius kūrybinius metodus, šio baigiamojo darbo aktualumas pasireiškia tuo, jog siekiama atskleisti dramos terapijos panaudojimo galimybes socialiniame darbe su intelekto negalią turinčiais asmenimis. Lietuvoje dramos terapijos taikymas socialiniame darbe su intelekto negalią turinčiais asmenimis dar nėra plačiai paplitęs. Nors dauguma socialinės globos įstaigų įgyvendina įvairias menines veiklas, tačiau dramos terapijos užsiėmimai vis dar yra taikomi tik nedidelėje dalyje įstaigų, todėl trūksta šios metodikos integravimo į socialinio darbo praktiką. Tai rodo poreikį giliau analizuoti dramos terapijos taikymo galimybes ir efektyvumą šioje srityje. Socialinio darbo su intelekto negalią turinčiais asmenimis srityje trūksta žinių apie dramos terapijos metodų taikymo galimybes ir šių metodų poveikį minėtų asmenų socialiniams įgūdžiams bei emocinei gerovei. Tyrimo objektas – dramos terapijos metodų taikymas socialiniame darbe su intelekto negalią turinčiais asmenimis. Tyrimo tikslas – atskleisti dramos terapijos metodų taikymo socialiniame darbe su intelekto negalią turinčiais asmenimis galimybes. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, pusiau struktūruotas interviu ir kokybinė turinio analizė, siekiant atskleisti dramos terapijos taikymo praktinius aspektus socialiniame darbe. Išvados. Empirinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai dramos terapijos metodus vertina kaip veiksmingą, lankstų ir praktiškai pritaikomą priemonę dirbant su intelekto negalią turinčiais asmenimis. Informantų patirtys parodė, jog šie metodai padeda užmegzti ryšį su paslaugų gavėjais, ypač tais atvejais, kai žodinė komunikacija yra ribota. Socialiniai darbuotojai susiduria su iššūkiais, susijusiais su skirtingais gebėjimų lygiais, motyvacijos svyravimais, emociniu jautrumu, laiko ir priemonių trūkumu bei metodinės pagalbos stoka. Nepaisant to, informantai pabrėžė, kad net paprasti dramos terapijos elementai, taikomi kasdienėje praktikoje, gali turėti reikšmingą poveikį asmenų emocinei gerovei ir socialinei raidai.

Aktualumas. Nors neformalusis švietimas dažniausiai siejamas su vaikų kompetencijų ugdymu, socialinio darbo požiūriu jis analizuotinas kaip svarbi vaikų socialinės įtraukties, dalyvavimo ir saviraiškos, socialinių ryšių ir gerovės stiprinimo erdvė. STEAM veiklos sudaro prielaidas vaikams grupėje, bendradarbiauti, kurti, spręsti problemas, patirti sėkmę ir stiprinti pasitikėjimą savimi. Šie aspektai yra reikšmingi ne tik ugdymo, bet ir socialinio darbo kontekste, nes prisideda prie vaikų įgalinimo, socialinės atskirties mažinimo ir pozityviosios socializacijos. Darbo objektas. Vaikų socialinės įtraukties stiprinimo galimybės STEAM veiklose neformaliojo švietimo įstaigoje. Darbo tikslas. Atskleisti vaikų socialinės įtraukties stiprinimo galimybės STEAM veiklose Kauno moksleivių techninės kūrybos centro atveju. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti vaikų socialinės įtraukties, dalyvavimo ir gerovės stiprinimo nuostatų raišką neformalųjį švietimą reglamentuojančiuose ir įstaigos veiklos dokumentuose. 2. Atskleisti neformalųjį švietimą vykdančių įstaigų darbuotojų požiūrį į STEAM principais grįstų veiklų reikšmę vaikų socialinės įtraukties stiprinimui. 3. Ištirti, kokias vaikų socialinės įtraukties stiprinimo dimensijas neformalųjį švietimą vykdančių įstaigų darbuotojai atpažįsta STEAM veiklose. Darbo metodai. Teoriniai metodai – mokslinės, psichologinės literatūros ir teisinių dokumentų analizė, apibendrinimas bei sintezė; kiekybiniai empiriniai tyrimo metodai – anoniminė anketinė apklausa, statistinė duomenų analizė, duomenų apdorojimas, lyginamoji analizė; duomenų analizės metodai – SPSS 26, Office 365, MS Word, MS Excel, apklausa.lt., Zotero. Tyrimo hipotezės. 1 hipotezė - Specialistai palankiai vertina STEAM principais grįstų veiklų raišką neformaliojo švietimo įstaigoje ir jų sąsajas su vaikų XXI a. kompetencijų ugdymu; 2 hipotezė - Specialistų vertinimai apie STEAM principais grįstų veiklų raišką statistiškai reikšmingai skiriasi pagal jų amžių; 3 hipotezė - Specialistų vertinimai apie STEAM principais grįstų veiklų raišką statistiškai reikšmingai skiriasi pagal jų darbo stažą. Tyrimo rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad STEAM veiklos neformaliojo ugdymo aplinkoje reikšmingai prisideda prie vaikų socialinės įtraukties, dalyvavimo ir XXI amžiaus kompetencijų ugdymo. Tyrime dalyvavę specialistai akcentavo praktinių veiklų, kūrybinės saviraiškos ir bendradarbiavimo svarbą stiprinant vaikų socialinius bei emocinius gebėjimus. Nustatyta, kad neformaliojo švietimo aplinka vaikams suteikia daugiau saugumo, lankstumo ir mažiau formalumų, o STEAM veiklos sudaro prielaidas vaikų aktyvesniam įsitraukimui į bendruomeninį gyvenimą, savivertės stiprinimui ir socialinės atskirties mažinimui.

-.

Šiame magistro baigiamajame darbe nagrinėjamos socialinių darbuotojų, dirbančių socialinės globos namuose, profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sąsajos. Darbo objektas - socialinių darbuotojų dirbančių socialinės globos namuose profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sąsajos. Darbo tikslas – nustatyti socialinių darbuotojų dirbančių socialinės globos namuose profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sąsajas. Darbe keliami keturi uždaviniai: (1) teoriškai išanalizuoti profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sampratas, (2) identifikuoti profesinio saviveiksmingumo veiksnius, kurie turi įtakos socialio darbuotojo perdegimo prevencijai; (3) nustatyti socialinių darbuotojų, dirbančių socialinės globos namuose, profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo raišką; (4) nustatyti profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sąsajas socialinių darbuotojų dirbančių socialinės globos namuose. Darbą sudaro teorinė ir empirinė dalys: pirmojoje dalyje aptariama profesinio perdegimo samprata, jo veiksniai ir specifika socialiniame darbe, antrojoje – profesinio saviveiksmingumo teoriniai pagrindai ir šių reiškinių sąsajų teorinis pagrindimas, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse pristatoma tyrimo metodologija ir empirinio tyrimo rezultatai. Tyrime taikyta mokslinės literatūros analizė ir kiekybinis empirinis tyrimas. Empirinėje dalyje naudota anketinė apklausa, kuria siekta įvertinti socialinių darbuotojų profesinio perdegimo raišką, profesinį saviveiksmingumą ir perdegimo rizikos veiksnius. Tyrime dalyvavo 160 socialinių darbuotojų. Duomenų analizei taikyti statistinės analizės metodai, leidę nustatyti ryšius tarp tiriamų kintamųjų, įvertinti skirtumus tarp grupių bei nustatyti skalių patikimumą. Imtyje dominavo moterys, dauguma respondentų buvo vidutinio amžiaus, turėjo aukštąjį išsilavinimą, o vidutinis darbo stažas siekė 13,70 metų. Tyrimas atskleidė, kad socialinių darbuotojų profesinio perdegimo raiška yra vidutinė, tačiau ryškiausiai išreikštas jo komponentas yra emocinis išsekimas. Psichologiniai simptomai buvo labiau išreikšti nei fiziologiniai, todėl galima teigti, kad profesinis perdegimas tarp tirtų socialinių darbuotojų pirmiausia reiškiasi per emocinį ir kognityvinį nuovargį, laiko stoką, skubėjimą ir susikaupimo sunkumus. Nors daugumai respondentų nebuvo nustatytas aiškiai išreikštas profesinis perdegimas, daliai jų būdingas aukštas emocinio išsekimo lygis. Bendras profesinio perdegimo lygis buvo aukštas tik daliai tiriamųjų. Tuo tarpu socialinių darbuotojų patiriamas profesinis saviveiksmingumas buvo aukštas, rodantis, kad dauguma socialinių darbuotojų palankiai vertina savo profesinius gebėjimus ir pasitikėjimą savimi darbe. Profesinis saviveiksmingumas yra statistiškai reikšmingai susijęs su dalimi profesinio perdegimo rodiklių. Nustatyta, kad didėjant psichologinių simptomų intensyvumui, emociniam išsekimui ir bendram profesinio perdegimo lygiui, profesinis saviveiksmingumas mažėja. Taip pat nustatyta teigiama sąsaja tarp saviveiksmingumo ir asmeninių pasiekimų, rodanti, kad geresnis savo profesinių gebėjimų ir darbo rezultatų vertinimas siejasi su aukštesniu saviveiksmingumu. Fiziologinių simptomų intensyvumas ir depersonalizacija su profesiniu saviveiksmingumu statistiškai reikšmingai nesusiję. Profesinis saviveiksmingumas labiausiai susijęs su psichologine perdegimo dimensija, ypač emociniu išsekimu ir bendru profesinio perdegimo lygiu.