Petrauskienė, Alina

Baigiamojo darbo temos pavadinimas – Atvejo vadyba pagalbos vaikams (šeimai) procese. Tikslas - atskleisti atvejo vadybos taikymo galimybes ir iššūkius pagalbos vaikui (šeimai) procese. Siekiant įgyvendinti darbo tikslą, buvo atlikta mokslinės literatūros ir teisės aktų analizė bei vykdytas kokybinis tyrimas, kurio duomenų rinkimo metodas – pusiau struktūruotas interviu. Tyrimo metu buvo taikoma tikslinė tiriamųjų atranka, siekiant surinkti aktualius ir giluminius duomenis apie pagalbos vaikui ir šeimai organizavimo procesą atvejo vadybos kontekste. Tyrimo dalyvių grupę sudarė 8 atvejo vadybininkai, atrinkti iš skirtingų įstaigų, turintys ne mažiau kaip dvejų metų darbo stažą bei tiesiogiai dirba su šeimomis, kurios patiria socialinę riziką. Surinkti tyrimo duomenys analizuoti taikant kokybinės (angl. Content) turinio analizės metodu. Teorinė ir empirinė duomenų analizė atskleidė, kad atvejo vadyba yra svarbus procesas, kuriuo siekiama, kad paslaugų gavėjai laiku gautų pagalbą, atitinkančia jų poreikius. Šis procesas apima situacijos vertinimą, pagalbos planavimą, paslaugų derinimą ir jų stebėseną. Svarbu, kad asmenys būtų įgalinti aktyviai dalyvauti sprendimų priėmime, taip užtikrinat jų atsakomybę ir motyvaciją. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad tinkamai organizuota atvejo vadyba padeda šeimoms išlaikyti stabilumą ir lengviau įveikti sunkumus. Atvejo vadybininkas dažnai tampa jungtimi tarp šeimos ir socialinės pagalbos sistemos, siekdamas ilgalaikių pokyčių. Tyrimas atskleidė, kad taikant atvejo vadybą galima pasiekti teigiamų pokyčių šeimose, tačiau norint užtikrinti gerus rezultatus, būtinas visos komandos (šeimos, specialistų) įsitraukimas ir socialinė parama. Nepaisant to, šiame procese kyla tam tikrų iššūkių, kurie gali apsunkinti atvejo vadybos įgyvendinimą ir trukdo pasiekti norimus rezultatus. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių iššūkių – skirtingos specialistų nuomonės, kurios gali lemti nesutarimus dėl pagalbos strategijų ar intervencijų pasirinkimo. Taip pat dažnai susiduriama su informacijos trūkumu, kuris apsunkina išsamų situacijos vertinimą ir trukdo priimti tinkamus sprendimus. Probleminių situacijų kyla ir dėl duomenų apsaugos reikalavimų – jie riboja galimybes dalytis svarbia informacija tarp specialistų. Neaiškiai apibrėžtas atsakomybių pasiskirstymas gali sukelti painiavą ir apsunkinti koordinuotą veiklą. Galiausiai, paslaugų kokybę neretai riboja nepakankami žmogiškieji ir materialieji ištekliai. Norint įveikti šiuos sunkumus, būtina stiprinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą, aiškiai pasiskirstyti atsakomybes bei nuolat kelti specialistų kompetencijas.

Šiame magistro darbe aiškinamasi, kokiomis ypatybėmis pasižymi socialinio darbo praktika su vaikais, turinčiais intelekto negalią; kokia yra supervizijos nauda ir funkcijos socialiniame darbe su vaikais, turinčiais intelekto negalią; kas motyvuoja socialinius darbuotojus dalyvauti grupės supervizijose ir kokie iššūkiai jiems kyla. Tyrimo objektas - socialinių darbuotojų, dirbančių socialinių paslaugų įstaigose su vaikais, turinčiais intelekto negalią, dalyvavimas grupės supervizijoje. Tyrimo tikslas - atskleisti socialinių darbuotojų, dirbančių socialinių paslaugų įstaigose su vaikais, turinčiais intelekto negalią, dalyvavimo grupės supervizijoje patirtis. Tiriamieji - socialiniai darbuotojai, dirbantys su vaikais, turinčiais intelekto negalią. Darbe naudojami teoriniai ir empiriniai metodai: mokslinės literatūros analizė; pusiau struktūruotas interviu; kokybinė turinio analizė; apibendrinimas. Darbo struktūrą sudaro įvadas, teorinė darbo dalis, kurioje nagrinėjamos socialinio darbo su vaikais, turinčiais intelekto negalią, praktikos ypatybės ir supervizija socialinio darbo su vaikais, turinčiais intelekto negalią, praktikoje; metodologinė dalis, kurioje pristatoma ir pagrindžiama tyrimo metodologija; tyrimo dalis, kurioje pristatomas Socialinių darbuotojų, dirbančių socialinių paslaugų įstaigose su vaikais, turinčiais intelekto negalią, dalyvavimo grupės supervizijoje patirčių empirinis tyrimas; išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas bei santraukos lietuvių ir anglų kalbomis. Tyrimu buvo nustatyta, kad grupės supervizija socialiniams darbuotojams, dirbantiems su vaikais, turinčiais intelekto negalią, yra naudinga, tačiau privalomas dalyvavimas ir ilgas laukimo laikas, kai supervizijos būna planuojamos iš anksto, menkina dalyvavimo grupės supervizijoje naudą. Socialinius darbuotojus dalyvauti grupės supervizijoje motyvuoja supervizijos teikiamos naujos galimybės, tačiau nemotyvuoja jos privalomumas, todėl kai kurie tyrimo dalyviai grupės supervizijose dalyvauja tik dėl privalomų atestacijos reikalavimų. Grupės komplektacija, dydis, įstaigos vadovybės dalyvavimas, privalomas dalyvavimas ir galimybės pasirinkti tinkamiausią supervizijos formą bei laiką nebuvimas yra veiksniai, trukdantys tyrime dalyvavusiems socialiniams darbuotojams, dirbantiems su intelekto negalią turinčiais vaikais, grupės supervizijoje atsiverti ir spręsti problemas.

Darbo tema – Socialinių darbuotojų įgalinimas X miesto socialinės pagalbos centre. Darbo tikslas - išanalizuoti socialinių darbuotojų įgalinimą socialinės pagalbos centre. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti įgalinimo koncepciją ir jos taikymą socialiniame darbe; 2. Atskleisti organizacijos kultūros poveikį socialinių darbuotojų įgalinimui; 3. Identifikuoti pagrindinius socialinių darbuotojų įgalinimą skatinančius ar ribojančius veiksnius. Tyrimo metodai: teorinis - mokslinės literatūros apžvalga ir analizė. Empirinis tyrimas – kokybinis tyrimo metodas, pusiau struktūruotas interviu, gautų duomenų analizė. Tyrime dalyvavo 9 socialiniai darbuotojai, dirbantys X miesto socialinės pagalbos centre. Teorinėje darbo dalyje aptariamos įgalinimo koncepcijos, skirtingi įgalinimo lygmenys (mikro, mezo, makro), įgalinimo reikšmė socialiniame darbe bei socialinių paslaugų kontekste. Pabrėžiamas įgalinimo ryšys su organizacine kultūra, vadovavimo stiliumi, profesiniu tobulėjimu bei darbuotojo emocine gerove. Empirinio tyrimo metu nustatyta, kad įgalinimą labiausiai lemia pasitikėjimu grįstas vadovavimas, kompetencijų ugdymo galimybės, palaikanti darbo aplinka bei galimybė reikšti nuomonę. Pagrindinėmis kliūtimis įvardijami biurokratiniai suvaržymai, riboti resursai, neaiškus darbo krūvio paskirstymas, nepakankamas vadovų grįžtamasis ryšys. Pastebėta, kad šie ribojimai daro neigiamą poveikį darbuotojų motyvacijai, psichologinei gerovei, gebėjimui kurti įgalinančius santykius su paslaugų gavėjais.

Tema: ,,Socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų bendradarbiavimas teikiant pagalbą vaikams“. Tyrimo objektas – socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų bendradarbiavimas. Tikslas: Atskleisti socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų bendradarbiavimą teikiant pagalbą vaikams. Probleminis klausimai: Kaip socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų bendradarbiavimas vyksta praktikoje? Koks socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų bendradarbiavo poveikis gerinant vaiko (šeimos) gerovę? Tiriamieji: Mokyklų socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai dirbantys su šeimomis. Pasirinktas tikslinės imties sudarymo būdas – kriterinė atranka. Metodai: mokslinės literatūros analizė, kokybinis tyrimas, pusiau struktūruotas interviu, turinio (content) analizė. Tyrimo rezultatai: Atskleista, kad socialinę riziką patiriančios šeimos ir jose augantys vaikai susiduria su įvairiomis problemomis, dėl kurių reikalinga socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų bei kitų specialistų pagalba. Tiek socialinis darbuotojas, tiek socialinis pedagogas dirba su vaiku dėl vieno tikslo – jo gerovės užtikrinimo. Bendras jų abiejų komandinis darbas leidžia suteikti efektyvią, greitą, profesionalią pagalbą vaikui, pasiekti norimus rezultatus. Bendradarbiavimas būtinas ir reikšmingas sprendžiant patyčių, patiriamo smurto, motyvacijos, mokyklos nelankymo, elgesio ir emocinius sunkumus, bendravimo problemas. Bendradarbiavimą apsunkina specialistų (socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų) silpna motyvacija bendradarbiauti, didelis darbo krūvis ir laiko stoka, gauta klaidinga informacija, tėvų nenoras bendradarbiauti. Jų motyvaciją bendradarbiauti skatina noras padėti vaikui, geriau suvokti jo poreikius ir juos patenkinti, gauti daugiau informacijos apie vaiką (šeimą), efektyviau ir veiksmingiau spręsti vaiko problemas, siekiu teikti kokybiškas paslaugas vaikui ir šeimai.

Darbe nagrinėjamos vienišumo įveikos galimybės globos namuose. Nagrinėjama vienišumo samprata, charakteristika, globos namuose gyvenančių asmenų vienišumo patirtis. Taip pat gilinamasi į pagyvenusių ir senyvo amžiaus asmenų vienišumo patirtis, susijusias su psichosocialiniais senėjimo veiksniais, bei jų sąsajas su šių asmenų gyvenimu globos namuose. Svarstoma, kaip pagyvenusiems ir senyvo amžiaus asmenims būtų galima padėti įveikti vienišumą. Aktualizuojant socialinio darbuotojo vaidmenį šioje srityje, analizuojama, kaip socialinis darbuotojas galėtų padėti globos namų gyventojams įveikti vienišumą, kiek efektyvios globos namuose teikiamos socialinės paslaugos, kurios iš jų galėtų būti labiau patobulintos ar praplėstos. Magistro baigiamojo darbo tikslas – ištirti pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių, gyvenančių ilgalaikės socialinės globos įstaigose, vienišumo įveikos galimybes. Formuluojami tokie baigiamojo darbo uždaviniai: 1. Išnagrinėti asmens senėjimo procesą, jį sąlygojančius psichosocialinius pokyčius ir kasdienės pagalbos/priežiūros senyvo amžiaus ir pagyvenusiems žmonėms poreikį; 2. Remiantis atlikta sistemine mokslinės literatūros analize, pateikti pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių vienišumo apibūdinimą. 3. Išanalizuoti pagyvenusiems ir senyvo amžiaus žmonėms taikomą priežiūrą bei kasdienę pagalbą globos namuose. 4. Ištirti pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių, gyvenančių X globos įstaigoje, vienišumo įveikos galimybes. Darbe taikomi tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltinių analizė, kokybinis tyrimas (pusiau struktūruotas interviu), turinio analizė. Tyrimo rezultatai. Atliktu moksliniu tyrimu atskleidžiama, kad globos namuose gyvenantys pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenys yra išgyvenę vienišumo patirčių, kurios gali būti ilgalaikės, traumuojančios. Nepaisant to, jie šias patirtis stengiasi vertinti teigiamai („nelaimė – tai galimybė”), sportuoti, kurti pozityviai mąstyti ir tai tampa jų vienišumo įveikos strategijomis. Vienišumo įveikos strategija – tai pastangos, rodomos siekiant nepatirti neigiamo vienišumo poveikio (fizinei ir psichinei sveikatai, asmens gerovei, psichosocialiniam prisitaikymui). Atliktu tyrimu išsiaiškinama, kad, nors informantai teigiamai vertina socialinių darbuotojų vaidmenį ir pagalbą, siekiant jiems padėti įveikti vienišumą bei teikiant su šios įveikos galimybėmis susijusias socialines paslaugas, globos namų gyventojų gerovė galėtų būti labiau patobulinta, o teikiamų socialinių ir kitų paslaugų spektras pakoreguotas labiau atsižvelgiant į tikruosius globos namų gyventojų poreikius.

Tyrimo objektas: Komandinis bendradarbiavimas, atskleidžiant socialinės globos ir slaugos darbuotojų patyrimus, organizuojant integruotą pagalbą asmens namuose, Varėnos rajone. Tyrimo tikslas- empiriškai atskleisti socialinės globos ir slaugos (sveikatos priežiūros) sektorių bendradarbiavimo bruožus, organizuojant integruotą pagalbą asmens namuose. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti integruotos pagalbos organizavimo asmens namuose reglamentuojančius teisės aktus ir komandinio bendradarbiavimo vaidmens teorinius aspektus. 2. Atskleisti socialinės globos ir slaugos (sveikatos priežiūros) sektorių komandinio bendradarbiavimo vaidmenį, bruožus, kylančius iššūkius, bei jų įveiką organizuojant integruotą pagalbą asmens namuose, Varėnos rajone. Tyrimo metodai: • Teoriniai- aprašomasis ir apibendrinimo metodai: • Teisės aktų ir kt. dokumentų, susijusių su analizuojama tema analizė, siekiant įsigilinti į nagrinėjamos temos aspektus. • Mokslinės literatūros analizė, siekiant atskleisti bendradarbiavimo vaidmenį organizuojant ir teikiant integruotą pagalbą asmens namuose. • Empiriniai: Duomenims surinkti atliktas- kokybinis tyrimas, taikant duomenų rinkimo metodus- pusiau struktūruotą interviu ir Fokus grupės diskusija. Tyrimui atlikti pasirinkta tikslinės atrankos dalyviai- integruotos pagalbos organizavimo proceso ilgametę vadovavimo ir koordiavimo patirtį, Varėnos rajone, turintys- ekspertai. Diskusijos grupėje, apklausti socialinės globos ir slaugos darbuotojai, teikiantys integruotą pagalbą asmens namuose Varėnos rajone. Tyrimo dalyvių darbo stažas ne mažesnis negu 3 metai. Pasirinkti tikslinės atrankos dalyviai- apimantys integruotos pagalbos asmens namuose, proceso, vadovavimo ir praktinės integruotos pagalbos paslaugų teikimo sritis, leis išsamiau surinkti duomenis empiriniam tyrimui. Tyrimo duomenys apdoroti taikant turinio analizės (content) metodą, siekiant, sistemingai išnagrinėti tekstinių dokumentų turinį ir siekiant nustatyti tekstų, prasmių, savybių ar bendrinių temų ryšius, bei juos analizuoti pasirinktame tyrimo lauke. Tyrimo rezultatai.ir Lietuvos socialinėje politikoje integruota pagalba į namus Europos komisijos (2019) įvardijama, kaip prioritetinė, teikianti didžiausią dėmesio pirmenybę į neįgalius ir savimi negebančius apsirūpinti senyvo amžiaus asmenis, jų psichologinę gerovę, poreikių patenkinimą, fizinį funkcionavimą, bei priežiūros tęstinumą, neatskiriant nuo namų aplinkos ir bendruomenės. Šiam tikslui, įgyvendinti, būtinas vieningas socialinės globos ir slaugos sektorių darbuotojų dalyvavimas. Kadangi, skirtingi pacientų sveikatos ir socialiniai poreikiai ir specialistų profesinės kompetencijos reikalauja bendro sprendimų priėmimo ir tenkinančio rezultato. Socialinės globos ir slaugos sektorių komandinio bendradarbiavimo vaidmuo užtikrina paslaugų gavėjų visapusišką efektyvesnį poreikių patenkinimą, praplečiant paslaugas, jų pačių namuose. Įgalina, sustiprinti darbuotojų darbo funkcijų atlikimą, bei didina paslaugų gavėjų pasitikėjimą darbuotojais ir teikiamomis paslaugomis. Komandinis bendradarbiavimas, organizuojant integruotą pagalbą asmens namuose, reikalauja, iš socialinės globos ir slaugos darbuotojų, ne tik gero profesinio, bet ir emocinio, psichologinio pasiruošimo, gebėjimo tinkamai spręsti specifines problemas, kurios iškyla su sudėtingais, neretai, gulinčiais ligoniais. Socialinės globos ir slaugos sektorių bendradarbiavimas pasižymi, darbuotojų profesionalumo bruožais, stiprinant tarpusavio profesinę komunikaciją, išryškinant darbuotojų įsitraukimą ir suderinamumą, užtikrinant paslaugų gavėjų poreikius ir paslaugų kokybės efektyvumą, atliepiant saugumo jausmą. Komandinis socialinės globos ir slaugos sektorių bendradarbiavimas išryškina darbuotojų konkurenciją ir atsidavimo darbui trūkumą, keliančią įtampas komandoje. Skirtingas požiūris į darbo metodų taikymą ir sektorių naudingumą, išryškinant sveikatos priežiūros (slaugos) sektoriaus naudingumą, taip pat, konfliktinės situacijos ir įtampos tarp darbuotojų komandoje, paslaugų gavėjų vertinimas, nukreiptas į paslaugų teikėjus, kelia bendradarbiavimo iššūkius komandoje. Taip pat, socialinės globos ir slaugos darbuotojų komandos formavimo, pilna darbuotojų sudėtimi spragos, įtakojant darbuotojams paskirstomus darbus, jų kokybę ir paslaugų gavėjų poreikių užtikrinimą, finansų trūkumas, bei integruotos pagalbos procesui vadovaujančių asmenų ir darbuotojų komandoje, pagalbos ir palaikymo stoka. Įstaigos komandinio bendradarbiavimo politikos formavimas, atrenkant profesionalius, motyvuotus darbuotojus, reguliariai organizuojant komandos darbuotojų susirinkimus, įtraukiant vadovų pagalbą ir palaikymą. Inicijuojant, racionalaus finansų paskirstymą, siekiant permainų, tobulinant ir stiprinant komandinio bendradarbiavimo taikymo programas, kuriant komandinio bendradarbiavimo vertybes, kaip lanksčiau ir efektyviau darbuotojams prisitaikyti komandoje, įgalina sėkmingo komandinio bendradarbiavimo įveiką.

Pagyvenusių žmonių nuomonė turi būti svarbi paslaugų teikėjams, todėl turime rasti būdų, kaip ne tik pasiūlyti galimybę rinktis iš jau esamų, bet ir suteikti paslaugų vartotojams galimybę išreikšti savo poreikius ir lūkesčius, savo stipriąsias puses ir norimus rezultatus. Dėl to kyla probleminiai klausimai: 1) dėl kokių priežasčių vyresnio amžiaus žmonėms reikia naudotis socialinėmis paslaugomis ir 2) kokie pagrindiniai veiksniai lemia vyresnio amžiaus žmonių požiūrį į naudojimąsi socialinėmis paslaugomis? Šio straipsnio tema - vyresnio amžiaus žmonių požiūris į naudojimąsi socialinėmis paslaugomis. Šios tesės tikslas - ištirti vyresnio amžiaus žmonių požiūrį į naudojimąsi socialinėmis paslaugomis. Darbo uždaviniai yra šie: ištirti veiksnius, formuojančius vyresnio amžiaus žmonių požiūrį į naudojimąsi socialinėmis paslaugomis; išanalizuoti vyresnio amžiaus žmonėms teikiamas socialines paslaugas; įvertinti vyresnio amžiaus žmonių požiūrį į naudojimąsi socialinėmis paslaugomis. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, sisteminė analizė, anketinė apklausa, statistinė tyrimo duomenų analizė. Rezultatai: Tyrimas parodė, kad beveik pusė respondentų susiduria su informacijos apie socialinių paslaugų prieinamumą trūkumu, nes negauna pakankamai informacijos. Dažniausi informacijos apie socialines paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms šaltiniai yra socialiniai darbuotojai, socialines paslaugas gaunantys asmenys ir laikraščiai. Daugumai vyresnio amžiaus žmonių nepakanka socialinių paslaugų, kad būtų patenkinti jų poreikiai, jie nėra užtikrinti, kad socialinių paslaugų teikimo tvarka atitinka jų savarankiškumo lygį, o socialinės paslaugos, kurias jie gauna, yra iš dalies arba visiškai finansuojamos. Vyresnio amžiaus žmonės mano, kad labiausiai trūksta tokių paslaugų, kaip transporto organizavimas arba jos yra sunkiai įperkamos paslaugos, dažna darbuotojų kaita, asmeninės konsultacijos (intervencija) ir emocinė-psichologinė pagalba telefonu bei pagalba atkuriant prarastus socialinius ryšius.

Social workers working in organizations that provide care for minors in residential settings assume a wholesome responsibility for children. Not only do they work towards satisfaction of their physical needs, but also, become the most important persons in their lives. They become exemplary figures from whom children learn essential life skills. The goal of this study is to reveal social worker’s competencies that aid in strengthening the mental resilience of children living in care homes based on their experience. The objectives of the study: 1) Empirical analysis of resilience development in connection with social support received from caregivers, 2) Identification of the competencies of social workers, which they mindfully or unintentionally use to work with children who are facing adversity daily, 3) Analysis of the competencies in terms of effectiveness, and a description of their implementation in connection to encouragement of resilience, 4) Drawing practical inferences from the study and suggesting them for wider population, for practitioners, who work directly with children in care. Qualitative phenomenological study was done. Since the intention was to reveal social worker’s competencies that strengthen the mental resilience in residential care children, the choice was made to use qualitative study design and gather data through semi-structured interviews. Results were analyzed via employing the features of thematic analysis. Five female participants, who are employed at SOS children village, took part. The researcher was able to discover five major competencies and a catalogue of related abilities that showed resilient pathways are best formed through social worker’s competence to affiliate and maintain connection with a child, providing safe place for children to live in, one’s ability to satisfy children’s needs, and understanding children’s behavior by tying them up with adaptation processes. It also showed teaching of resilience is only possible because workers demonstrate skills of professional resilience themselves first. The conclusions lead to the realization that social worker’s need non-formal assistance for finding ways to unwind, and avoid burnout, as well as emotional support from organization is crucial for helping professionals deal with daily struggles they face at work.

Darbo tikslas. Išryškinti socialinių darbuotojų kaip tarpininkų vaidmenį organizuojant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą vienišiems senjorams. Darbo uždaviniai: 1. Apibrėžti tarpininkavimo sampratą. 2. Išanalizuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms prieinamumą. 3. Atskleisti tarpininkavimo įgyvendinimą socialinio darbo praktikoje užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą vienišiems senjorams. Tiriamieji: Socialiniai darbuotojai ar socialinio darbo organizatoriai:1. Dirbantys su vienišais senjorais; 2. Dirbantys su vienišais senjorais ne mažiau kaip 1 metus. Tyrimo metu apklausti 3 socialiniai darbuotojai ir 3 socialinio darbo organizatoriai. Tyrimo metodai: teoriniai - artimos magistro daro temai mokslinės literatūros analizė; empiriniai – pusiau struktūruotas interviu su socialiniais darbuotojais ir socialinio darbo organizatoriais, teikiančiais socialines paslaugas vienišiems senjorams. Tyrimo duomenų analizei taikytas turinio (content) analizės metodas. Tyrimo rezultatai. Socialinių paslaugų teikėjai (socialiniai darbuotojai ir socialinio darbo organizatoriai) tarpininkavimą teikiant paslaugas senjorams supranta kaip bendradarbiavimą, kaip trečio asmens dalyvavimą, kaip informacijos teikimą ir kaip atstovavimą. Bendradarbiavimui tarp medikų ir socialinių paslaugų teikėjų įtakos turi neformalūs ryšiai. Socialinių paslaugų teikėjams tarpininkavimo procese dažniausiai tenka bendrauti su šeimos gydytojais, gydytojais psichiatrais ir gydytojais odontologais. Tarpininkavimo procese iš gydytojų pusės yra jaučiamas ignoravimas ir nesiskaitymas bei medikų padėties viršenybė, perkelta atsakomybė. Pagrindiniai iššūkiai su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai ir socialinio darbo organizatoriai Covid-19 pandemijos laikotarpiu tai sunkumai patekti pas gydytojus. Nesusiklabėjimo tarp socialinių paslaugų teikėjų ir medikų priežastys yra labai skirtingos: gydytojų – asmenines savybes, nuovargis, požiūris į socialinį darbuotoją, kompetencijų ir geranoriškumo stoka, šalių nuomonių išsiskyrimas, sistemos netobulumas. Nesusipratimams tarp medikų ir socialinių darbuotojų spręsti pasitelkiama komandinis aptarimas, neformalūs ryšiai, asmeninės savybės, griežtas tonas, aukštesnės instancijos. Kokybiškas tarpininkavimas su medikais atpažįstamas kai susikalba klientas, medikas ir socialinis darbuotojas ir yra pasiektas rezultatas. Asmeninės savybės reikalingos tarpininkavimo procese – nuoširdumas, kantrybė, neužsiplieskimas, iniciatyvumas, kovingumas, užsispyrimas bei patirtis ir žinios. Socialinių paslaugų teikėjai atstovaudami vienišą asmenį sveikatos priežiūros įstaigoje nėra užtikrinti kokiu teisiniu pagrindu atstovauja vienišą asmenį, todėl remiasi pareigybės aprašymu, kliento sutikimu, socialinių paslaugų katalogu.

Socialiniai darbuotojai, dirbantys tarpdisciplininėse psichiatrijos komandose dirba su skirtingų disciplinų specialistais, kuomet neretai jo galia yra silpnesnė, o veikla veikiama hierarchinių santykių, o tai gali lemti socialinio darbuotojo iniciatyvos ėmimosi slopinimą, todėl svarbu analizuoti socialinių darbuotojų patirtį dirbant tarpdisciplininėje psichiatrijos komandoje, jų lyderystės ėmimąsį, jos vertė sau ir klientams bei išryškinti kylančius sunkumus bei sėkmes, siekiant jų identiteto Lietuvos tarpdisciplininės psichiatrijos komandose įsitvirtinimo. Tyrimo tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų patirtį, susijusią su lyderystės įgyvendinimu tarpdisciplininėje psichiatrijos specialistų komandoje, išryškinant lyderystės vertę socialinio darbo praktikai ir klientui.